Kategorijos 'Mintys' įrašai

Tarakonaz

Krakatukų miestelis. Juzefas (IV)

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)
Krakatukų miestelis. Juzefas (II)
Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Juzefas nemirė, Juzefas visada buvo ir liko. Kiek į šalį pasitraukė tik Džozefina. Nu ne “kiek”, bet išties dafiga. Juzefas, kaip įprasta jam, guli ant nugaros ir mąsto apie tokius banalius ir žmonėms įprastus dalykus, kad net graudu. Jam buvo keista ir nesuprantama, kodėl Džozefina braukia jį iš gyvenimo? Ar jis ją taip įskaudino, kad praėjus beveik 2 metams, jai vis dar koktu į jį žiūrėt ir net pagalvot? Nepasakysi, kad ir Juzefui malonu buvo, aišku.

O Juzefui iš tikro pochui. Jūrų marių jis jau nebeplauks vardan “ryšio palaikymo”, jam tiesiog skaudu. Ir Juzefui pochui šiandien, nes visas “išbraukimas” tai tik pretekstas galvot. Reikia kažkur nukreipt mintis jam, nes tikrai yra galimybių išprotėt.

Išsitaškantys smegenų gniužuliai ir suknežinta makaulė.

Juzefas pasiklydęs, jis nemato nieko gero ir gražaus. Motyvacijos kažką daryt? Nėra. Visa tai dėl ateities nematymo. Savo ateities. O kiek numato, tiek liūdna. Bullshit here, bullshit there, bullshit everywhere. Net nehiperbolizuojant, sunku, baisiai sunku. Ir Juzefui taip trūksta “Džozefinos” šiuo metu. Meilė toks labai apgaulingas, viską padailinantis efektas/filtras, kaip Photoshope. Bet dievaž, duokit gi kas nors tą Photoshopą Juzefui.

Tarakonaz

Istorija

Aš gyvenu mintimi, kad žmogus turi branginti viską, kas buvo. Kai drugeliu virtęs vikšras pradeda skraidyt ir jaučia malonu vėją, besisukantį aplink plasnuojamus sparnus, jis negali pamiršti savo sunkios kelionės iki šios palaimingos būsenos. Jis turi prisiminti, kad buvo vikšras. O jei viskas atvirkščiai, reikia prisiminti dar labiau – vien tam, kad būtų lengviau. Kodėl dabar, trumpai aplankius audros debesims, nori pamiršti tai, kas buvo praeityje, kai švietė saulė ir čiulbėjo paukšteliai?

Galų gale iš praeities klaidų ar pasiekimų galima mokytis. Tiek jau to, geriau būti asilu ir mokytis iš savų klaidų (nes iš svetimų klaidų mokosi lapės), nei nesimokyti iš klaidų išvis. O kadangi to negalima pavadinti klaidomis, tai nesuklysiu pavadinęs tai pasiekimais.

Svarbu viską gerai apmąstyti, pasverti ir nepasiduoti emocijoms. Emocijos visą objektyvumą sumala ir transformuoja į subjektyvumą. O subjektyviai žvelgiant, kartais ir pats nekalčiausias dalykas gali virsti viską ėdančiu siaubūnu. O man tai reiktų vengti klišių, visgi…

Tarakonaz

Piofekt

Kodėl žmonės siekia tobulybės? Jie žutbūt stengiasi paslėpti ir pakeisti savo ydas, lyg jos būtų blogai. Taip yra ir su ne tik fizine išvaizda, bet ir su vidinėmis savybėmis.

O man, pavyzdžiui, žmogus be ydų atrodo be galo nuobodus. Visiškai neįdomu, kai žmogus niekada neklysta, kai jis tobulas ir kai jį tokiu laiko visi aplinkiniai. Žinoma, patikimas, bet nuobodus. Įsivaizduokit, jei su tokiu reiktų kurti šeimą – visuomet būtum prastesnis už tą mr./mrs. tobulybę. Turbūt retas kuris pakeltų tokią naštą.

Ir kuo daugiau tobulų žmonių, tuo jie vienodesni ir tuo nuobodesni. Daug įdomesnė asmenybė yra su ydomis. Tai tarsi prieskonis patiekale. Juk be prieskonių neskanu. O žmonės ir toliau stengiasi siekti tobulumo – visi iki vieno, lyg būtų apsėsti tobulybės idėjos. Žmonės siekia suvienodėt.

Kvaili tie žmonės…

Krakatukų miestelis. Džozefina (I)
Krakatukų miestelis. Džozefina (II)

Prisimindama paskutinįjį susitikimą su Juzefu, Džozefina nuliūdo. Ji suprato, kad Juzefo jausmai jai nė kiek nepasikeitė. Tačiau Džozefinos – pasikeitė. Ir tai buvo skaudžiausia. Džozefina jautėsi atsakinga ne tik už save, bet ir už Juzefą, jo širdį bei jausmus. Juk kas kitas, jei ne ji tąją nekaltą, nepatyrusią gyvenimo išdavysčių ir pajuokų širdį sudaužė. Bet ne, čia netiktų sakyti ‘sudaužė’, juk kiekviename, širdį veriančiame, skausme yra ir džiaugsmo, kuris, žinoma, mums būna suprantamas tik po kurio laiko. Be to, žavioji mergina laikėsi nuomonės, kad antrą kartą į tą pačią upę neįlipsi. Deja, šis jos nusistatymas buvo daugumai jos draugų, bei pažįstamų nesuprantamas. Tačiau ji niekada nesiruošė kažkam kažko įrodinėti. Apskritai Džozefina buvo iš tų merginų, kurios mėgsta pačios kontroliuoti situacijas. Šioje vietoje turėčiau iš dalies paprieštarauti – nors Džozefina jautėsi esanti stipri ir išdidi, vis dėlto jai tekdavo pripažinti, kad vyriškos stiprybės ir paramos jai trūko. Juk Džozefina buvo auklėjama šeimoje, kur vyras asistuoja damai, o ne ji jam. Tad natūralu, kad to paties tikėjosi ir iš savo bendraamžių vaikinų. Aišku, ji buvo nuvilta ir nusivylusi. Galiausiai ši žavioji būtybė suprato gyvenanti ne tame laikmetyje, nes pasaulis pasikeitęs. O gal Džozefina reikalauja to, kas nepriimtina šiuolaikiniame gyvenime ir to, ko nebėra? Jai teko nusivilti supratus, kad vyrai nebeturi pasitikinčios laikysenos, uždegančio žvilgsnio, tvirtos rankos bei širdies. Vyrai, šiuolaikiniai vyrai, perėmė iš moterų trapumą, jautrią širdį, nuolankumą… Aišku, aš nesakau, kad tai blogai. Bet blogybė yra ta, kad tie save aukštinantys vyrai yra ne kas kita, o sumoteriškėjusių vyriškų hormonų individai.

Taigi grįžkime prie Juzefo. Džozefina norėjo, tikėjosi ir vylėsi, kad draugystė su juo nenutrūks. Tačiau pati į šiuos santykius neinvestavo, tikėdamasi jo iniciatyvos. Ir vėl ji klydo. Vėl reikalavo to, ko negali būti. ‘Bet gal ir gerai’ – kartais ji pagalvodavo. Nebendraudama su Juzefu, ji jo neskaudina – neskaudina tiesiog savo buvimu, žvilgsniu, juoku, kuris priverčia jį virpėti, išraiškingomis, bei grakščiomis manieromis. Visgi, nors ir jautėsi atsakinga už šią situaciją, kuri ją dažnai nuliūdindavo, ji visad prisimindavo savo mėgiamos kompozicijos ištrauką ‘Gyvenu, nes tikiu, kad pasaulis gražus’ – štai, kas priversdavo ją šypsotis.

Tarakonaz

Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)
Krakatukų miestelis. Juzefas (II)

Juzefas jau buvo beatsigaunąs po visų šių santykių vingrybių. Gyveno viengungiškai vienišą gyvenimą, kartais nuklysdamas mintimis į praeitį. O kartais smegenis aplankydavo nenumaldomas noras bandyti viską atgaivinti. Bet ryžto visada pritrūkdavo, o ir sveikas protas sakė, kad iš to išeis tik šnipštas. Jeronimas jį vis ragindavo, sakydavo ‘bet tai tu nors pabandyk’, bet Juzefas numodavo ranką – viskas prarasta ir baigta.

Praėjo metai nuo pažinties dienos. Jis tai prisiminė ir visą dieną jo mintys sukosi vien apie Džozefiną. Dienai praėjus, mintys buvo nuvytos tolyn. Krakatukų miestelis nedidelis, ir galiausiai jis ją pamatė einančią gatve. Tą gražią, Kalėdišką iš šventišką dieną… ‘O, kaip ji stulbinančiai atrodo’ pagalvojo Juzefas. Ir šilti jausmai akimirkai sugrįžo. Vėl visas kartu praleistas laikas praskriejo pro akis, vėl grįžo mintys ‘o gal dar ne pabaiga?’. Ir Juzefas prarado amą. Jis vėl apsvaigo trumpam ir nebesugebėjo bendraut. Suprato, kad nepaslėps to, ką jaučia. Tai ir nebesistengė. Jis žiūrėjo Džozefinai į akis, bandydamas įžvelgti ugnelę, kuri sakytų ‘taip, tikrai dar ne pabaiga’, bet nematė. Jis nesuprato, kokiu žvilgsniu į jį žiūri ir nors akimirkai norėjo turėt galių skaityt mintis. Tačiau jis jų neturi. Jis bijojo kažką daryti, nežinodamas ką jaučia Džozefina ir ko ji nori, todėl jis nedarė nieko.

Soter

Krakatukų miestelis. Džozefina (II)

Krakatukų miestelis. Džozefina (I)

Deja, Džozefina vėliau suprato, kad skauda ne tik galvoje, bet ir širdyje. Ji pagalvojo ‘O visgi viskas apsisuka ratu’. Nors Džozefina suprato, kad įskaudino Juzefą, ji vis dar norėjo bendrauti su juo. Norėjo jį pažinti kitaip, kaip asmenį, o ne tik mėgautis jo dėmesiu. Tačiau Juzefas jai neberašė, o Džozefina buvo per daug išdidi mergina, kad vaikinui rašytų. Tad dienos ėjo ir jie tiesiog gyveno, žinoma, prisimindami vienas apie kitą ir pagalvodami.

Buvo tokių dienų, kai Džozefina su Juzefu netikėtai susitikdavo, bet maloniai pasisveikindavo ir nueidavo. Aišku, Juzefas paskui save kaltindavo, kad nepakalbėjo su ja, nepakvietė arbatos, į kiną. Taigi jis sau pasakė ‘Kitą kartą būtinai ją kur nors pakviesiu’.

Ėjo dienos, mėnesiai… Taip atėjo žiema. Kaustė orą lengvas žiemos šaltis ir pustė, bet viskas atrodė nuostabiai gražiai, Kalėdiškai ir šventiškai. Džozefina, kaip visada ėjo gatve grožėdamasi viskuo ir įkvėpdama į save kiek galima daugiau tos nuotaikos sklandančios ore. Juk jai Kalėdos – pati gražiausia šventė. Be to, ji romantikė, kuri mėgsta svajoti. Mintimis nuskriejusi į svajas ji susidūrė su Juzefu! Tai buvo netikėta nei jai, nei jam. Džozefina šypsojosi, bandė užkalbinti, o Juzefas tiesiog žiūrėjo nedrąsiai ir kukliai. Pamačiusi šį žvilgsnį, Džozefina suprato, jog jis vis dar taip pat į ją žiūri, nors praėjo tiek laiko ir kaip jis pats sakė ji ‘prikakojo’, bet laikas nepakeitė jo gilaus žvilgsnio ir susižavėjimo ja.

Krakatukų miestelis. Džozefina (III)

Tarakonaz

Krakatukų miestelis. Džozefina (I)

Nuleidusi galvą, paskendusi savo mintyse, Džozefina sklendė Krakatukų miestelio senamiesčiu. Ji dar buvo neatsigavusi po skaudžios netekties – ją paliko vaikinas. Ir staiga prie jos pribėgo keistas, drovus vaikinukas ir pasiūlė nueit išgert kavos. Džozefina neatsisakė. Tačiau einant toliau, jos mintys sukosi vien apie buvusįjį. ‘Na, kodėl? Kodėl mane paliko?’ – ji nesugebėjo to suvokt. Arba nenorėjo pripažint – visgi sunkoka. Galiausiai, nusivylusi visais pasaulio vyrais ir išvadinusi juos kiaulėmis, Džozefina priėjo išvadą, kad buvęs vaikinas jos niekada ir nemylėjo – tik ji dėl jo buvo pakvaišusi.

Ji atsigavo, suprato gi, kad ne pasaulio pabaiga ir gyvenimas tęsiasi toliau. Banalūs žodžiai gi irgi būna teisingi. O dar ir gatvėj sutiktas Juzefas pasiūlė susitikt – prasiblaškyti visada gerai. Džozefina nepasigailėjo – po susitikimo ji vėl linksma tabalavo kojomis ant savo mėgstamų supynių kieme. Kiek nedaug reikia. Ir štai jai toptelėjo: ‘ar šįkart nebus viskas atvirkščiai? Juk jis dėl manęs pakvaišęs, o aš tik prisileidžiu jį, mėgaujuos dėmesiu’. Kojos nustojo tabaluot, ji sukniubo ant grandinių, pradėjo kūkčioti – ji ką tik suprato, kad Juzefas liks įskaudintas. Bet nutarė visa tai atidėti vėlesniam laikui.

Džozefina pasidavė laiko ir įvykių tėkmei. Atrodo, viskas buvo ‘tobula’, kaip pasakytų Džozefina. Bet taip atrodė ne jai, o Juzefui. Džozefinai kažkas buvo ne taip. Ji jau ne tik bijojo įskaudinti tą mielą, drovų, keistą vaikinuką, bet ir santykiuose pajuto pokyčių. O Džozefina buvo tokia mergina, kuri vadovavos taisykle ‘jei bent kažkas negerai, reikia kažką daryti’. Ir prikakojo. Net nesuskaudo širdies. Skaudėjo kitur – galvoje.

Krakatukų miestelis. Džozefina (II)
Krakatukų miestelis. Džozefina (III)

Tarakonaz

Linija

Nepavyko – nepakliuvau. Tai išties nieko baisaus, taip tiesiog nutinka, niekas nėra tinkamas viskam. Ir aš tai suvokdamas nesielvartauju. Tačiau kažkas vis vien knibžda viduje. Nesu galutinai patenkintas. Bet kodėl?

Man išties atrodo, kad aš tikrai nepradėjau apie save galvot blogiau. Galėčiau dar parašyt, kad apie save blogiau galvot tiesiog jau nebeįmanoma, bet tai tebūtų apgailėtinas verkšlenimas, reikalaujantis aplinkinių paguodos ir dėmesio arba tiesiog nejuokingas pokštas. O apie save blogiau negalvoju, nes jie vertina ne pilnai sukomplektuotą žmogų, o būtent gebėjimą, savybių turėjimą jiems dirbti. Realiai žiūrint, manau, kad nesu nieko vertas balvonas ir kartais net jaučiuos esantis pranašesnis kuo nors už kai kuriuos kitus. Arba aš tiesiog save guodžiu. Jei taip, tai man labai gerai tai pavyko.

O gal tas vidinis knibždesys yra dėl aplinkinių? Aš bijau, kad tie keli bukieji aplinkos individai apie mane pagalvos, kad aš esu visiškai lievas, jei manęs nepriima ten. Aš nenoriu, kad šis nepasisekimas darytų įtaką jų nuomonei apie mane. Tuomet teiškyla klausimas ‘kodėl man tai turėtų rūpėt?’ į kurį aš negaliu atsakyt. Man tiesiog rūpi. Ypač man svarbi artimesnių draugų nuomonė. O keli iš jų tiesiog piktdžiugiškai pasijuoks…

Arba tas nerimas dėl nemalonaus klausimo ‘kodėl?’. Tik visiškai neseniai suvokiau, kad šis klausimas išties yra pure evil. O guodimas irgi nėr labai malonus jausmas, bet jo nemalonumą persveria faktas, kad tikrai nors truputį kažkam rūpiu. Dar pasistoja klausimas ‘ar išvis yra tokių jausmų, kurie būtų vienareikšmiškai malonūs/nemalonūs?’…

Kokia viso šito idėja? Mane užpisa užknisa plikosios žmogbeždžionės.

Tarakonaz

Liūdna

Och tai velniava. Neseniai mano nuotaika buvo puiki. Grįžo prisiminimai (ne, ne tie) ir taaaip liūdna pasidarė – nebepamenu, kada teko taip stipriai liūdėt. Nebežinau ką daryt. Kaip sunaikinti šį jausmą? O prisiminimai graužia. Aš noriu to, kas buvo.

Žinau, kad tai gali grįžt. Bet tai ne mano jėgomis… Tik jūs abu galit tai pasiekt. Tai kodėl, po velniais, nebandot?

Ar tik aš vienas vis dar to noriu? Sunku susilaikyt nenusikeikus.

Tarakonaz

Visada

Jei tiki, kad ko nors nėra, žinok, kad netikėtai atsiras. Ir galbūt viskas pasikeis, nes pradėsi tikėt naujais dalykais. Visas požiūris, jau spėjęs tapti pesimistiniu, pasikeis. Visada kažkur yra tai, ko nori. Nereikia daryt skubotų išvadų – jos būna dažnai klaidingos. Visada ir bus to, ko nori.

Šiandien supratau daug dalykų, kurie iš esmės nedera su ankstesniais sakiniais, bet verti aprašymo. Supratau, kad žmogaus kūnas yra nuostabus. Visos linijos yra tobulos. Tobulas kūnas vertas nuodėmės.

Taip pat įsitikinau, kad gyvenimas sezoniškas ir po niūraus rudens ir šaltos žiemos būtinai ateis pavasaris ir viskas pradės žydėt. Žydi žmonės, žydi jų veidai.

Supratau ir tai, kad visi tie, nedrįstantys parodyti jausmingosios savo pusės, vis vien yra jausmingi. Slepiasi, nes bijo, kad juos palaikys silpnais. Jie klysta – niekas jų tokiais nelaikys.

Klysta visi. Oi, kaip klydau aš.

Tarakonaz

Krakatukų miestelis. Juzefas (II)

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)

Juzefo gyvenimas plaukė vaga be užtvankų – jam ne tik moksluose sekėsi, bet ir Džozefinoje. Jie susitikdavo kelis kartus per savaitę (abu buvo užimti savais darbais). Ir kiekvieną kartą susitikę, jie, kaip ir visus praeitus kartus, šnekėjosi, juokėsi, tylėjo, žiūrėjo… Tai beveik tapo rutina ir Džozefina nebūtų mergina, jei nepradėtų ieškot sliekų ten, kur jų nebūna. Rado. Juzefas palūžo. Pakalbėjęs su Daktaru, vardu Pauzė, nutarė, kad viskas baigta. Kai Juzefas gulėjo ant lovos, jis nebematė krintančio sniego; kai Juzefas ėjo gatve, jam nečiulbėjo ausyse; kai Juzefas gėrė kavą su pienu ar be, jis ją gėrė vienas.

‘Einu prisigert’ sugalvojo. Bet net to jis nepajėgė tinkamai atlikt – lūžo net nepradėjęs. Lūžo todėl, kad krito į lovą ir pravirko. Kambariokas Jeronimas nieko nedarė, nes jis niekada nieko nedarydavo, buvo įsitikinęs, kad žmogus privalo pats susitvarkyt su savo bėdom. Ašarų liaukos ištuštėjo, nuotaika nepagerėjo, o Jeronimo šalia nebuvo, todėl Juzefas išėjo.

Klube Juzefas atsipalaidavo, pamiršo visas Džozefinas ir atsigavo tik ryte. Rankoje – drabužio atplaiša, o po kojomis – žmogysta be drabužių atplaišų. ‘Kaip matau, prisnigo’ pagalvojo pažvelgęs į lubas. Juzefas parašė žinutę Džozefinai. Vyriškas kvailumas nevaldomas ir jis dažnai prasiveržia žybteldamas kaip žvaigždutė.

Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Tarakonaz

Pyktis

Bjaurios išorės žmonės dažniausiai gražūs vidumi. O ką man daryt? Pasiklausius komplimentų, galima pagalvot, kad esu siaubingas žmogus, be jokių dvasinių vertybių, be nieko, kas yra gera. O jei dar visi komplimentai pažeriami iš skirtingų žmonių tą pačią dieną, tai nors imt ir nusišaut…

Nu vat mane užpiso. Užpiso viskas. Kuo tikėti? Ar draugai tikrai yra draugai? Taip norisi spjauti į viską arba bent trumpam ignoruot, nuo visų atsiribot. Bet nepavyksta taip žiauriai elgtis. Bet pavyksta leisti žiauriai elgtis su manimi kitiems. Kiek, nx, galima šaipytis, erzint, piršti nuomonę, kaip negerai elgiaus? Elgiaus kaip norėjau, neprivalau visada paklust, elgtis taip, kaip nori kiti.

Man pasidarė lengviau, aš pamiršau tai, ką turėjau pamiršt. Ir todėl man px.

Tarakonaz

Spalvos

Kartais viskas nušvinta pavasario spalvomis – ir geltonos, ir žalios, ir raudonos pilna visur – ant kiekvieno kampo mėtosi, visų draugų akyse atsispindi… Po to atsipeikėji ir pamatai, kad tai eilinė pavasario diena. Ateina naktis – įsivyrauja pilkšvumas, juodumas…

Žinoma, po nakties vėl išlenda pavasario diena – bet spalvos nublankusios, kažkur pradingusios. Kur jos galėjo pasidėt? Lietus visas spalvas nuplovė nafik – sušlapino visą džiaugsmą jomis. O tada ir kyla klausimas ‘kiek gražiai spalvotų dienų yra per metus?’. Suvoki, kad minimaliai – purvas viską užgožia. Ruda spalva po savimi paslepia ir visas žalias, ir visas geltonas, ir visas raudonas spalvas. Šūdo spalvą nuplaut sunkiausia – atrodo, kad net ir lietus tokios spalvos.

Aišku, kartais nuotaika praskaidrinama, kai į šūdą įmetama rožinė gėlytė. Bet papuoštas šūdas vis vien lieka šūdu.

Tarakonaz

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)

Krakatukų miestelio gyventojas Juzefas ėjo siaura senamiesčio gatvele. Buvo šalta, pūtė žvarbus vėjas ir Juzefo šalikas plaikstėsi į visas puses. ‘Jei aplink būtų medžių, šalikas veikiausiai užsikabintų’ pagalvojo Juzefas ir nusišypsojo praeiviui. Šiaip ar taip, Juzefui eiti sekėsi gerai – dar net neišsisuko kojos, nors kelias grįstas akmenimis. Juzefas išvydo mergaitę su mažu, baltu šuneliu… Ne, jis jos neužkalbino. Kodėl? Jis taip nedaro, jis laukia, kol keliai neišvengiamai susikirs ir mergaitei nebus kur dingti. Juzefas apsigalvojo. Apsisuko, pribėgo prie mergaitės ir su šypsena veide paklausė ‘kavos?’. Juzefas dievina kavą. Su pienu. Arba be. Ką Juzefui atsakė mergaitė? Jos lūpas paliko žodžiai ‘gerai, išgersiu kavos’. Susitarę, pasikeitę tel. numeriais, jie išsiskyrė. Iki pat Krakatukų alėjos (netoli psichologų gatvės. Tiksliau, prie pat psichologų ir filosofų gatvių susikirtimo) Juzefas dainavo dainelę – Krakatukų miestelio himną. Ėjo ir dainavo. Ėjo, dainavo.

‘Einu prisigert’ sugalvojo. Paskutiniu metu Juzefo elgesys neprognozuojamas – turbūt pilnatis kalta. Pijokavimo geriau neaptarinėt – žiauru, vienareikšmiškai. Stebuklingai Juzefas atsidūrė namuose ir tik vidurdienį jį pavyko pažadinti. Kambariokas Jeronimas su nerimu žiūrėjo į Juzefą. Pastarasis tesugebėjo išveblent ‘jei meškiukas būtų bitė… visai rimtai nesiimtų namo aukštai… kalbu…’. Taip, jam nepavyko suregzti sakinio. Jeronimas apsisuko ir išėjo. Pavymui dar išgirdo Juzefą šaukiant ‘mano galvelėj sukas, bet mintys rūkas’ – susipainiojo, atleistina. Vartėsi, kankinosi Juzefas… Galiausiai susirado mineralinio butelį, atsisėdo į fotelį ir žiūrėjo į tašką prieš save. ‘Peklon…’ sumurmėjo. Griebė savo Nokia ir parašė Džozefinai, kurios numerį gavo prieš kelias dienas. Nežinia, ką jis ten prikeverzojo, bet po valandos jis jau išėjo iš namų. Juzefas buvo paniuręs, susiraukęs kaip naginė ir daug spjaudėsi. Tačiau, pamatęs Džozefiną, atsigavo. Jie 3 valandas praleido kavinėj – šnekėjosi, juokėsi, tylėjo, žiūrėjo…

Koks gi Juzefas buvo prieš sutikdamas Džozefina? Na, tai kuklus berniukas, gal kiek prisibijantis aplinkinių. Bet tai suprantama – jis augo vaikų namuose. Visi jį skriaudė, išskyrus Jeronimą, su kuriuo jis ir gyvena dabar… Gyvena kukliai, bet niekas jo nebeskriaudžia…

Juzefas gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo lubų link. ‘Sninga’ – lėtu, ramiu balsu pasakė. ‘Nesnigtų, nebūtų sniego’ sulemeno ir suprunkštė. Ne kiekvienam suprast tokias mintis. O Juzefo mintys stebino savitumu. ‘Ar pavyktų?’ retoriškai paklausė ir, papurtęs galvą, užsimerkė. Užsispyręs laukė Džozefinos žinutės – pirmas nerašė. Tuo ir sužibėjo jo vyriškas kvailumas.

Krakatukų miestelis. Juzefas (II)
Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Tarakonaz

Vonia

Šampūno buteliukas atsitrenkia į kempinę ir ši nuburbuliuoja žemyn. Dugno nepasiekia – išnyra. Šampūno buteliukas apsisuka ir nuplaukia tolyn. Kempinė plūduriuoja.

Visi laivai apsemti – juos užlieja didelė banga. Šampūno buteliukas lieka gyvas ir toliau plaukia palei srovę. Jūra rami, kartkartėmis išlenda kempinės nuolaužos.

Šampūno buteliukas sėkmingai išvengia nuolaužų, bet nepastebi kojos – atsitrenkia ir nuskęsta. Gelbėtojų sraigtasparnis iškelia visus keleivius. 3 žuvusieji, sužeistų nėra.

Senesni įrašai »