Žalio Tarakono blogas

Paskutiniu laiku, kai dirbu, naktį sapnuotų dalykų nepamenu visai. Tačiau šiandien, grįžęs iš darbo anksčiau, popiet numigau ir pavyko susapnuot. Sapnavau, kad gavau sms iš Renatos. Ji kažką rašė apie bulgarų vaikus, kuriuos ji norėtų ar tai įsivaikinti, ar tai padėti jiems, nelabai pamenu. Ir jai neva reikėjo mano pagalbos. Pagalvojau “nu jo, pirmą kartą po skyrybų parašo ir iškart jau pagalbos reikia”. Bet nutariau padėt. Nežinau, ką tai turi bendro su pagalba, tačiau aš ir keli draugai, kurių identifikuot nepavyksta, įsibrovėm į kažkokį baisiai prabangų namą. Ten, namo sandėly, ieškojom kažko nelabai didelio, bet baisiai brangaus. Spaudinėjom visokius mygtukus, nes ten išlenda iš sienų paslėptos nišos kažkokios. Ir vienas draugas pradėjo spaudinėt signalizaciją. Nespėjau surikti “nereikia” ir jau ji įsijungė. Pradėjau jam rėkt “eik iš sandėlio į lauką”, o pats bandžiau sustingti, kadangi signalizacija reaguoja į judesius aplinkoj, o jai išjungt būtina atidaryt iš lauko, įeit ir tada surinkinėt kodą. Aišku, aš nepagalvojau, kad vis vien jis to kodo nežinos. Bet jis išeiti nespėjo ir dar blyn sujudėjo. Pradėjo kaukti sirenos. Gal nieko tokio, spėsim pasprukt. Bet signalizacija buvo daug modernesnė, nei maniau – iš įvairių kampų į mus pradėjo šaudyti, kaip supratau, tikromis kulkomis. Varpė baldus, daiktus, automobilį, o mes vis bėgiojom ir, aišku, kaip filmuose būna, į mus nepataikė, bet šaudė prie pat kojų ir mūsų bėgimo krypties link. Pasislėpom rūsy…