Day 0 ir Day 1. Organizuočiausia kelionių chebra ever. Ketvirtadienį 19h turėjom išjudėt. Riiight. Pasirodo, vienas ekipažas garaže dar tik konstruoja lavoną, kuriuo važiuos. Planas – geltonos Miatos grybų ekipažas juda į kaimą esantį už Labanoro neva padėt surinkt mašiną. Du ekipažai išjuda tiesiai į Nurburgringą, o UK ekipažas chillina. Atvažiavus į kaimą, mašina kone išrinkta, sunkiai važiuojanti ir ryškiai matosi, kad bus sunku per 12 valandų paruošti ją kelionei. Nu bet gi reik padėt. Šiaip ne taip atliekami smulkūs salono apdailos darbai (tai labai svarbu tam, kad būtų galima važiuot). Praradę viltį geltonos Miatos grybai su lavono ekipažo grybais priima vieningą sprendimą – geltona Miata skrenda į Nurburgringą viena. 3h ryto išjudam iš to kaimo, 4h Vilniuj prisipilam pilną kuro baką ir pirmyn! Abu su broliu mes nemiegoję beveik, nuvargę, o prieš akis beveik 1700km. Lenkija praskrendama, brolis gauna pavairuot 150km, o toliau už vairo sėdžiu aš. Nežinia iš kur atsiradus energija, jėga (nei kavos, nei energetinių) ir jau bandom gaudyt dyzelinius Passatus ir Focusus vokiškame Autobahne. Negaliu apibūdinti to jausmo, kai matau, kad dyzelinis Focusas universalas neatsilieka nuo manęs, kai šituo geltonu kevalu pasiekiu 215kmh greitį (čia pagal speedometrą, realūs 205-210kmh). Ir negana to, neatleidžia gazo pasiekus posūkį… O vaizdai! Nors viską teko stebėti per automobilio langus, bet reljefas, tuneliai, kalvos – VAU. Aš jau net nekalbu apie malonumą važiuot neribojamo greičio keliais. Be jokių gedimų, be jokių nesklandumų pasiekiamas viešbutis mažame Lissendorf miestelyje (30km nuo Niurbo). Taip pat netyčiom užėjus į vietinį bariuką, mus vietinis “Nurburgringo ekspertas” pavaišina keliais bokaliukais alaus, papasakoja įvairių istoriją, parodo savo penkiacilindrės garso galimybes ir pasisiūlo truputį parodyt pirmąjį Nurbo ratą. Laukia įdomus savaitgalis!
Day 2. Vau. NUR BURG RING! Istorinių, klasikinių, retų automobilių renginys. Oh my god! Nupiešiu nuotaika: išlendam iš motelio ryte, prieinam prie savo smagių automobilių ir lekiam kaimo keliukais šviečiant saulei iki trasos. Po ranka racijos, per kurias vis koks juokelis atskrenda. Važiuojam be stogo, bendraujam, džiaugiamės gražia gamta ir asfalto vingiais… O vos atvykus prie trasos, iš visų pusių lenda sprandą verčiantys laužyt aparatai. Nuo retenybių iki gražiai modifikuotų populiarybių. Vau, sunku viską išvardinti. Atmosfera nereali, į visą krūvą susirinkę entuziastai su gera nuotaika. Atsistoję ant viaduko netoli įėjimo nemažai laiko ten ir prastovėjom. Uf, sunku į tekstą perteikti emocijas. Vis tiek sunku apsakyt. Tiesiog kai po DeTomaso Panteros ir LaFerrari neužilgo išlenda koks TVR Sagaris, o po jo Alfa Romeo RZ ir SZ bei Juniorai, kuriom ant šiknų sėdi BMW E9, klasikiniai 911, 968, 914/6, 356 speedster/cabrio/coupe Porschai ir dar kokie Opel Manta i400 su MG Metro 6R4, 3 skirtingi Isdera modeliai, Matra Murena kokios 7, tada apima žadą ir bandai prisimint ką jau pamatei, o ko ne. Bet sunkiai prisimeni. Per daug informacijos. Kai galų gale pavyksta papult į vidų, ten dar daugiau neregėtų, retų ir nesveikų automobilių. Ir gonkės!!! Pacanai sėda į tuos istoriją turinčius automobilius ir šeria! Negaliu dar atsigaut po to, kad teko matyti turbo eros Formulės 1 lenktynes! Tiksliau, erų maišalynės lenktynes. Žymieji Lotus 77, Tyrrell bolidai… Bliamba. Nu rimtai, kažkas nesveikai stulbinančio yra sėdėt Nurburgring trasos tribūnose ir stebėt praeities F1 lenktynes. Time travel. O po to visokie žiediniai BMW M1, Kremer Porschai, Zakspeed Ford Capri, Ferrari 250 “Bread Van”, ufffff. Visa grietinėlė sukišta į vieną trasą. Nesveikai. Negaliu perteikti informacijos, nes jos per daug (nu cmon, vidury trasos Porsche zonoj automobilių buvo bent 200-300 vienetų, kaip įmanoma šitiek jų apžiūrėt ir įsiminti, nors ir labai norisi?), tai bent pasidalinau emocijomis. Nuostabu, nepakartojama. Vau. O ryt patys važiuosim Nordschleife trasa. Ar gyvenimas gali būt geresnis?
Day 3. Tai yra TOJI diena. Sekmadienis, visi keliauja į bažnyčią. O mes keliaujam į automobilistų meką. NUR BURG RING. Silpnas jauduliukas, truputį įtampos… Pravažiuot kelis ratus ir užteks. Visgi ir Vladas nori prasilėkt, o man sąžinė neleistų neduot Miatos, kuriai šiandien teko iš viso 4 ratai džiaugsmo. Nusipirkom korteles, paspoksojom į ring’o monstriukus ir pradėjom ruoštis – kamerų tvirtinimai, daiktų paslėpimas, kad nesibaladotų, psichologinis pasiruošimas ir mašinos paglostymas prieš pragarą. Pirmas važiavimas. Tiesiojoj iškart aplenkiau Ferrari Dino ir po to bandžiau nesimaišyt kitiems. Mantas varė kaip ir kartu su manim – vis specialiai pasikeisdavom pozicijomis. Edvinas (Ingrida keleivio vietoj irgi sužibėjo) ir Mindaugas kiek toliau, neteko jų sutikt. Pirmi įspūdžiai – platu ir pakankamai nebaisu ramiai važiuojant. Turistiškai. Išeina pasimėgauti, pasidžiaugti ir be važiavimo ant ribos (10min 48s laikas). Ir BAM avarija. Kažkas kažkur kažkaip išlėkė ir dar tepalų kažkur kažkas kažkaip prilaistė. Nežinau net kiek laiko uždarytas žiedas buvo, bet truputį kirto per nervų sistemą. Bijojau, kad nespėsiu, nes planas buvo duot du ratus iškart broliui, tad manasis antras važiavimas pats vėliausias. Rankas trinu, širdį raminu, kinkos kalatojasi. Atidarė! Galvojom, palauksim 10-20 min, kad nelėkt visų laukiančių krūvoj. Aha… Uždarė vėl, kol privažiavom. Matyt būtent dėl to krūvio. Bet kantrybė dorybė, broliukas žiedą atakavo! Sėkmingai. Per nugarą iki užpakalio ir sėdynės priprakaitavau kelis litrus sėdėdamas keleivio vietoj, bet viskas OK. Tik finišavom, žiedas vėl uždarytas. Bliamba, nu. Bent trumpam įleistų, vienam ratukui. Ech. Tada Mantas sumanė, kad nusipirks dar vieną ratą, kad kartu su manim pravažiuotų. Lucky bastardas keturis ratus prasuko iš viso!!! Bet paskutinis buvo THE RUN. Vidinė ramybė, susikaupimas ir kartojimas mintyse “neperspausk, nepajausk azarto, būk atsargus, nėra ko įrodyt”. Bet tuo pačiu norėjosi ir gerai pralėkt. Silpnai pasižaist su Mantu. Pozicijų pasikeitimai, Manto driftukas, kerbų atakavimas… Vau! It was amazing. Nu nesveikai. Turėjau tik vieną baisią situaciją, kai vos vos vos nesucrashinau į Golfą. Labai labai nepatiko jo elgesys. Rato video įkelsiu kai išmoksiu keiksmažodžius užpypint (nu ir kai į Vilnių grįšiu). 10min 11s su specialiais pristabdymais ir pasikeitimais pozicijomis su Mantu. Ar galiu sakyti, kad palindau į 10 minučių? Džiaugiuosi. Viskas gerai pavyko, šūdai neužvirė, viskas daryta su protu ir plius dar ir greitai. Uf, what a day. Svajonės išsipildymas. Nurburgringas… Dar sunku patikėti, kad ir aš ten buvau, ir aš ten važiavau. Gėris.
Day 4. Sunku patikėti, bet Porsche muziejus išmainytas į Audi muziejų. Pasiteisinti galima labai svariu argumentu – Porsche pirmadieniais nedirba. O taip pat jų atsižiūrėta Nurbėj. Net Type 64 matėm. Sekmadienio vakarą mes dar įžūlokai įlindom į campingą ir naktį kažkas vaikščiojo ir mus apžiūrinėjo. Gerai, kad ryte pavyko normaliai viską apmokėti ir negavom jokių nusiskundimų. Sord Fierros ekipažas kažkur kažkaip buvo, bet tiksliai ir nežinojom kur kaip kada. Jau kai buvom Ingolstadte, taip tarp kitko paklausiau Manto per raciją kur tie du grybai randasi, tai “ai kažkokiam miestely netoli”. Ir neužilgo įsukinėjant į Audi parkingą pavyko pamatyt Fierrą. Kaip pasakoja legendos, naktį nakvojant autobahno pakėlės aikštelėj buvo prisistačiusi policija. Policininkai per raciją vartojo raktinius žodžius “Litauen” ir “Nascar”. Gyvai žiūrint į automobilį įspūdis ganėtinai panašus. O variklis ir išmetimas skamba pasakiškai! Audi muziejus kaip už 2 eurus tai labai geras. Stebėtinai. Tik muziejuj pavyko suprast, kad senoji Audi Coupe (ir UR Quattro bei Sport Quattro) rimtai yra kupė. Galinis stiklas nepasikelia. Vadinas, tik bulkos eroje Audi Coupe tapo neįdomiu hečbeku. Pamatyti keli legendiniai gonkiniai automobiliai ganėtinai nemažai praturtino žiniomis! V16 varikliai tai išvis kosmosas. Bet teko panagrinėti net ir kontrabandininkų mėgiamą 2,5 TDI! Taip pat teko pasijuokti iš baisiai protingo sprendimo pavadinti modelį “3=6 Monza”. Seriously, ką tas “3=6” turėtų reikšti? Audi 90 IMSA ir Pikes Peak S1 yra gerai. Po viso šito nesusipratimo su Audi muziejumi, keliavom į campingą. Įrioglinom tamsoj į kalną, pamatėm Kipfenberg pilį… O šiandien kažkokia šventė Vokietijoj! Matyt, irgi savitos žolinės. Pasistatėm palapines ir nuėjom pavaikštinėt turėdami genialų planą įlipt į kalną prie pilies. Buvo jau pradėję temt. Bet viskas ok. Grįžom sveiki ir su sveikais dantimis (bent dauguma). Aišku, užsukom į šventę dar. Muzika groja, atrakcionų parkelis šviečia Las Vegiškom šviesom… Merginos apsirengusios vokiečių liaudies drabužiais, vyrai rudus šortus užsitraukę iki ausų – seksualu velniškai. Smagiausia, kad galų gale prisijungė Sordas.
Day 5. Antradienis skirtas BMW muziejui, tad nieko labai stulbinančiai įdomaus nepapasakosiu. Pasėdėta M2 ir M4 modeliukuose. Nors kai kurie kolegos griebtų M4 negalvodami, bet aš negalvodamas griebčiau M2. Aišku, čia biškį šūdų krūvos lyginant su senesniais modeliais. Tiksliau, labiau nuobodūs. Kokybė ten nuostabi. Viskas ten gerai – patogu, galios yra, smagu gal vairuot, bet žavesio mažiau. Gal tiesiog taip su visais naujais automobiliais (nors 1M yra labai gerai). Senieji autosporto modeliai yra vau – tiek E9, tiek E21, tiek E30. Jaučiama kažkokia kitokia dvasia ir atmosfera. O dar įdomiau buvo varikliai. Kosminiai skaičiai iš komiškai mažų variklių. Kolega Justas neatsitraukdamas nagrinėjo ir stabdė eismą. Tačiau didžiausia intriga ir smūgis kelionei buvo vieno nario – mano brolio – Vlado pabėgimas! Niekšelis skaudančiu dantimi nusprendė nebetęst šitos smagios kelionės ir skrist į Vilnių. Nusipirko bilietą šiandienos vakarui ir vsio (šiuo momentu jis vis dar Miunchene). Naktį jau praleido vienui vienas viešbutyje, jei jokios merginos nesusišaudė. Šitaip iš 8 dalyvių liko 7. Automobilių skaičius dabar skamba dar komiškiau – penki automobiliai septyniems. Realiai visi tilptume į Opel Zafirą ir būtų galima ekonomiškai važiuot. Bet ar taip įdomu? Daug įdomiau su nuotykiais. Va pvz Sord Fierros gedimai. Labai nesiplėsiu, bet Fierrai valgo padangas. Bet inžinieriai ir Nascaro builderiai viską kaip ir sutvarkė. O kai vėlai vakare apie 22h atvykom į kempingą, labai žaibavo. Buvo nuojauta, kad baigsis prastokai. Man bededant paskutinius palapinės statymo štrichus, pradėjo lyt. Negana to, kad mano palapinė kreiva šleiva, tai dar ir ją statančios rankos tokios pat. Ai nu ir tamsu buvo dar. Valio. Bet liūtis atlaikyta sėkmingai! Prilašėjo minimaliai, nors vyrai teigė matę krušiukus lauke. Šiandien laukia Noišvanštein (specialiai rašiau kaip skamba iš galvos, nes tiksliai pavadinimo tai tikrai neparašysiu) pilis! O kas bus po jos? Velniai žino. Austrija, Italija? Faktas, kad savaitgalį varysim į pietų Prancūzijoj vykstantį hillclimb! Monakas ir Nica veikiausiai nusikelia į pirmadienį/antradienį.
Day 6. Šiandien trečiadienis, right? Atėjo maksimalių išbandymų metas – Noišvanštein pilis. Reikėjo įveikti Noišvanštein pilies sergėtojus ir papulti į pilies bokštą pas princesę Fierrą. Pirmasis pilį atakavo Karolis. Bet nesėkmingai – griūdamas atbulas susibubino pirštą ir susiplėšė kelnes. Fotikas rankose krito kartu su visu Karoliu (žinau, kad skaitai, mama, tavo fotikui nieko nenutiko). Šiaip pilies grožis buvo vau. Aplinka buvo vau. Masyvumas kalnų ir uolų irgi vau. Antroj rungty prieš Noišvanštein pilies sergėtojus reikėjo mesti akmenį nuo tilto į krioklį. Edvinui neblogai pavyko, bet komandos draugas Justas pasirinko per mažą akmenį ir jį nupūtė vėjas. Buvom vieninteliai mėtantys akmenis, kiti tik selfius darėsi… Kita rungtis buvo įveikt pirmą dalį hiking takelio. Šita irgi pavyko ganėtinai sėkmingai, nors buvo kilę stresiuko dėl stačių šlaitų ir nejaukaus stovėjimo prie skardžio. Uf, bet vaizdai stulbinantys. Kad ir kaip malonu būtų vairuot, bet tuo pačiu labai norėjosi dairytis kuo daugiau. Tie reljefo pokyčiai yra oho! Ir tos erdvės! Masyvumas… Buvo skraidančių parasparniais visai šalia. Belieka pavydėti vaizdų, kuriuos jie matė. Po pilies nutarėm keliaut į Schwarzwald. Stengėmės vengti greitkelių, nes ir jie pabosta. Smagiausias dalykas – tuneliai. Čia su ta sąlyga, kad Sord Fierra netolies ir gazuoja. Vau. Rimtai vienas geresnių garsų! Keliukai keleliai smagūs! Kol kas kiek mažoka, bet neblogai. Pirmieji keli serpantininiai posūkiai jau įveikti! Tik biškį reikalus gadina SUV ir kemperiai. Bet gaaal nebus jų baisiai daug. Tiesa, jau važiuojant netoli kempingo, buvo ganėtinai įspūdingi nusileidimai. Nuo 910 iki maždaug 650! Truputį galva suktis pradėjo po tų posūkių. Ir uolos!!! Vau, nerealiai atrodo kai prie pat jų važiuoji. Toks jausmas, kad autobusu važiuojant stogo kraštu būtų galima braukt per jas. Taip virš kelio palinkusios. Ir dar pastebėjau, kad gyvenant ir vairuojant Lietuvoje, labai trūksta įgūdžių greitam važiavimui. Vokiečiai atsipūtę laksto savo shitboxinėm Corsom ir Fiestom. Reik siekt jų lygio, matyt. Ryt jau atsisveikinam su Vokietija, laukit naujienų iš grybų fronto.
Day 7. Nubudome gražiajame Schwarzwalde. Ši diena vien chillo diena iš tikro. Nuvarėm ramiai į Aldi, apsipirkom, bandėm spėti krauti prekes į maišą kasininko greičiu, bet be šansų tai padaryt. Nu ir išvarėm link kažkokio gražaus keliuko. Aš jau net nepamenu kaip tie aukščiai keitėsi, bet atsidūrėm 1200 metrų aukštyje (ar kažkas panašaus). Suradom net vietą papusryčiavimui. Romantika, bet vėsoka. Permetėm akimis ką galėtume aplankyt pakeliui ir netikėtai pamatėm, kad visai netolies yra mūsų pačių bendrame žemėlapy uždėtas taškiukas – Cite de l’Automobile muziejus. Nu ok, reik lėkt, vadinas. Gaila, kad Peugeot muziejų tenka palikt ramybėj, bet iš tikro ir mūsų pasirinktasis turėjo krūvą Pežukų. Labai ten daug automobilių. Ypatingai “karietų” ir “mafijos” laikų mašinų. Net per daug. Sunku jais visais pasidomėt, net nelabai įdomu. Sustojam tik prie išskirtinesnių. Senieji Maserati labai įstabūs. Stebino jų grakštumas. Bugatti tai visiškas mainstreamas. Nemaniau, kad jų gali būti tiek vienoj vietoj. Žinoma, čia visgi viena didžiausių auto kolekcijų pasaulyje. Gal nereiktų stebėtis. Ekspozicijos ypatingai gerai paruoštos. Paskutinioji Formulių salė buvo OHO. Seksualios formos, nieko neįmanoma pridurt. Po muziejaus keliavom jau toliau. Mūsų tikslas šeštadienį žiūrėt hillclimb lenktynes Grenoblyje, tad ir visas penktadienis bus važiavimas iki ten. Vengėm autostradų ir mokamų kelių, tad kelionė ilgoka buvo, bet baisiai smagi! Tokie keliai, tokie vaizdai! Ir tikrai reik dar išmokt važiuot greitai. Turėjom ir nuotykių jau netoli kempingo. Iš pradžių Mantas nuklaidžiojo į kažkokius miškus. Jau kai pradėjom važiuot baisiu žvirkeliu į kalną, supratom, kad kažkas ne taip. Bet ir nesiparinom. Dar ir išlipom nuotraukai pasidaryt. Po kokių 7 kilometrų per raciją išgirdau kaip Justas sako “Sierra dega”. Ji turėjo būt už manęs, o jau nebebuvo. Apsisukau, grįžau, o ten dūmai. Nieko baisaus, bet ir nieko gero – saugikliai. Toliau važiuot gali, tad iki kempingo nuriedėjom. O kempinge net šikpopieriaus nėr. Bet aš tai tam pasiruošęs. Bet keliaujanti kartu Ingrida vis negalėjo atsigaut po patirto šoko, kad nėr. Edvinas dar pastebėjo, kad jau praėjo savaitė kaip keliaujam! Kažkaip jaučiasi truputį nuovargis. Aš dar galvoju, kad tam įtaką daro aukščių skirtumai. Bet nors kelionė su netektimis, su keliais nesklandumais, bet šiaip, viską apibūdinant vienu žodžiu, viskas yra zjbs.
Day 8. Ryte buvome šokiruoti mažomis kempingo kainomis. Septyniems pakainavo tik 40eur! Very gud! Ir nuskriejom link Grenoblio. Diena be muziejų ir be ilgesnių sustojimų. Bet kupina smagių kalnų keliukų. Priekyje važiuojantis per raciją pranešinėja apie atvažiuojančius automobilius, pasilieki vietos nuo visų atsilikdamas ir mini! Hairpinai, posūkiai ir stipriai didėjantis arba mažėjantis aukštis! Prie pat keleivio durelių esančios uolos, o prie vairuotojo durų – atitvaras. Įtampa, baimė, stresiukas. Stabdis, downshiftas, išeinant iš posūkio vėl gazuoji. Keli keliukai buvo ir medžių apsupty. Iš galo vejasi Sierra su priekyje primontuota kamera, prieky bando pabėgt Mantas su Miata. Tada jau nieks nebepasako ar iš priekio neatvažiuoja civilis koks, nes pats esi kone tame priekyje. Ir negali stabdytis per anksti, nes Sierra įrūrys. Jausmas po vieno iš pasilakstymų buvo panašus kaip po Nurburgringo. Gera, smagu, adrenalino kiekis reikalingas gyvenimui gautas. Tada dar sustojom pačilint prie ežero. Įmerkėm savo baltus kaip informatikų užpakalius į vandenį. Rimtai, pas visus ryškios linijos nuo drabužių, o po to drabužiais sūriai. Brendam, o ežero fone kalnai ir uolos. Aplink laksto su kateriais, su vandens slidėm. Nu fantastika. Ir vanduo apyskaidris. Tik krantas visur vien akmenukai. Skaudėjo jautrias pėdutes einant. Pasipliuškenom, pasitaškėm, pasiniurkėm ir ant kranto papietavakarieniavom. Ir toliau vėl tikslo link. Jau kabinom truputį ir greitkelio, bet nieko tokio. Bus dar tų keliukų. Ir taip jau viskas geriau nei gerai. Išlipi iš mašinos drebančiom rankom, veide šypsena, o atmosfera gera, nes aplink automobiliai, geri draugai, džiugi nuotaika… Čia mano poilsis toks. Atgaiva sielai, vidinės harmonijos pasiekimas.
Day 9. Ryte valgėme šviežias bandeles su šokoladu, kurias kepė kempingo savininkas ar darbuotojas. Skamba gerai, bet ypatingo skonio nebuvo. Apgavo turbūt – davė atneštų iš parduotuvės. Neskubėdami susiruošėme ir išvykome į hillclimb vykstantį netoliese. Atvažiavome į startą, žmonių nedaug, tylu ramu. Oras subjuro, pradėjo lyt. Ghm. Su skėčiais stoviniavom prie starto, pažiūrėjom kelių 70s-80s automobilių startą ir nuvarėm link finišo. Iš tikro, pervažiavimai ir buvo smagiausi. Pakabinom kamerą ant mano Miatos ir gaudžiau Mantą. Downhill… Jergau jergau, mano kiaušių neužtenka tokiam lekimui ir skersavimui. Gal ir ok, kad aš tik chase car buvau. Į kalną dar galima, dar nieko tokio baisaus, bet žemyn… Reik būt kokiu Takumiu, kad galėtum. Aišku, vaizdų gerų nelabai pavyko pagaut, nes lijo lietus ir lašai ant kameros uždengė vaizdą. Bet bent buvo smagu! Tuomet nuvažiavom į hillclimb varžybų finišą. Žmonių – tiek dalyvių, tiek žiūrovų – jau kiek daugiau. Ir automobilių visokių! Aš su Edvinu ir Ingrida nukulniavom į trasą pasižiūrėt pačių lakstančių diedukų (dauguma hillclimberių rimtai vyresni), o likę keturi grybai šovė tiesiai į park ferme. Lipam lipam, einam einam. Šiaip ne taip pasiekėm jau pačią finišo liniją. Nu bet reik dar toliau eit. Kad bent būtų posūkių. Tai dar nukulniavom gabaliuką. Stovim prie medžio, žiūrim į tas lėtai važiuojančias formules… Edvinas ir Ingrida jau ir sušalti spėjo… O aš apsirengęs, entuziastingai norintis stebėt kopimą į kalnus, sakau “einam dar toliau. Eidami sušilsim”. Ir vėl kulniuojam. Netrukus ramybę sudrumsčia skambutis iš Manto, kalba kažką panašaus į “mes sušalom, siūlom lėkt jau link Nicos”. Valio, bliamba. Beveik nepažiūrėjom nieko, o jau išvarom. Reik šilčiau apsirengti grybams. Ir va tada teko kulniuot atgal. Į kalną. Nebuvo tai smagiausia dienos akimirka, jei iš tikro. Bet greit linksmumas atsirado kai teko automobiliais vėl leistis keliu į apačią. Uf, smagumo. Gaila, kad neuždaryti keliai. Kitą kartą patys uždarysim. Racijas turim, tereik šviesą atspindinčių liemenių. Nu ir tada dafiga daug važiavom. Vaizdai vėl pasakiški, vėl gailėjaus neturintis keleivio – norėtųsi tiesiog pasižvalgyti pro langą. Dar nesutemus pavyko pasiekti Digne miestelį. Instant dėmesys iš merginų – į mašinas pirštais rodė. Net kai su Mantu išėjom apsidairyt prie baseino, mus atpažino ir pasakė, kad mūsų automobiliai gražūs. Bet nepilnametės, end of story. O kempingas apsuptas kalnų! Ir kaina gavosi mums po 8 eurus šiai vienai nakčiai. Pigiau tokioj vietoj negaliu įsivaizduoti. Su dušais, karštu vandeniu. Gera diena yra gera diena. Ryt Nica!
Day 10. Antrasis mūsų svarbus checkpointas – Nica/Riviera/Monakas. Realiai po šiandienos jau nors ir tvanas. Tvanas besiliejantis iš Viduržemio jūros ir užliejantis ne tik akmenis bei smėlį, bet ir mūsų Miatėles, Sierrutę ir Swiftuką, nes mes pasiekėm tikslą! Grybų komanda feilino mažiau nei įprastai ir viskas vyksta geriau nei gerai. Keisčiausia, kad negenda automobiliai (gal neprisišnekėsiu). Net custom made Sierra vanoja kaip reikiant ir šaibos su gaikėm nebelaksto į šalis. Iš Dignės miestelio skriejom kalnų perėjom ir vingiuotais keliukais iki pat pajūrio. Sustojom keliose apžvalgos aikštelėse, pasifotkinom, pasimaivėm, pasigrožėjom. Žiūrint į tolį, į slėnį labai sunku suvokti atstumus. Aš šiaip jų nejaučiu, o čia… Kiek akis geba, kiek debesai leidžia, tiek ir matosi. Po to jau nebeloadina procesoriai. Buvo smagu lėkt tuneliukais uolose. Ir aido truputį, ir egzotikos. Bandžiau įsivaizduoti kiek darbo ir laiko įdėta į kelių nutiesimą palei kalnus. Vaizduotė man sako, kad daug. Palakstę pasiekėme pajūrį, pavalgėm pajūriškame McDonalde lygiai per vidurį tarp Kanų ir Nicos ir nuvarėm ieškoti kempingo. O karštis koks pragariškas! Ir kempingų begalybė. Aišku, laisvi tik tie, kurie kiek toliau. Į vieną tokį ir nuvažiavom. Smėlis, sausi medžiai. Jausmas toks, lyg ant kalvos netolies kojotai ir skorpionai ganytųsi. Pasistatėm palapines ir nuvažiavom pasižmonėti tipo. Justas net norėjo papulti į Monako naktinį klubą, tipo “tai bent pasižiūrėt”, bet buvo greit nusodintas paklausus kokių gražių drabužių pasiėmė su savimi. Riedėjom kamštyje pakrante. Saulė beveik besileidžianti, žmonės chillinantys paplūdimy… Sustojom dar degalinėje prisipilt kuro ir nupraust mašinas ir gražūs išriedėjom į Monaką. Tamsoje riedant pakrante labai gražiai žybsi lemputės, šviečia miestai. Monake žmonių krūvos, naktinis gyvenimas verda, laksto turtuoliai su Ferrariais, Porschais ir Lamborghiniais. Kelis ratus apsukom BEVEIK Monako GP trasa. Pragazavom tunelyje! Prisiparkavom požeminiame parkinge ir išėjom pasivaikščiot. Viską ir apėjom – kazino, tunelį, palei jachtas, starto/finišo vietą. Gražu! Nors ir tuštybės jausmas man kažkaip aplink tvyrojo. Ypač tos prabangios jachtos. Ir dar merginos botoksiniais papais ir silikoninėm lūpom. Tokios pripūstos. Vaikščioja kaip ateiviukai su per ilgais kulniukais. Ieško grobio. Važiuojant atgal pro Nicą, teko ir pakelės mergaičių pamatyt, kurios taip ir klausia “you want sex?”. O šiaip įspūdis vis vien geras! Ypač smagu ir keista, kad visokių supercarų prisižiūrėję vietiniai prancūzai rodo liuksus kai Sierra tunelyje triukšmauja. Nu ir mano geltonoji dar biškį dėmesio gavo, bet turbūt iš gailesčio.
Day 11. Po naktinio Monako sugrįžom į kempingą paryčiais apie 3h, tad jau buvo galima tikėtis, kad miegosim ilgai. Nors ir naiviai tikėjomės 9-10 keltis. Jo, kai kuriems pavyko, bet ne man. Pramerkiau akį gal kokią 10h ir pamačiau, kad abu palapinės sugulovai Šliogeriai vis dar knarkia. Na, vadinasi, galima miegot toliau. 11h abu Šliogeriai vis dar knarkė – išvada aiški. 12h jaunasis Šliogeris knarkia, o senis Šliogeris spokso su sumuštiniu burnoj į mane vos nubudusį. Atsikėliau ant pačio karščio, valio. Šitaip prachillinom dar kelias valandas. Nu iš tikro, ką per tą karštį veikt? Bent mašinoj daiktus apsitvarkiau. Sugulovai Šliogeriai užrekomendavo St Paul de Vence ir Gourdon miestelius, nes jie yra ten buvę. Tai šįkart važiavom atsiskyrę truputį. Sėdom į dvi mašinas ir keturiese (aš, Mindaugas, Edvinas, Ingrida) pradėjom turistaut. St Paul labiau turistinis nebegalėtų būt – parduotuvės ant kiekvieno kampo. Šiokia tokia panorama atsivėrė, bet daugiau pamatyt tikėjomės Gourdone. Lūkesčiai buvo išpildyti. Negana to, kad pakeliui nuostabaus grožio kelias, kuriuo važiuot ir stresiuko biškį atsiranda, bet dar ir atsivėrusi panorama vertė aikčiot. Stovim ant to kalno, žiūrim į tolį… Matėsi tiek Nica, tiek Kanai. Bet surprise surprise – matėm net ir Korsikos sala! Aišku, labai sunkiai, bet siluetą įžvelgti pavyko pasitelkus į pagalbą apžvalgos aikštelėje esantį pieštą žemėlapį. Ir slėnis koks kupinas žalumos, gražiai išsidėsčiusių namukų, keliukų ir uolų. Ohoho. Edvinui nesinorėjo palikt šios vietos. Bet teko. Važiavom į Kanus. Per nepilnas kelias valandas nelabai ten ką nuveikėm, bet spėjom apžiūrėt šlovės (arba žvaigždžių) alėją, įkišau savo ranką į Stalonės delno įspaudą (geroookai per trumpi mano pirštai). Dar ėjom prie Viduržemio jūros, kur aš tik pabraidžiau, o Edvinas viską aplink taškydamas įšoko. Vanduo šiltas, uždėta varnelė neva, kad buvau Viduržemio jūros vandenyje. Net undinėlę ten matėm. O tada lipom iki pilies apžiūrėt miesto nuo viršaus. Puikus vaizdas – visur aplink mirguliuoja šviesos, lemputės. Kaip ir Monake, čia vakarinis gyvenimas verda. Kiekvienas randa ką veikt. Vieni prie tos pilies darosi selfius, sėdi tyliai ramiai ant suoliuko. Kiti restoranų prigrūstoj gatvelėje mėgaujasi austrėmis, kitomis jūros gėrybėmis, picomis ir net McDonaldiniais mėsainiais, o prie pat ankštai sėdinčių vakarieniautojų vaikšto žiopliai ir turistai. Bet visiems viskas įtinka. Kiti maudosi, supasi apžvalgos rate. Na, aišku, yra dar neišvengiamai tokių, kurie nusiperka merginų nakčiai. Tokių irgi matėm (bent jau vieningai spėjom, kad taip yra). Bet patenkintų veidų daug. Gražu.
Day 12. Veikiausiai pirmą kartą mums pavyko atsikelt tokiu laiku kaip planuota. 8h jau visi kaip ir susiruošę buvom. Aš dar žioplys palikau savo fotiko batarkę kraut ir išvažiavau ją pamiršęs. Viskas gerai, mama, kempingas man ją atsiųs paštu (bent žadėjo). O jei ne, teks atbašliuot už naują kroviklį ir bateriją. Šiandien laukė ilgas kelias. Dar sprendėm dilemą kuriais keliais važiuot – ar smagiais, ar mokamom autostradom. Sprendimas – kombinuotai. Pirmu checkpointu tapo apžvalgos aikštelė nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į Monaką. Toj pačioj vietoj Top Gear maivėsi. Kai patys pasimaivėm, varėm Col de Turini keliuku į Italiją. Vingiuoti posūkiai niekada neatsibos (bent jau man), nors jais jau nemažai atlakstėm. Sieną kirtom 5km ilgio tunelyje – įvažiavom Prancūzijoj, išvažiavom Italijoj. O jau aido ir garsų ten! Labai smagu. Cuneo miestelyje užsukom į Lidlą, apsiprekinom ir skridom toliau. Mūsų įsivaizduoti “itališki keliukai” smarkiai nuvylė. Matyt, ne toj šalies daly mes jų ieškojom. Vietomis net ir su duobėmis… O šiaip jie be posūkių, dafiga miestelių, kuriuose dar dafigiau greičio matuoklių. Bet pakeliui pamatėm, kad viename name prekiauja vynu. Jau nuo kelionės pradžios ieškojom ir tikėjomės Prancūzijoj sustot vyno. Pavyko tik Italijoj. Labai draugiški, šilti žmonės – vyresnė porelė. Tik kalbos barjeras buvo ganėtinai platus ir storas. Sunkiai sunkiai sekėsi, bet kažkaip vis vien vienas kitą supratom. Ir vyno pasirinkimas pas juos nemažas. Gavom dovanų putojančio vyno, kurį vakare kartu ir išgėrėm sėdėdami prie bendro stalo. Pasidžiaugę italų svetingumu ir užsipylę kuro buvo nuspręsta kelionę tęsti mokamais keliais. Varge, čia buvo dar nuobodžiau – užmigt beveik pavyko. Ir už 200km paklojom po 15eur. Na ir kainos… Bet bent jau greit pasiekėm Modena miestelį, įsikūrėm kempinge ir nuvažiavom explorint. Kai kuriems teko girdėt apie apleistą, bankrutavusią Bugatti gamyklą, kurioj 90-ųjų pradžioje buvo pagamintas EB110 modelis. O ji visai prie pat. Privažiavom, pažiūrėjom į užrašą “Bugatti automobili”, palipėjom paspoksot per tvorą – gražu ir įdomu. Ką daryt? Peršokom tvorą ir nuėjom pasižvalgyti. Iš pradžių išsigandę dėl šuns, pamatėm, kad ten tiesiog ant pievelės zuikiai bėgioja. Einam toliau, išsižioję žiūrim į EB logotipą ir galvojam, kaip būtų įdomu į vidų įeiti. Patikrinom vienas duris – opt ir atsidarė. Iš netikėtumo išpūtėm akis ir įlindom. Senos nuotraukos, didelė erdvė automobilių surinkimui, apleisti įrengimai. Gaila, detalių nelikę. Iš trijų pastatų dar sugebėjome papult ir į administracijos pastatą, kuriame ir showroomas. Apvalus, gražus. Ir nuotrauka su Bugatti automobiliu jo viduryje. Aplink dar palikti puodeliai, lėkštutės, šaukšteliai matyt po paskutinio darbuotojų pasisėdėjimo. Priėmime palikti registracijos žurnalai, matosi 95 metų įrašų data, nepaliesti raktai su raktų pakabukais. Viskas palikta plius minus taip, kaip buvo (ar bent bandyta tokį įspūdį padaryt). Lipdami į antrą aukštą gavom per raciją pranešimų iš Mindaugo ir Ingridos (jie liko anapus tvoros), kad kažkas atvažiavo, kad pradėjo klausinėti apie mūsų paliktus automobilius. Kaip paaiškėjo, tai buvo prižiūrėtojas, kuris jau daug metų prižiūri aplinką ir aprodo pastatus norintiems. Jau kai ėjom prie vartų, mus pasitiko su prožektoriumi rankose. Gerai, kad viskas sėkmingai baigęs – be policijos. Bet įspūdžiai šitaip savavališkai explorinant daug stipresni. Šiandien lipsim per tvoras į Ferrari ir Lamborghini muziejus.
Day 13. Muziejadienis trečiadienis. Juk esame visų geriausių automobilių sostinėje Modenoje – Maserati, Ferrari, Lamborghini, Pagani, Bugatti… Visos gamyklos sukasi aplink šį miestą. Na, jei tiksliau, Bugatti gamykla čia veikė labai trumpai ir gamino tik vieną kitą modelį. Įsirovėm į Enzo Ferrari muziejų. “Variklių pastate” buvo ypatingo grožio kateris, kuris kadaise dar ir rekordus gerino. Variklių buvo irgi nemažai. Visiems apžiūrėt trūksta laiko ir jėgų. Net keli bandomieji, eksperimentiniai buvo pateikti. Taip pat buvo prototipinis/eksperimentinis FXX K automobilis – kaip supratau, ant jo bazės testavo aerodinaminius sprendimus. Pagrindiniame pastate šiuo metu buvo ekspozicija susijusi su filmuose buvusiais Ferrari automobiliais. Labai labai įdomu, jei iš tikro. Palei sieną visa pačio Enzo, Ferrari gamyklos istorija, coachbuilderių informacija. Nuotraukų apstu – viską apžvelgt ganėtinai sunku buvo. Ir dar rodė filmus! Tokius biškį Youtubinius compilationus, bet tikrai gerai pateikta Ferrari istorija. Nuostabus gamintojas. Tai po šio muziejaus šovėm pas konkurentus – Lamborghini. Viskas paprasčiau, gal ir mažiau, bet jų modeliai gal net labiau stulbinantys. Teko net pamatyt patį pirmą Countach (kėbulo numeris 001). Niekaip nesuprantu, kodėl jis baisios žalios spalvos. Buvo ir Miura, ir Sesto Elemento, ir Egoista, ir Veneno, ir Reventon, ir Asterion… Uf, nu tikrai labai gerai padirbėta su automobiliais. Aventadoro griaučiai palikti geresniam apžiūrėjimui. Kaip viskas paprastai ir elementariai atrodo! Žavumas ir slypi paprastume matyt. Po šio antro muziejaus nutarėme aplankyt piceriją, kurią rekomendavo kolega Matas. Bet bet bet, 15:30 jau viskas buvo uždaryta, nieks nedirbo, miestelis tuščias, niekam neįdomu. Tinginiai italai. Iš tikro, jei daugiau apie Italiją kalbant, tai eina šikt, kokie šūdini jų keliai. Duobėti, nelygūs. Ir kaip visur smirda karvės mėšlu. Mes net buvom pradėję galvot karvių veislių pavadinimus pagal sklindančią smarvę. Nes kiek važiavom, tiek smirda. Stipriai. Bet mes tik mažą dalį Italijos paėmėm. Norisi tikėt, kad labiau į pietus situacija gerėja. Ir kuro kainos vietoj 1,4eur gal kažkiek geresnės, tikiuos… Tai tęsiant toliau, nors picos ir negavom, bet pasidarėm sumuštinių ir laimingi buvom. Tada griebėm Ferrari muziejų. OMG, kiek ten daug formulių. Iš tikro, į galą visų net nežiūrėjau. Bet geriausias kambariukas visai ne su formulėmis. Jie turi nuostabųjį penketuką pas save! Visi supratot turbūt, kad šneku apie 288 GTO, F40, F50, Enzo ir LaFerrari. Vau! Kiekvienas savaip nuostabus. Ne paslaptis, kad geriausias F40, bet ir kiti verti pagyrų. Keliai linksta, seilės varva, galva sukasi… Pakilus laiptukais iš to kambariuko, pasitinka 125 S, nuo kurio ir skaičiuojami Ferrari metai, jubiliejai ir panašiai. 1947 pagamintas pirmasis Ferrari. Dabar galvoju, kad ir F1 čempionų kambarys geras. Apie kiekvieną biškį parašyta faktų ir keletas smagesnių faktelių. Daug skaityt, bet viską ir perskaičiau! Kalbu apie Vettel, Schumacher, Lauda, Fangio, Ascari ir kitus (ne visų pavardes pamenu). Ai, iš naujųjų modelių, galiu drąsiai pareikšt, kad F12tdf yra pure sex. Labai labai dailus. O dabar apie uogytę ant torto… Po visų šių muziejų mes nuvarėm į Bugatti gamyklą į kurią nelegaliai patekom dieną prieš tai. Neišpasakyto įžūlumo mes, taip? Tik šiandien mums ekskursija praves legaliai. Tas pats prižiūrėtojas, kuris mus ir pagavo. Labai nesiplėsiu, nors tikrai ten įdomių dalykų matėm – variklių ir emisijų testavimo patalpas, kitų dalykų dirbtuves… Na daug ten visko. Bet pačioj pabaigoj jis mums sugalvojo atiduot tikras ir patvirtintas detalių brėžinių kopijas. Blueprintai, vos ne patentų lapai. Su Bugatti logotipu, visa informacija ir panašiai. Tai gali būt neįkainojama kada nors… Vau, kaip nustebom. Va tokio vertingo ir gero dalyko tai nei vienas nesitikėjom. Nuostabu, atima žada. Ypač turint omeny, kad jis mus prieš parą su prožektoriumi apšvietė kaip didžiausius niekadėjus. Apsipatenkinę nuvarėm į tolimesnį kempingą – prie Garda ežero. Pasikartosiu, eina šikt kokie šūdini keliai ir kaip šūdinai smirda šūdais visur. Italija, brangioji, daryk ką nors, nes kol kas mums nepatinki.
Day 14. Dvi savaitės kaip grybaujam. Viskas eina į pabaigą jau. Truputį liūdnoka darosi tai supratus, bet tuo pačiu apima ir džiaugsmas, kad kelionė pavykusi! Žavumas, grožis, pasaka. Prabudome netoli Gardos ežero. Aplink turistų gausa, jaunuolių, tūsavotojų. Išsinešdinom ir važiavom palei pati ežero krantą, kuris tikrai ilgokas. Ežere pliuškenasi, plaukioja kateriais, valtimis, čiužu čiužu vandens slidėmis. Sustojom pavalgyt picos – būtų gaila išvažiuot iš Italijos neparagavus jos. Ganėtinai skanu, bet nebuvo nieko kažko ypatingo. Bet, kaip sako Ingrida, užtat gražiai prie stalo visi ir su staltiese patiesta. Suvalgėm ir važiavom toliau. Sustojom dar įšokt į vandenį į tą patį ežeriuką. Dauguma atsigavo ir tada vėl toliau. Tikslas buvo Stelvio Pass, bet artimiausias kempingas šito mūsų taško – apie 80km. Tai nors ir atsidūrėm kuo arčiau, bet vis tiek kitos dienos ryte dar nusimatė dvi valandos kelio iki Stelvio. Kylom į kalnus, buvom pasiekę net 2km aukštį. Ir buvo gražiai debesuota. Įnėrėm į debesus. Žvarboka jau pasidarė. Keista taip greit iš karščio papult į šaltį. Siaurais kalnų keliukais lakstėm, mėgavomės. Va dabar Italija mums atsilygino už visą tą smarvę ir duobes. Kaifas. Kempingas buvo turbūt geriausias iš visų buvusių. Ir paskutinis. Ir kilometro aukštyje. Vakare kone nostalgiškai prastovėjom, pabendravom dar… Ir ėjom miegot. Ryt laukia paskutinė diena buvimo pilnos grybų sudėties.
Day 15-16. Grand Finale. Penktadienio planas buvo keltis, lėkt į Stelvio Pass ir tada tiesiu taikymu į namus. Op op op, susėdome į mašinas ir maždaug 8:30-9:00 palikom kempingą. Dar su Mantu apsikeitėm automobiliais – sėdau prie dešiniavairės. Kaip paaiškėjo, tai nebuvo gera idėja. Let me explain. Iki Stelvio buvo maždaug 70km, o navigacija rodė 2 valandas kelio. “Kaip taip gali būt?” klausinėjome savęs dieną prieš tai. Pasirodo, labai paprastai taip gali būt. Serpantininiai keliukai apriboti iki 30kmh, nes jie baisiai siauri. Prasilenkti su kitais automobiliais įmanoma tik praplatėjimuose, kuriu nedaug. Va… O aš sėdau prie dešiniavairės. Ui, kaip buvo nejauku. Kaip sunku gabaritus jaust, kaip baisu nuo skardžio nusirident. Keliuko vidury sustojau ir apsikeitėm – per daug stresiuko. Su tokiais va sustojimais, stabtelėjimais apžvalgos aikštelėse šiaip ne taip nusigavom iki Stelvio. O kiek ten dviratininkų! Vargom, kol visus apsilenkėm. Pakilom, pasidairėm, palipom dar pėsčiomis ir išradom naują netrendinantį trendą “stelving” – plokščių akmenų krovimas ant galvos. Su Mantu po 5 atlaikėm. Ganėtinai ilgai mes ten prachillinom – paskutinė lankytina grybų keliautojų vieta. Žinoma, pagrindinis Stelvio serpantinas dar buvo prieš akis. Ikoninis, legendinis ir taip toliau… Tiesioji – hairpinas – tiesioji – hairpinas – tiesioji – hairpinas – tiesioji – hairpinas – tiesioji – hairpinas ir panašiai. Labai čia nepaskraidėm, bet pasigrožėti pavyko. Nuostabi vieta. Ne veltui turistai, motociklininkai ir dviratininkai plūsta ten. O kas toliau? Toliau dar per Austriją į Miuncheną, kuriame grybą Mantą atskirsim nuo pagrindinės grupelės ir pasiųsim toli į UK. Tik buvo keblumų su padangom Sierrutei. Austrijoj draugiškas servisiukas jau po darbo laiko sutiko Sierrai pamontuot ratų. Aišku greit visko padaryt neišėjo, nes strečiukas ir padanga neužsišovė lengvai. Paliko Karolį ir Justą darbuotis su degiais skysčiais ir ugnimi, o patys darbuotojai pasišalino. Turbūt iš baimės, kad susprogdins visą servisą. Bet nieko nesusprogdino vyrai, visa laimė. Miunchene skiriantis su Mantu visi apsiverkė kruvinom ašarom, kaukti pradėjo balsais (čia juokauju aš taip) ir nenorėjo paleist emigranto. Buvo jau apie 21:30-22:00, jei gerai pamenu. O dar nepasakiau, kad naujausia plano dalis – lėkt į Fast Lap! Tiesiai ten. Suspėti į pradžią ryškiai neįmanoma, bet bent bandysim į galą. Veda Edvinas, o mes 20-30 metrų atstumu ant šiknos vorele. Gerai, kol autobahne – greit nulėksim. Bent mes taip galvojom. O tada prieš mus išdygo sunkvežimis vežantis stambiagabaritį krovinį. Ir antroji juosta buvo užblokuota, nes tie darbuotojai laikosi taisyklių. Ir kitu sunkvežimiu varo antroj juostoj, kad nieks nelenktų. Blyn. What to do, what to do? “Galim šokt iš autobahno ir šalia esančiais keliukais aplenkt, bet reiks spaust” sako Edvinas. Ar mes galėtume atsisakyt tokios minties? Žinoma, kad ne. Nusukom ir dugnais tada. Bet dėl durnos navigacijos, kuri nespėjo susigaudyt kas vyksta, du kartus teko apsisukinėt, dar teko stabdyt dėl ant kelio ratais bėgiojančio zuikučio. Vienžo, laiko sugaišom. Jau kai buvom netoli išsukimo, lygiagrečiai einančiame autobahne pamatėm tą stambiagabaritį (ir dar pamatėm, kad jį lenkia mašinos, nes matyt toj vietoj jau buvo trijų juostų kelias). Dar turim šansų. Bet tada mums kelią ant pačio išsukimo pastojo ten pat važiuojantis sunkvežimis. Ir mūsų šansai dingo. Nesu nė karto taip skridęs per miestelį, beje… Ir kaip sufeilinom! Bet buvo smagu. Neužilgo sulaukėm praplatėjimo ir patys apsilenkėm. Buvo nuotykių ir degalinėje, kai kuro pylimo guru Karolis kelis litrus benzino išpylė ant žemės. Gavo į rankas šluotą ir sorbento – darbavosi! Piktas vokietis buvo. Anyways, pavyko pasiekt ir Lenkiją. Ne taip ten ir blogai. Po Lenkijos pavyko pasiekti ir Lietuvą. Ir net Fast Lap. Ne taip ten ir blogai. Įspūdį labiausiai paliko Rally Fast – very good – pagyros Fast Lap organizatoriams! Ir svarbiausia, kad we made it. Miata made it, Sierra made it. Man išėjo 7100-7200 km iš viso. Ir jokio gedimo! Italijoj buvo “dingęs” atbulinis bėgis, bet atvėsus orams vėl atsirado. Ir dabar jau be problemų įsijungia. Lenkijoj buvo atsiradęs keistas barškančio metalo garsas, bet pragazavus gerai irgi dingo (veikiausiai išdeginau duslintuve kažką, gal net plerpti biškį pradėjo). Ir kuro sąnaudos! Vau! Pagrinde buvo apie 8 litrus, bet važiuojant atgal, autobahne ant 120-130, valgė tik 7,5l/100km. O rekordą pasiekiau paskutinėj kelionės daly, paskutiniuose 500km. Valgė 6,7l/100km. Ekomobilis vienareikšmiškai. Tad tokios naujienos. Šią savaitę įmesiu nuotraukyčių, be prepared.
