Tarakonaz

Tarakonaz meets RWD

Visai netyčia, neplanuotai savaitgaliui Dominykas paskolino man savo BMW. Aš tiesiog klausiau jo, kaip teisingai rankas dėliot sukant vairą ir panašių vairavimo technikų. Ir kažkaip kilo klausimas, už kiek nuomotų savo BMW slalomui (kadangi jis pats juose dalyvauja). Tada tik tarp kitko išreiškiau viltį, kad norėčiau kada nors išsinuomot ir slalome sulėkt. Dominykas sako “tai galiu paskolinti iki sekmadienio vakaro”. Perskaičiau, nusišypsojau, “gerai”. Ir vakarop po valandžiukės pasiėmiau (gyvena už poros šimtų metrų nuo manęs).

Pats automobilis tai visai neišvaizdus. Bet tai mažiausiai rūpi, kai įsėdus užsivedi variklį ir švelniai spustelni akseleratoriaus pedalą. Tada variklis sumurkia, tarsi iš miego pažadintas mažas mažas žvėriukas (nu taip, biškį banaliai aš čia). Šiaip ar taip, spustelėjus stipriau, jis tiesiog užriaumoja ir visas sudreba. Baugina. Dar biškį reikia ir sausos informacijos parašyt. Tai 1989 metų 3 klasės BMW (E30). Į jį įdėtas 2,5l variklis iš naujesnio BMW (E36), todėl galia net 141kw (mano Pežiuke vos 74kw). Taip pat blokuotas diferencialas, rimta pakaba (aš tiksliai nežinau, kas ten sudėta, bet kažkada, kai buvo pardavinėjamas, modifikacijų sąrašiukas buvo netrumpas). Svoris šio bolido apie 1200kg. Nu ne toks lengvas, kaip Pežiukas (860kg), bet užtat čia galiniai varomi ratai!!! O tai reiškia, kad smagumo nors kibirais nešk.

Šeštadienį, kai pirmą kartą sėdau už vairo, jaučiaus labai nedrąsiai. Vienu metu, kai įsukinėjau dešinėn į kitą gatvę, vos spustelėjau, automobilis staigiai užsinešė, bet mano reakcija buvo stulbinamai greita ir vikriais rankų judesiais net sugebėjau ištiesint ir suvaldyt automobilį (pats savimi žiauuuriai stebėjaus ir džiaugiaus). Nuo tada važinėjau dar atsargiau – posūkiuose lėčiau turbūt nesu važinėjęs. O tiesiosiose po truputį vis daugiau paspausdavau. Jau kaip prilipdavau prie sėdynės, tai net malonu. Po to jau dugnais spaust pedalą pradėjau, tai trečiu bėgiu ant šlapio asfalto jis vis dar prasukinėja ratus (padangos gale prastokos, beje). Nuvažiavau iki brolio, liepiau jam nusileist (nesakiau, kad su BMW). Jo akys tik išsipūtė, atsirado šypsena veide. Pravežiau pro rajoną. Girdėjau labai daug krykštavimo ir visokių “ša”, “ramiau”, “atsargiai”. Išlipo jis šlapias net. O aš iki ausų išsišiepęs. Panašiai smagiai ir namo grįžau iš brolio. 25 kilometrai – šiai dienai pakaks, reikia pailsėt ir sekmadienį atiduot visą save automobiliui.

Sekmadienis. Pradėjo snigti ir po pietų, apie 15h išlindau į gatves. Galvojau, kur čia galima palėkti, kad ramiai galėčiau pabandyt pažaboti šitą žvėrį (aš jos vis dar bijojau kaip maža mergaitė). Nu tai mano durna galva pakuždėjo, kad lėkčiau į “Sportimos” aikštelę, nes ten 25d. vyks slalomas. Važiuoju, iš tolo matau, kad ten yra sniego. Nu bet gi ir ok ant sniego. Negalvodamas įvažiavau į aikštelę ir beveik tą pačią akimirką pradėjau burnot ir keiktis. Sniego daug daugiau, nei man reikėjo. Kuo atsargiau, nenumesdamas greičio plačiu posūkiu bandžiau joje apsisukt. Kur tau – sėdau kaip vyrs. Ir dar pačiame toliausiame aikštelės gale. Nu ką, prasijudinti reikia. Lingavau lingavau, vis po truputį, mažais žingsneliais pajudėdavau tikslo (išvažiavimo) link. Bet nutariau, kad taip prasikankinsiu, kol išvažiuosiu. Skambutis Natalijai – ji kaip tik su RM buvo. Atvarė, Natalija sėdo už vairo ir mes su RM’u išstūmėm šitą BMW labai greitai, per pusę minutės turbūt. Nataliją iškart išsodinau, kad nesugalvotų pavažinėt, ha. Ir patraukėm Siemens arenos link. Iš pradžių pabandžiau ant šlapio asfalto viršutinėj aikštelėj paskersuot. Kur tau. Kaip vaikas apsisukau visus kartus, kiek tik bandžiau – teko leistis apačion, kur sniegučio yra. Ir nors greitis mažesnis, bet valdymo suvokimui, bandymui pats tas – nedidelis greitis, todėl niekur nenusirašysiu ir nesudaužysiu automobilio. Ir šiaip, ir taip bandžiau, bet dar sunkokai sekės, vis pergazuodavau ir pamesdavau galą. Sustojau pailsėt, pasivaikščiot (nufotkinau tada kaip tik), pamąstyt. Sėdau, susikaupiau. OK. Ir iš pradžių palengva, vėliau kiek greičiau, jau ėjau skersas kur kas laisviau. Dar ten buvo kalnas sniego sukrauta (kokie 3 metrai aukščio ir gal 8 metrai skersmens), tai aš aplink tą krūvą virš 10 ratų be sustojimo pastoviai skersas važiavau. Ot tai laimės buvo. Tada per visą aikštelę dar skersiuko daviau, bet kadangi baisiai daug degalų valgo, nutariau važiuoti namo – pirmam kartui pakaks. Sėdėjau namuose, o už lango pūga. Ir žinau, kad Dominykas turėtų atvažiuot pasiimt automobilio. Gaunu sms, kad neatvažiuos. Och tai velniava, kaip gerai. Išbėgau laukan tą pačią minutę, prisipyliau benzino ir pirmyn. Gatvėse sniegas, visur sniegas. Kaip buvo linksma. Iškart į Siemens areną atgal nurūkau. Ten jau buvo chebros – tokių pačių bandytojų, kaip aš. Pradėjau jau net sujunginėt posūkius su išvažinėjimais iš aikštelės, abi aikšteles sujunginėjau skersas (viršutinėj irgi sniego jau buvo). Ir tada sugalvojau pasiimti Nookie į pagalbą (visgi skersuot kažkada mokėjo, gal ką nors patars). Grįžom dviese į Siemens. O tada ir prasidėjo. Taip įsivažiavau, kad be klaidų didesnių (apsisukimų) pavykdavo ištisus ratų ratus praslysti. Po truputį ir kampas, ir greitis didėjo. Sekėsi visai neblogai, smagumo buvo pilni triusikai. Ten jau belenką išdarinėjau, ką norėjau. Kur norėdavau pralėkt, ten pavykdavo (aplink vieną automobilį net sukiojaus vis). Gal 10 automobilių stovėjo aplink mane ir žiūrėjo. Įsijungė keli (su Sierra), bet man neprilygo, šūdą malė anie. Ir visi toliau įdėmiai žiūrėjo į mane (minutė šlovės iš neišmanančių veidų). O aš kaifavau skersas eidamas. Galų gale nutariau, kad užteks – išvažinėjau benziną. Nookie pasakė, kad tikrai visai pusė velnio važiavau (pirmas kartas dar, beje), tik labai įsitempęs, neatsipalaidavęs, kažkaip nėra to LAISVĖS jausmo, kaip išsireiškė. Tas viskas persiduoda į judesius vairu – susikaustęs jaučiaus. Mašina ne mano, patirties neturiu, tad tai turbūt prisidėjo. Bet emociškai pasikroviau ilgam. Peeeklon, kiek laimės buvo. Nors ir suvalgė nemažai pinigų (80lt, su kuriais vos 120km pravažiuot pavyko – kuro sąnaudos apie 16l/100km), bet buvo verta. O tada susimąsčiau. Kam man pirkt automobilį? Tiksliau, kam pirkti kovinį automobilį. Va pavasarį turbūt nusipirksiu ekonomišką Golfuką dyzeliuką ir važinėsiu sau laimingas. O slalomams galėsiu Dominyko BMW arba Manto Peugeot išsinuomot už nebrangiai. Ir daug labiau apsimoka – nereikia pirkt padangų, remontuot, mokėt už draudimą ir taip toliau, ir panašiai. Taip pat vis kitą automobilį galima išbandyt. Kol kas šia mintimi susižavėjęs, o kaip bus – dar neaišku, gyvenimas parodys. Šiaip ar taip, anksti galvot – Pežiuko dar nepardaviau.

2 koment. to “Tarakonaz meets RWD”

  1. Dominykas- 2013 04 09, 11:54

    Gražiai parašyta (y)

  2. Tarakonaz- 2013 04 09, 17:28

    :))) Kaip dar čia atrast sugebėjai. Aš ką tik dar kartą perskaičiau, tai net šypsena veide atsirado prisiminus, kaip zjbs buvo su tavo BMW!

Rašyti komentarą