Žalio Tarakono blogas

Važinėjau po Vilnių ir taisiau gatves. Turėjau žemėlapį, mobilųjį telefoną ir to man pakako – užsakovas paskambindavo, aš atvažiuodavau ir per porą minučių sutvarkydavau šimtus metrų kelio dangos (rankomis). Kai dirbdavau, galvoje kažkoks pašalinis balsas kalbėdavo apie pasaulio pabaigą, apie žmonijos ateitį, apie visos visatos ateitį. Aš į tai nereagavau, galvojau, kad šiaip koks žmogus įsibrovęs į mano sąmonę pokštauja. Vakare po darbų į svečius atėjo Guoda ir ji privertė sunerimti dėl tų balsų – sakė, kad tas vyras, kuris kalba galvoje, mėgins mane valdyti – lieps daryti įvairius nusikaltimus ir panašiai. Kitą dieną man pavyko pasikalbėti su tuo vyru, kuris su manimi kalbasi mano paties galvoje – sužinojau, kad tai yra Simon Dun***. Aš susiradau knygų. Bibliotekininkė pažiūrėjo į mane keistu žvilgsniu ir paklausė kur tas knygas radau. Nuvedžiau ją iki to skyriaus, bet jo nebebuvo… Atsivertęs vieną knygų, ant kurios viršelio buvo ir pats Simonas, pamačiau, kad knygos išleidimo data – 2032 metai… Bibliotekininkė nieko nesakiusi mane išvarė kartu su visomis knygomis (kokios 8 ar 9). Nuvažiavau pas Guodą ir ji pastebėjo, kad Simono veido bruožai panašūs į mano – skirtumas tik amžiuje. Pavarčiau knygą – joje smulkiai surašyti visokie svarbūs įvykiai chronologine tvarka – nuo 2006 iki 23** metų. Guoda milžiniškomis akimis pažiūrėjo į mane ir pasakė ‘tu esi tas‘.