Žalio Tarakono blogas

Viskas prasidėjo nuo to, kad aš buvau savo mokykloj. Dabar jau nebepamenu, ką aš ten dariau. Po to aš ėjau namo su Ernestu ir Ieva (bendraklasiai ir draugai). Einam einam… Esam jau prie parduotuvės “kiaulė” (yra tokia netoli mokyklos). Staiga suvibruoja mobilus, aš jį išsitraukiu ir matau, kad kažkas per Bluetooth nori pasijungti… Paspaudžiu pažiūrėt… O ten nick’as… “Juoda”. Aš labai labai apsidžiaugiu, pradedu dairytis aplinkui kad pamatyčiau ją. Pamatau. Ji apsirengus labai pukuotą šviesų paltą ir skrybelę, kuria slepiasi nuo manęs turbūt. Rankoje mobilus. Matau jos šypseną veide. Aš staigiai bėgu link jos ir stipriai apkabinu. Su draugais net nespėjau atsisveikinti. Sušnibždėjau “Adrija, pagaliau”. Taip, ten ir buvo ji. Einam kažkur… Susikabinę rankomis (nu tik sapnuose taip būna). Kalbames. O draugus ir pamiršau. Jie turbūt jau nuėjo namo. Mes vis dar einam. Ant suoliuko guli kažkoks neaiškus tipas. Nužiūri mus… Mes einam toliau. Jis vis pasilenka arčiau (kažkoks prospektas pilnas suoliukų). Mes nutariam bėgti. Prabėgam fontaną apvalų ir tada yra laiptai… Labai greitai šokinėjam per laiptus, bet jie labai primena Tauro kalno laiptus, nes jie dideli ir jų daug. Kartu su mumis dar bėga MadCost. Nežinau, iš kur ji čia išdygo… Sakyčiau, kad jai kokia 34 arba 42. Šitie skaičiai sukosi galvoj. Mes bėgom šiek tiek greičiau nei ji. O tas vyras mus vijosi. Jis bėgo kaip vabalas. Ropojo keturiomis. Bet šiaip ne taip pabėgom. Tuo metu MadCost ir dingsta…
– Man jau reikia eit namo. – ištaria Adrija.
Ji pakelia galvą ir ten pamato juostą kaip kompiuteriuose (ten kur yra adreso juosta ir jos dešiniame šone yra rodyklė žemyn, kuri išskleidžia lankytus internetinius adresus). Pasirenka “Fabijoniškės” ir išgaruoja… “Kodėl ji visada taip elgiasi?” paklausiu savęs… Paspaudžiu “Justiniškės”, bet juk aš jose ir esu. Nieko… Atsiduriu stotelėje prie mokyklos. Ten kartu su manimi yra du draugai (vėl Ernestas ir dar Paulius). Įlipam į 43 autobusą ir važiuojam link kito draugo Žliobos. Autike atsiranda ir draugė Marija. Važiuojam važiuojam… Autobusas nusuka link biliardinės ir kapinių. Ten ir yra paskutinė stotelė. Hm… Keista. O gi pasirodo, kad tvarkomos Justiniškės. Bet jų nebeįmanoma atpažint. Visi pastatai kiti, nauji dangoraižiai, prekybos centrai. Einam kažkokiu taku (Marijos nebėra)… Prieinam kažkokią stotį. Įeinam ir matom įspūdingą vaizdą. Stovi senoji Maxima, o už jos dideli kažkokios gamyklos kaminai. Dūmų tiek daug, kad siaubas. Nufotkinu. Tada paeinu atgal, kad galėčiau nufotkinti savo draugus. Ernestas karstosi ant kažkokių vamzdžių. Vėl atsiranda Marija. Nufotkinu juos. Tada link manęs eina kažkoks jaunuolis. Atrodo labai grėsmingai.
– Ateik čia! – užrėkia.
Pabėgu link savo draugų. Pasakau, kad peršikau, nes jis taip užrėkė. Jis vis dar eina link manęs. Sustoja prie pat. Su pirštu nuima kažką nuo skruosto ir sako:
– Blakstiena buvo nukritusi.
Stoviu apstulbęs. po to dar noriu nufotkinti stotį iš lauko. Pasirodo, kad tai yra ir dangoraižis. Taikausi. Artinu kažkiek ir visą vaizdą matau savo akyse. Nereikia žiūrėt į fotiko ekraną. Bet pasižiūriu. Lygiai tas pats ką mato akys. Pajaučiu ranką ant peties. Pašoku, išsigąstu. O ten kažkoks vyriškis (storas, apdriskęs, vienos akies nėra ir ten juoda skylė). Šypsosi. Aš vis dar išsigandęs. Eina toliau ir taip kimba prie visų žmonių… Baugu.

Va čia ir prabudau. Sapnas buvo nerealus. Jame buvo pilna džiaugsmą keliančių akimirkų… Bet seniai nebuvau toks laimingas sapne. Dar labai mėgstu tą baimės jausmą. Vienu žodžiu… Seniai tokio nuostabaus ir ilgo sapno nebuvo.