Žalio Tarakono blogas

Naktis iš sausio 5 į sausio 6. Nuėjau miegot tarp 18:00 ir 19:00 – truputį ankstokai, ne? Atsibudau 1h ir į diktofoną pasipasakojau pirmą sapną, kad ryte nepamirščiau. Vėl smigau iki 7:00. Antrąjį sapną taip pat įsirašiau į diktofoną. Nors ir be diktofono pavyko atsiminti!

1. Turėjau vykti į kažkokią kelionę su Pežuku. Žinau, kad tai buvo baisiai tolima, didelio masto kelionė, bet kur tiksliai, tai nepasakysiu. Galbūt po Europą! Bet prieš keliaujant turėjau dar vieną dieną darbe atbūti. Pasiėmiau ir brolį, kad nereiktų vien dėl jo važiuot atgal į miestą, nes ir jis su manimi keliaus į tą keliooonę. O pasirodo, bendradarbiai, sumąstė mane išlydėti. Kažką padainavo ar tai palinkėjo, nežinau. O tada pasakė, kad įvažiuočiau su Pežuku į vidų. Sukrovė jie man ant stogo stiklus lenktus vitrinoms, kuriuos aš darbe profiliuoju dažnai, apvyniojo viską automobilį ir stiklus pakavimo pleve ir ant jos viršaus pavarė su dažais. Nupiešė kitokį automobilį! Geltoną dar. Nu bet įsėsti kadangi nepavyko, o ir nenorėjau aš taip keliaut baisiai (su pusantro metro aukščio kroviniu ant stogo ir dar tokiu trapiu), tai pradėjau su peiliu tą plevelę pjaustyt. Atėjo bosas, sako “nu bet stiklus juk vis vien nuveši kam nors į užsienį”. Ir ką jam atsakyt? Nu reikėjo sutikt. Bet jau akimirksniu sugalvojau, kad reiks kur nors išmesti. Bet stiklus su nupjaustytos plevelės liekanomis pririšau dar prie automobilio, kad šiaip ne taip laikytųsi. Tada man pasakė įvažiuot į liftą (turim mes ten tokį didelį, Pežukas laisvai tilptų). Įvažiavau (stiklai nuo stogo staiga kažkur dingo jau), užkėlė mane į antrą aukštą, išlaipino ir pasakė, kad viskas bus OK. Tada išėjau ant kažkokios pakylos kalbėt su bosu ir dar viena darbuotoja iš ofiso (ji man realiai vienintelė graži ten dirbanti moteris). O mano brolis stovėjo šalia. Kol toji gražioji darbuotoja kažką kalbėjo, linkėjo man, brolis maivėsi mėgdžiodamas tą gražuolę. Aš jį kažkaip griežtai subariau, aprėkiau ir jis nuėjo į lauką nukabinęs nosį. O darbuotoja ryškiai man pelnė palankumą už tokį “žygdarbį”. Neva nepastebėta atsistojo arčiau manęs ir bešnekant uždėjo savo ranką man ant užpakalio. Ir lyg niekur nieko, tipo nesimato, kalbėjo toliau. Bendradarbiai pradėjo švilpaut, stūgaut pamatę kaip mes stovim, bet nekreipiau dėmesio (juk nenorėjau aš tos rankos nubaidyt, kuri dar ir spustelėti pradėjo). O tada nuo konvejerio nuriedėjo mano Pežukas. Taip ir nesupratau, ką jam padarė. Sakė, kad nuplovė, pakeitė tepalus ir filtrus, bet automobilis atrodė toks pat apdulkėjęs, jei ne dar labiau. Pasakė, kad užvesčiau. Nu tai tą ir padariau. Oi, kaip gražiai dirbo variklis – malonumas ausiai! Nei stuksi, nei kala ten kas. Išlipau toliau pakalbėt su bosu. O va tada pajutau tą kvapą. Atsisukau – dega pežukas!!! Aš greit gesint, bet neišeina, jau kiti skuba vandenį nešt, o aš įsėdau į vidų Pežuko užgesint, kad vandeniu neužpilčiau ten kokių nors žvakių. Jau tik noriu sukt raktelį, o čia lyg iš po žemių išdygo Kasiulynas blyn ir sako “negesink, atmintis varikliui išliks ir po to teks jį išmest”. Pažiūrėjau, nesupratau, kokia dar atmintis čia yr ir užgesinau. Anas kad pradėjo keiktis, durniumi vadint… O man tai visiškai nerūpėjo, nes Pežukas tai vis dar degė. Vandenį tik neša, jau kad neša. Uch, pavyko visą liepsną suvaldyt ir tik gal keliose vietose dūmelis rūko. Tada kol kalbėjau su bosu vėl (daug kažkaip sapne su juo kalbėjau, tik neįsivaizduoju visiškai apie ką), atėjo bendradarbis ir panašiai kaip tą moteris iš ofiso, uždėjo man ranką ant užpakalio. Suprask, čia bajeris toks. Kiti bendradarbiai pro kambariuko langą (realiai tokio kambariuko nėr) jau žvengia, dar labiau švilpia. Bet ir šitos rankos netraukiau, nenorėjau taip lengvai pasiduot jų bajeriui. Tada mes išėjom su broliu į lauką Pežuko link (kažkokiu būdu jis jau buvo ten nuvarytas). Beeidami pamatėme keistą Audi, tikriausiai ruoštą sportui. Nes padangos buvo slikai, bet jos buvo neužmontuotos, o užlydytos. Ta prasme, į jas nereikia pūsti oro, jos pilnavidurės, daug gumos. O ratlankis irgi lygus (toji dalis, kuri nesimato užmontavus padangą). Kad ir koks įdomus eksponatas tai buvo, nuėjom toliau. Tada užsivedžiau Pežuką (nors ir apdegusį) ir su broliu išvažiavau išpiešdamas dar vieną saulutę (kad ir kaip tai pavyko padaryt).

2. Vėl buvau darbe. Nebuvo detalių, dėl ko nebuvo ir ką veikt. Stovėjom, kalbėjom visi. Bet kažkas perspėjo, kad ateina šefai. Vienas bendradarbis pasislėpė už spintelių, kur smulkesnes detales dedam, o aš užlindau tarp kartoninių dėžių. Net ant viršaus užsimečiau. Bet pro plyšį mačiau bendradarbį, kuris prie spintelių buvo. Bet tai jau buvo ne bendradarbis, o Miciukas! Juokėsi jis iš manęs, man ir pačiam juokinga buvo. Šefai pradėjo eiti manęs link, kaip supratau. Jau net girdėjau balsus. Ir jie jau visi šalia manęs stovėjo, mažiau nei už metro. Pagalvojau, kad jei jie mane pastebės taip besislepiantį, tai nu tikrai išmes iš darbo. Žiauriai peršikau. O tada staigiai veiksmas peršoko į senus mano namus Viršuliškėse. Buvau mamos kambary ir Robertas (labai senas draugas) pasakojo man apie tai, kaip pasaulyje visi žudosi vardan išlikimo vieninteliais žemėj! Prigąsdino, kad ypatingai stiprūs ir negailestingi yra dvyniai kaimynai (Ramūnas ir Šarūnas). Ir su tais žodžiais į mano duris stipriai kažkas pradėjo belsti. Pažiūrėjau pro akutę. Taip, tai JIE. Robertas bandė išsigelbėt šokdamas pro langą ant beržo (jis augo iki pat 8 aukšto), bet jo nepasiekė ir šlioptelėjo pilvu žemyn ant žemės. Tada aš pradėjau treniruotis (kaip Rocky filmuose, kur daužo visokias mėsas ir panašiai). Buvau pasiryžęs stot į lemtingą kovą prieš juos abu. Tada kažkaip išlindau į laiptinę (toks jausmas, kad jie ten gyveno). Jie įbėgo į mano kambarį, tiksliau vienas jų. Mes sustojom prieš vienas kitą. Ir tada pradėjom juokingai strakaliot, tai visiškai nebuvo panašu į muštynes, veikiau cirkas. Absurdiškas.