Kategorijos 'Sapnai' įrašai

Tarakonaz

Kalėdos ir ralis

1. Atėjau į kažkokį Kalėdinį vakarėlį su savo kate. Ją, neva, galėjau palikt specialiame priežiūros kambarėlyje kartu su kitomis katėmis. Buvo gal 11 ar 12 valanda dienos. Prie manęs pribėgo Greta T. ir apstaugė “kodėl vėluoji?”. Aš net nesupratau, kad vėluoju. Pasimetęs atsiprašiau. Vyko kažkoks slankiojimas nuo kampo iki kampo. Puikiai pamenu Justiniškių vaizdus per langą – lyg ir netoli Taikos pagrindinės mokyklos vyko šis balius. Netyčia bump’inau į Gretą Š. – įsižeidusi ėmė ant manęs staugt. Kas čia yra, kad ant manęs visos Gretos staugia? Staugimo eilutės dėliojosi maždaug taip: “taigi sakiau, kad vakarėlis pas mane nuo 7 valandos ryto ir tu žadėjai ateiti. Negana to, kad neatėjai, tai dar sutikau tave čia”. Šis dalykas mane dar labiau pribloškė, nes tikrai nepamenu nieko tokio panašaus. Laikrodis parodė, kad jau beveik 11 valanda (turbūt keliauju laiku atgal). Atsiprašiau ir pranešiau, kad tuoj ateisiu. Nuėjau ieškot katės. Jos niekur nebuvo tame specialiame priežiūros kambarėlyje. Ieškojau belenkiek. Matau, kad jau 14 valanda. Nutariau paskambinti Pauliui ir paklausti ar dar verta man keliaut į jų vakarėlį ar geriau net nesirodyti Gretos Š. akyse. “Tai jo, dar gali ateit”. Pažadėjau, kad pasistengsiu kuo greičiau – kai tik katę surasiu – iškart atvyksiu.

2. Važiavau ralyje su BMW E60 dyzeliu. Aišku, kad juodu. Ir tai buvo real deal ralis – su ilgais greičio ruožais ant žvyro. Šturmanavo mano mama. Na, ne kiek šturmanavo, kiek sėdėjo šalia. O pacenotes pats skaičiau – multitaskinau. Lyg ir priekyje važiavau. Nes nors tai buvo ralis, bet kitų automobilių, kuriuos reikėjo lenkt, netrūko. Kažkoks lenktynių ir ralio mišinys. Pasukęs galvą ant galinių sėdynių išvydau kažką iš lenktynių organizatorių. Jis man aiškino apie ypatumus ir taip pat labai aukštino kažkokį dalyvį, kuris visada lipa ant podiumo ir lekia su Audi 80 (bulka), kuri dar ir ledinė. Pasakiau, kad nesu matęs tvarkingos bulkos. Gal tik vieną kartą teko matyt tvarkingą Audi 90. Ir kaip tik ties tais žodžiais prisivijau tą apkalbėtą ledinę bulką. Lenkiu ją (irgi juoda) ir sakau “aha, tikrai neblogos būklės atrodo”. Bet, žinoma, tai ne konkurentas mano bemsui. Staigiai veiksmas peršoka į antrąjį ralio etapą. Vėl lekiu, bet šįkart vienas. Be jokių šturmanų. Pašoku ant kažkokio aukšto kalnelio ir mano BMW virsta plastikinėmis rogėmis. Tiksliau, tokiu plastikiniu bliūdo dangčiu, kuriuo irgi vaikai nuo kalno žiemą leidžiasi. Trenkiuosi į žvyro ir sniego mišinį ir bandau išvairuot toliau. Lenkiuosi į vieną, į kitą pusę – taip ir vairuoju. Manau, kad mane vejasi kažkoks priešininkas, kuris vietoj rogučių turi sklendimo kostiumą – panašų į voverės skraiduolės – kuriais žmonės tarp uolų ir skraido ir panašiai. Nieko negaliu padaryt. Jis lyg ir aplenkia mane, bet matau viršuj dešinėj užrašą “2nd”, tad nieko tokio kaip ir. Pasibaigia ralis ir reik eit priduot kažkokių dokumentų. Labai nesigaudau ofise ir visi krizena. Man parodo, kad reik eit pas kažkokį senį pateikt ralio laikų. Sumaišau duris ir vos jas praveriu išgirstu riksmą “ten neik”. Užtrenkiu nespėjęs įkišt nosies. Ant durų matau “Molotovas Ribentropas” (aha, vardas ir pavardė čia). Ir už nugaros kažkas sako “ponui Molotovui nebūtų patikę” ir vėl visi ralistai nusikrizena. Randu diedą kuriam reikia įteikt lapus. Stoviu, laukiu. Prie manęs prieina Paulius ir klausia “ar nepamiršai paduot lapų?”. Linkteliu, kad viskas sutvarkyta.

Tarakonaz

Sapnuoju

Buvo kaip ir klasės meetas or smth like that. Kažkokioj lauko kavinėj viskas vyko. Ir jau sėdėjo auklėtoja, beveik visos merginos, kažkiek žmonių dar iš kitų klasių (ką žinau, ką jie ten darė). Ir aš kažkaip buvau netoli ribos tarp tų stalų ir šiaip gatvės. Ir atvažiavo P. K., bet ne su Audi, o su senu Mitsubishi Pajero džipu. Ir prieky buvo trys vietos (visai kaip Fiat Multipla). Per vidurį sėdėjo garbanotas čiuvas iš paralelinės klasės (užstrigo jo vardas, bet nu visi jį turėtų žinot), o keleivio vietoj KAŽKAS. P. K. nerangiai bandė prisiparkuot kuo arčiau stalų. Aš priėjęs labai mandagiai, bet tuo pačiu ir piktai pasakiau, kad “nu, P., taigi nebūtina parkuot taip arti”. Ir šyptelėjau, taip leisdamas suprast, kad jis elgiasi kaip dickheadas. Bet prisiparkavo. Pabandžiau nekreipt į tai dėmesio. Tuo tarpu kitas P., tiksliau kolega P. B., buvo atsakingas už lauko pramogas. Padarė jis kažkokią skid’inimo juostą ant kurios buvo galima įsibegėjus slyst kaip ant ledo. Ji buvo iš panašaus medžio kaip boulingo takeliai. Blizgėjo panašiai (turbūt panašiai ir slidu). Mes įsibegėdavom ir čiuoždavom. Buvo vienoj vietoj kažkoks posūkis, kurio niekaip nepavykdavo išimt. Neįmanoma tiesiog iščiuožt iki galo. Arba reikia čiuožt baisiai lėtai norint tą posūkį “paimt”, bet tuomet vis tiek pilnos distancijos įveikt nepavyksta dėl mažo greičio. Nu ir aš P. B. sakau, kad būtų kūl, jei tas posūkis būtų statmenesnis. Kaip automobilių top speed poligonuose – važiuoji realiai vairą laikydamas tiesiai, bet iš tikro įveikinėji posūkį (važiavimas pusiau siena). Ir ši idėja jam visai patiko, bet neturėjo įrankių jos įgyvendinimui. Aš buvau vienas iš paskutinių, kurie nuėjo prie vaišių stalo po P. B. provide’intų pramogų ir pastebėjau, kad visi viską jau buvo suvalgę. Buvo likusi viena lėkštė gėrybių, prie kurios suskubo visi pramogavę ant slidžiojo takelio. Tai ir ten nespėjau. Nugriebiau paskutinį užkandžių gabaliuką – vištiena su bruknių (ar spanguolių) uogiene. Suvalgiau ir nusikeikiau. Buvau piktas, kad visi tik sėdi prie stalo ir kemša. Ir lyg to būtų negana, nepalieka dar ir kitiems.

Tarakonaz

Autobusas

Šiame sapne baisiai daug važinėjau autobusu. Iš pradžių varėm pas R. T. (dar į seną butą) su P. B., E. D. ir V. Ž. – sėdom į autobusą visi ir aš kažkur Lazdynuose prisiminiau, kad kažką pamiršau. Išlipęs sėdau į kitą autobusą, kad nuvežtų namo ir nutariau, kad pas R. T. atvažiuosiu su mašina ir negersiu tiesiog nieko arba paliksiu mašiną ir pasiimsiu kada nors vėliau. Tada visas sapnas peršoko į vietą, kai jau grįžinėjau iš R. T. į savo namus. Stovėjau stotelėj ir nutariau kažką nusipirkt kioske. Daviau gal 10 litų ir pamačiau, kad prie šviesoforo stovi mano autobusas. Griebiau grąžą ir jau norėjau bėgt, bet pastebėjau, kad man įkišo kažkokių neaiškių monetų. Pasakiau pardavėjai, ta sako “bliamba, parišo” ir atidavė man visus pinigus iš kasos, kad tik nerašyčiau jokių pareiškimų, nes ji gali bankrutuot. Tie “visi pinigai iš kasos” buvo berods 27 litai. Oh well, vistiek nusipirkau kažką, ko man reikėjo ir dar užsidirbau. Įlipęs į autobusą nuėjau atsisėst į pati priekį, dešinėj pusėj, šalia tokios didelės ir stambios tvirtų pečių moters ant kurios nugaros buvo parašyta “aš feministė”. Bet normaliai sėdėjom, o tada ji pradėjo tarsi po truputį nustuminėt mane nuo mano vietos. Taip po kelis centimetrus vis pasislinkdavo į mano pusę. Atsisukau į ją, o ji buvo su ūseliais tokiais… Nu pasakiau “nu jei nenorit, kad čia sėdėčiau, galit pasakyt” ir persėdau šalia tokios jaunos dailios merginos. Kažkaip ten ir bendraut pradėjom, kalbėt. Gavos labai smagi, nuotaikinga kelionė ir susipažinau su įdomiu žmogumi! Tada kažkur toj vietoj ir nubudau.

Tarakonaz

Makabriškas

1. Sapnavau, kad brolio 18-as gimtadienis (realiai tai po 2 mėnesių). Aš atsinešiau degtinės butelį, pastačiau ant stalo ir pasakiau “dabar aš tave išmokysiu gerti ir mes išgersim”. Įpyliau į staparikus to gaivaus skysčio, pamokiau kaip reikia kvėpuot prieš geriant, pasakiau dar kelias smulkmenas ir išgėrėm.
2. Buvau savo darbe, dar ten buvo ir Natalija. Persirengęs lipau žemyn ir kaip tik ją sutikau. Ji turėjo kažkokį tai ritinį, bačkutę, kuri buvo aptekėjusi krauju. Nutariau ją pasekti. Įlipom pro kažkokias duris (kurių realiai nėra) ant kažkokio stogelio (įtariu, koks tai stogelis realiai, bet nenupasakosiu turbūt). O jis slidus ir nuožulnus, vos nenusijobinau apačion. Kai praėjom, patekom į lauką, prie kažkokios tvoros, surikau “stok, palauk”. Ir ji atsisukus kažką pradėjo pasakot. Kai aš sužinojau visą informaciją, pajutau, kad tapau kitokiu žmogumi. Buvo toks keistas šalčio jausmas, kažkas ne taip. Lyg vampyru būčiau tapęs vos išklausęs kažkokį pasakojimą. Ir tikrai, mane pradėjo persekiot bendradarbiai, žiūrėjo į mane baisiai keistai, kai kurie net bandė nužudyt. Norėjau pakilt atgal prie rūbinės, bet vos tik pabandžiau tai padaryt, keli bendradarbiai mane užpuolė. O aš juos sudorojau. Visur telkšojo kraujas. Pakilau į antrą aukštą prie rūbinės ir persirengiau. Norėjau išeit ir važiuot namo, bet pravėręs duris pamačiau, kad ant grindų šalia į mane piktai žiūri keli bendradarbiai. Jie patys buvo visi kruvini ir tupėjo pasirėmę į grindis rankomis. Kažkaip dar šnypštė, švokštė ar tai urzgė ant manęs. Nuspyriau anuos koja. Bėgau laiptais žemyn ir tada vėl teleportavaus į tą praeitį, kai pravėręs duris matau tuos tupinčius bendradarbius. Nespėjau spirt jiems snukin, kai prisistatė kažkokie žmonės baltais chalatais ir tuos bendradarbius susėmė, išsivežė ir galėjau grįžt namo.
3. Atvažiavom su kažkokiu automobiliu į Pauliaus B. kiemą. Vairavo Ernestas, todėl labai pavargo ir krito pasnaust į automobilių detalių krūvą, kuri išversta ant žolės. Aš, Žlioba ir Mantas išlipę pasitikimo Paulių išeinantį iš namo (senokas kaimiškas namukas). Kažką šnekėjom, persimetėm keliais žodžiais. Aš akies krašteliu pradėjau dairytis į aplinką ir pamačiau, kad atvažiavom su pilku Ford Sierra universalu. O kieme, ten biškį toliau prie tvoros, stovėjo ledinė keturdurė Sierra hečbekas – šviešiai mėlynos spalvos ir baltais ratais. Spalvos tai nekaip atrodė, bet pati Sierros būklė ideali. Dar ten pat stovėjo kitas, pilkos spalvos keturduris Sierra hečbekas. Aš tada paprašiau Ernesto, kad atrakintų savo Sierrą, kad galėčiau iš ten paimti telefoną ir nufotkinti Sierras draugui (Justui).

Tarakonaz

Pasaulio pabaigos belaukiant

Pasirodo, trumpas pokalbiukas vakar apie “artėjančią” pasaulio pabaigą turėjo įtakos mano sapnams… Sapnavau, kad žinojau apie pasaulio pabaigą ir buvo likusios vos kelios dienos iki to. Kažkas iš valdančiųjų sugalvojo, kad kadangi nebeišvengiama baigtis bus, reikia ją sutikti ramiai, todėl suorganizavo visai Lietuvai filmo peržiūrą būtent tą lemtingą dieną. Atvažiavau su autobusu iki kino teatro, išlipęs turėjau padėt magnetinį apvalų daiktą ant specialiai tam skirto stulpo ir parašyt savo vardą ir pavardę. Tipo tie stulpai – kaip memorial žuvusiems per pasaulio pabaigą. Nu aišku, kad nelogiška, nes ir taip jie ir visa kita bus nušluota nuo žemės paviršiaus, bet padariau taip, kaip reikėjo. Atėjęs į kino salę, nežinojau kur sėst, nes bilietai buvo pas mamą, o ji jau buvo viduje. Radau laisvesnį kraštą kažkokiame balkone ir prisėdau. Tada pradėjau dairytis ir pastebėjau, kad mano šeima ir giminės sėdi vos aukščiau ir dešiniau nuo manęs, tai nusigavau iki jų. Ten buvo ir mama, ir tėvas su broliu, ir pusbroliai, ir tetos, ir močiutė. Ir visi sėdėjom, laukėm. Ir linksmi visi buvo, kalbėjo… Lyg per giminės susitikimą, kuriam pasibaigus viskas bus kaip ir buvo. O aš buvau be nuotaikos. Galvojau, kokia gi nesąmonė tas filmas, kam man jį reikia žiūrėt, kai geriau per paskutines likusias gyvenimo valandas nuveikčiau ką nors “prasmingo” (nors prasmės šiaip netenka viskas, kai artėja pasaulio pabaiga). Pabandžiau išeit iš kino teatro, bet visos durys jau buvo užrakintos ir niekas nieko nebeišleido…

 

Tarakonaz

Grįžta sapnavimas

Labai ilgą laiką nesapnavau, bet štai jau paskutinėmis naktimis sapnuot pradėjau. Ir visai tokius įdomios (na, tik man) sapnus.
1. Sužinojau, kad tėvas nusipirko dar vieną butą kitapus gatvės. Ir nors tai visiškai netoli, bet ten visiškai kitoks rajonas sapne buvo. Ir nusikalstamumas didesnis, ir šiaip baisiau. Atvariau apsižiūrėt. Laiptinėse voliojosi visokios šiukšlės, stiklo šukės, celofanai ir popieriai. Nu ok, čia dar būtų nieko, bet voliojosi kažkokios raudonos masės. Atrodė, kad ten sumaltos, sutrintos smegenys ar kitos kūno dalys. Nu ir dar sumaišytos su želatina or smth. Tą masę eidamas buto link apėjau dideliu ratu (kiek galėjau tuo pačiu nesiliesdamas prie sienos). Įeinu į butą, o ten visai tvarkinga. Tėvas dar sienas lygino, dar kažką darė. Bet kaimynai triukšmą kėlė. Pradėjau klaust ar nebaisu su narkomanais visokiais gyvent ir panašiai, bet lyg ir nieko neatsakė. Vėliau kažkur išėjom, lipom į mašiną ir važiavom. Buvom maždaug prie BIG’o, bet pats rajonas buvo atsidūręs jau arčiau Naujininkų nei realiai. Aš kažką pasakiau vėl dėl to buto, kad ten smegenys visur voliojas ir tėvas supykęs mane išmetė iš mašinos. Jie su broliu nuvažiavo (nežinau iš kur tas staiga atsirado), o mane paliko vidury gatvės. Kadangi savo mašiną buvau palikęs prie tėvo namu, turėjau dar pareit jos pasiimt. Pagalvojau, kad netoli gi ir tikrai rasiu. Einu einu per kiemus, išlindau prie kažkokios tai upės, už kurios tik lūšnos visokios. Žiūrėjau ir nesupratau, kaip taip gali būt. Atsidūriau kažkur už Vilniaus tikrai! Bandžiau dar eit, bet pradėjo šunys iš kažkur lot. Bandžiau prisiskambint tėvui, bet ryšio nebuvo. Tai tada pradėjau bėgt… Ir nubudau.
2. Buvau kažkokiame auto renginy ir atlikau fotografo vaidmenį. Įlipau į kažkokį medį, nes pagalvojau, kad iš ten tikrai įdomus kadras gali gautis. Jau nusitaikyt bandau ir žiūriu, kad ant kito medžio tupi kitas fotografas – TaT. Pasakiau, kad nejudėtų, nes jau buvo bepradedantis leistis žemyn. Jis palypėjo dar aukščiau ir nufotkinau tada. Abu nusileidom ir apie kažką pradėjom šnekėt. Ir nežinau kaip ten kas ėjosi ir panašiai, bet viskas baigėsi tuo, kad aš pradėjau leistis narkotikus į veną. Dar ten kažko privartojau. Ir atrodė kaip visai normalus elgesys. Vėliau kitą dieną namuose su mama žiūrėjau kažkokį vaizdelį iš lenktynių. Ir parodė mane! Besileidžiantį narkotikus! Tai buvo TaT susuktas filmukas. Aš pradėjau teisintis, kad čia viskas suvaidinta, netikra ir vien dėl filmuko. Gerai, kad manimi patikėjo… Bet tada vėl nubudau.
3. Lietuva turėjo bendrą pasienį su Meksika. Aš aišku važiavau apsižvalgyt. Pravažiavęs muitinę prisiparkavau kažkur prie įtartinai atrodančių kioskų. Ir išlipęs pradėjau vaikščiot po kaimelį. Meksikiečiai visur aplink, parduotuvės meksikietiškos… Ir staiga pradėjo kaukti pavojaus sirena. Pamatėm artėjančias milžiniškas bangas, kurios su trenksmu šlavė viską, kas joms maišėsi. Vanduo po truputį apsėmė kulkšnis ir visi puolė bėgt. Bebėgdamas šalia kažkokio vandens telkinio pamačiau į jį panardintą tinklą. Ėmiau ir ištraukiau. O jame radau daug susuktų į vieną kitą vilnonių kojinių. Šiaip ne taip išnarpliojau ir paskutinėj iš jų buvo celofaniniai maišeliai su tabletėmis. Nu tai aišku, kad narkotikai – juk Meksikoj buvau. Išmečiau tuos maišelius, bet tada supratau, kad pirštų antspaudus palikau. Pakėliau ir iškračiau tabletes, o maišelius susikišau į kišenes. Einu jau link mašinos, sėdu į ją ir bandau užkurt. Jokios reakcijos – visai nesuka starterio, lyg nebūtų akumuliatoriaus. Atsidarau kapotą ir akurat! Akumuliatoriaus nėra, o vietoj – kartono lapas su tekstu raudonomis raidėmis. Kažkas panašaus į “užsukit į mūsų automobilių dalių parduotuvę”… Jau buvau bepradedantis juos keikti, bet nubudau.

Tarakonaz

Maxima vietoj Rimi ir Prancūzo apraiška

Oi, kaip seniai sapnavau ryškų sapną, kurį nubudęs prisimenu… Gyvenu Žirmūnuose su Rita (čia jau sapno pradžia, jei ką). Apie kažką kalbėjom ir kažkaip nutariau nueit į parduotuvę nusipirkti alaus. Rita susijaudinusiu balsu pradėjo sakyt “oi oi, kad jau eini, prigriebk ir man ten to vyno “bla bla sulšė bla” (nu žodžiai gal ne tiksliai tie, bet panašūs ir vyno pavadinimo tik vieną žodį pamenu). Einu aš sau į parduotuvę… Realiai ten, kur ėjau, turėtų būti Rimi, bet čia blyn stovėjo tokio pat dydžio, tokio pat išplanavimo Maxima (neskaitant to, kad einant į parduotuvę praėjau po mažiuku tiltuku, kur net mašina netilptų – lyg parko tiltelis). Nuėjau iki alkoholio skyriaus. Radau kažką panašaus, ko Rita prašė ir skambtelėjęs padiktavau pavadinimą “bla bla sulšė bla”. Taip, tas. Pasiėmiau dar NachoCheeseBalls ir nuėjau prie kasos (alaus nutariau paimti iš šaldytuvo prie kasos, kurie stovėjo vietoj lentynų su kramtoškėm, prezervatyvais ir saldainiais – galėtų ir realiai taip būt). Paėmiau 2 Adler Bock buteliukus. Stovėjau truputį kreiviau eilėj, nei reiktų, turbūt, nes kažkaip nejučia prancūzas stovėjęs už manęs, sugebėjo atsirasti prieš mane. Pradėjau angliškai aiškinti, kad jis užlindo, o jis labai gražia rusų kalba (kuri šiaip negraži) bandė atsikirtinėt. Ir dar su nagla šypsena veide. Aš demonstratyviau nei demonstratyviai savo daiktus perkėliau prieš jo. Jis mane padavė maišelį savo, kad ten susidėčiau savo prekes. Jo gesto nesupratau, bet tebūnie. Ten tada prie kasos kažkokia sumaištis įvyko, bet galų gale išėjau iš parduotuvęs namo. Praėjau po tilteliu ir kažkodėl atsidūriau Pašilaičiuose. Grįžau ten į namus (kur realiai mano vieno pažįstamo namai) ir su Rita pradėjom išiminėt prekes iš maišo. Žiū… Ne mano prekės. Tiksliau, visi mano pirkti produktai yra, bet yra dar krūva kitų. Surikau “čia prancūzo!”. Ypatingai dėmesį patraukė kažkoks adatų bokštelis (gal 10 cm aukščio ir jis išsilanksto, kad patogiau adatas ištraukt būtų). O išlanksčius tą adatų bokštelį (kiekvienam aukšte dar skirtingo dydžio ir storio adatos) ir jį apvertus, ant nugarėlės matosi paveiksliukas. Šis buvo su Vilniaus vaizdais (įvairiom nuotraukom). Ir viena nuotrauka buvo mano mamos. Tada atsisukau į mamą (oi, tikrai nežinau, kaip ji atsidūrė čia) ir pasakiau “žiūrėk, tu įdėta tarp Vilniaus vaizdų”.

Tarakonaz

Neįprasta naktelė

Naktis iš sausio 5 į sausio 6. Nuėjau miegot tarp 18:00 ir 19:00 – truputį ankstokai, ne? Atsibudau 1h ir į diktofoną pasipasakojau pirmą sapną, kad ryte nepamirščiau. Vėl smigau iki 7:00. Antrąjį sapną taip pat įsirašiau į diktofoną. Nors ir be diktofono pavyko atsiminti!

1. Turėjau vykti į kažkokią kelionę su Pežuku. Žinau, kad tai buvo baisiai tolima, didelio masto kelionė, bet kur tiksliai, tai nepasakysiu. Galbūt po Europą! Bet prieš keliaujant turėjau dar vieną dieną darbe atbūti. Pasiėmiau ir brolį, kad nereiktų vien dėl jo važiuot atgal į miestą, nes ir jis su manimi keliaus į tą keliooonę. O pasirodo, bendradarbiai, sumąstė mane išlydėti. Kažką padainavo ar tai palinkėjo, nežinau. O tada pasakė, kad įvažiuočiau su Pežuku į vidų. Sukrovė jie man ant stogo stiklus lenktus vitrinoms, kuriuos aš darbe profiliuoju dažnai, apvyniojo viską automobilį ir stiklus pakavimo pleve ir ant jos viršaus pavarė su dažais. Nupiešė kitokį automobilį! Geltoną dar. Nu bet įsėsti kadangi nepavyko, o ir nenorėjau aš taip keliaut baisiai (su pusantro metro aukščio kroviniu ant stogo ir dar tokiu trapiu), tai pradėjau su peiliu tą plevelę pjaustyt. Atėjo bosas, sako “nu bet stiklus juk vis vien nuveši kam nors į užsienį”. Ir ką jam atsakyt? Nu reikėjo sutikt. Bet jau akimirksniu sugalvojau, kad reiks kur nors išmesti. Bet stiklus su nupjaustytos plevelės liekanomis pririšau dar prie automobilio, kad šiaip ne taip laikytųsi. Tada man pasakė įvažiuot į liftą (turim mes ten tokį didelį, Pežukas laisvai tilptų). Įvažiavau (stiklai nuo stogo staiga kažkur dingo jau), užkėlė mane į antrą aukštą, išlaipino ir pasakė, kad viskas bus OK. Tada išėjau ant kažkokios pakylos kalbėt su bosu ir dar viena darbuotoja iš ofiso (ji man realiai vienintelė graži ten dirbanti moteris). O mano brolis stovėjo šalia. Kol toji gražioji darbuotoja kažką kalbėjo, linkėjo man, brolis maivėsi mėgdžiodamas tą gražuolę. Aš jį kažkaip griežtai subariau, aprėkiau ir jis nuėjo į lauką nukabinęs nosį. O darbuotoja ryškiai man pelnė palankumą už tokį “žygdarbį”. Neva nepastebėta atsistojo arčiau manęs ir bešnekant uždėjo savo ranką man ant užpakalio. Ir lyg niekur nieko, tipo nesimato, kalbėjo toliau. Bendradarbiai pradėjo švilpaut, stūgaut pamatę kaip mes stovim, bet nekreipiau dėmesio (juk nenorėjau aš tos rankos nubaidyt, kuri dar ir spustelėti pradėjo). O tada nuo konvejerio nuriedėjo mano Pežukas. Taip ir nesupratau, ką jam padarė. Sakė, kad nuplovė, pakeitė tepalus ir filtrus, bet automobilis atrodė toks pat apdulkėjęs, jei ne dar labiau. Pasakė, kad užvesčiau. Nu tai tą ir padariau. Oi, kaip gražiai dirbo variklis – malonumas ausiai! Nei stuksi, nei kala ten kas. Išlipau toliau pakalbėt su bosu. O va tada pajutau tą kvapą. Atsisukau – dega pežukas!!! Aš greit gesint, bet neišeina, jau kiti skuba vandenį nešt, o aš įsėdau į vidų Pežuko užgesint, kad vandeniu neužpilčiau ten kokių nors žvakių. Jau tik noriu sukt raktelį, o čia lyg iš po žemių išdygo Kasiulynas blyn ir sako “negesink, atmintis varikliui išliks ir po to teks jį išmest”. Pažiūrėjau, nesupratau, kokia dar atmintis čia yr ir užgesinau. Anas kad pradėjo keiktis, durniumi vadint… O man tai visiškai nerūpėjo, nes Pežukas tai vis dar degė. Vandenį tik neša, jau kad neša. Uch, pavyko visą liepsną suvaldyt ir tik gal keliose vietose dūmelis rūko. Tada kol kalbėjau su bosu vėl (daug kažkaip sapne su juo kalbėjau, tik neįsivaizduoju visiškai apie ką), atėjo bendradarbis ir panašiai kaip tą moteris iš ofiso, uždėjo man ranką ant užpakalio. Suprask, čia bajeris toks. Kiti bendradarbiai pro kambariuko langą (realiai tokio kambariuko nėr) jau žvengia, dar labiau švilpia. Bet ir šitos rankos netraukiau, nenorėjau taip lengvai pasiduot jų bajeriui. Tada mes išėjom su broliu į lauką Pežuko link (kažkokiu būdu jis jau buvo ten nuvarytas). Beeidami pamatėme keistą Audi, tikriausiai ruoštą sportui. Nes padangos buvo slikai, bet jos buvo neužmontuotos, o užlydytos. Ta prasme, į jas nereikia pūsti oro, jos pilnavidurės, daug gumos. O ratlankis irgi lygus (toji dalis, kuri nesimato užmontavus padangą). Kad ir koks įdomus eksponatas tai buvo, nuėjom toliau. Tada užsivedžiau Pežuką (nors ir apdegusį) ir su broliu išvažiavau išpiešdamas dar vieną saulutę (kad ir kaip tai pavyko padaryt).

2. Vėl buvau darbe. Nebuvo detalių, dėl ko nebuvo ir ką veikt. Stovėjom, kalbėjom visi. Bet kažkas perspėjo, kad ateina šefai. Vienas bendradarbis pasislėpė už spintelių, kur smulkesnes detales dedam, o aš užlindau tarp kartoninių dėžių. Net ant viršaus užsimečiau. Bet pro plyšį mačiau bendradarbį, kuris prie spintelių buvo. Bet tai jau buvo ne bendradarbis, o Miciukas! Juokėsi jis iš manęs, man ir pačiam juokinga buvo. Šefai pradėjo eiti manęs link, kaip supratau. Jau net girdėjau balsus. Ir jie jau visi šalia manęs stovėjo, mažiau nei už metro. Pagalvojau, kad jei jie mane pastebės taip besislepiantį, tai nu tikrai išmes iš darbo. Žiauriai peršikau. O tada staigiai veiksmas peršoko į senus mano namus Viršuliškėse. Buvau mamos kambary ir Robertas (labai senas draugas) pasakojo man apie tai, kaip pasaulyje visi žudosi vardan išlikimo vieninteliais žemėj! Prigąsdino, kad ypatingai stiprūs ir negailestingi yra dvyniai kaimynai (Ramūnas ir Šarūnas). Ir su tais žodžiais į mano duris stipriai kažkas pradėjo belsti. Pažiūrėjau pro akutę. Taip, tai JIE. Robertas bandė išsigelbėt šokdamas pro langą ant beržo (jis augo iki pat 8 aukšto), bet jo nepasiekė ir šlioptelėjo pilvu žemyn ant žemės. Tada aš pradėjau treniruotis (kaip Rocky filmuose, kur daužo visokias mėsas ir panašiai). Buvau pasiryžęs stot į lemtingą kovą prieš juos abu. Tada kažkaip išlindau į laiptinę (toks jausmas, kad jie ten gyveno). Jie įbėgo į mano kambarį, tiksliau vienas jų. Mes sustojom prieš vienas kitą. Ir tada pradėjom juokingai strakaliot, tai visiškai nebuvo panašu į muštynes, veikiau cirkas. Absurdiškas.

Tarakonaz

Pagrindinis akcentas – pežukas

Sapnas prasidėjo mano namų stovėjimo aikštelėj. Aš priėjau prie žmogaus belipančio iš savo automobilio, kuris ir buvai tai, kas mane patraukė. Išlipinėjo vyras iš balto 106 Rallye. Priėjau, pasisveikinau, jis pasakė, kad čia jo naujasis pirkinukas. Pradėjau pasakot, kad aš irgi tokį turiu ir parodžiau, kur jis stovi. Dar pasakiau, kad požeminiame garaže vienas vyras irgi turi juodą Rallye. Pašnekėjom kažką dar ten… Tada aš nuėjau namo. Ten nepamenu, ką dariau, bet suskambo durų skambutis. O ten Paulina (auto.Banginė). Nustebau, net nežinojau, kad ji žino, kur aš gyvenu. Irgi kažką kalbėjo apie kažkokį susitikimą or smth ir tada pakvietė eiti kartu su ja laukan, nes ten dar kiti laukia. Išėjau ir kaip tik pamačiau, kaip į mano Rallye trenkėsi senelis su kažkokiu raudonu senu sedanu. Išsižiojau, pribėgau, pradėjau rėkt ant jo… Sulankstė man visą kapotą ir bamperį aplaužė, blyn. Nuliūdau, nuėjau truputį toliau nuo mašinos paskambint policijai. Šneku, pasakoju ir pasukęs galvą pamačiau, kaip mano mašina pradėjo riedės nuo kalniuko į gatvę. Nespėjau pribėgt, ji jau spėjo įriedėt į kitą kiemą, aplamdyt šonus keturiems automobiliams ir užsidegt. Bet taip staigiai užsiliepsnojo. Kol priėjau, viskas pleškėjo ir nebebuvo net verta bandyt išgelbėt… Pravirkau, pradėjau rėkt, pykt ant visų ir toks absurdiškas liūdesys užgulė krūtinėj, toks sunkumas. Šitaip buvo man jos gaila… Tada su Mantu Š. ir Mindaugu nuėjau į kavinę po kurios langais viskas ir įvyko. Norėjau surast liudininkų, nežinau kodėl. Užėję į kavinę mes pamatėm, kad ten padavėjos tik su seksualiais juodais apatiniais ir pakeliui nešdamos užsakymus, pasisuka ant stulpo užsilipusios. Paklausėm, kur galėtume rasti direktorę ir parodė pirštu į laiptus. Aš ėjau paskutinis, o Mantas su Mindaugu ėjo prieky. Užlipę ir apsidairę, pasakė, kad nieko čia nėr. Aš jau sukausi eit atgal, palipau truputį ir pastebėjau, kad jie nejuda, o žiūri kažkur. Paklausti ko jie neina, atsakė, kad ten toliau kitame kambary kažkas mylisi. Pakilau pažiūrėt – gulėjo moteris ant nugaros, bet iš už sieos buvo išlindusi tik jos galva ir biškį krūties, daugiau nieko nesimatė. Na, negulėjo ji labai ramiai. Aš nutariau pajuokaut – pribėgau prie jos ir paklausiau “o kur rasti direktorę?” ir tada vyras užriko ir čiupęs už drabužių pašoko mane gaudyt. Aš neatsisukdamas bėgau žemyn, Mindaugas su Mantu jau buvo kiek toliau ir vadino mane durniumi. Uždusęs išbėgau laukan ir ten sutikau Paulių B. – jis sušuko “o sveikas, Edgarai”. O tada parodęs į kažką pirštu tarė “va tas šokoladas, kurį tada daviau tikrai buvo lengvesnis ir paprastesnis nei tas kitas” ir parodė dvi šokolado plyteles – ant abiejų spindėjo aukso raidėm užrašai “Harry Potter”, tik turbūt skirtingų rūšių jie buvo, mat vienos plytelės įpakavimas rudas, kitos – mėlynas.

Tarakonaz

Popietinis sapnas

Paskutiniu laiku, kai dirbu, naktį sapnuotų dalykų nepamenu visai. Tačiau šiandien, grįžęs iš darbo anksčiau, popiet numigau ir pavyko susapnuot. Sapnavau, kad gavau sms iš Renatos. Ji kažką rašė apie bulgarų vaikus, kuriuos ji norėtų ar tai įsivaikinti, ar tai padėti jiems, nelabai pamenu. Ir jai neva reikėjo mano pagalbos. Pagalvojau “nu jo, pirmą kartą po skyrybų parašo ir iškart jau pagalbos reikia”. Bet nutariau padėt. Nežinau, ką tai turi bendro su pagalba, tačiau aš ir keli draugai, kurių identifikuot nepavyksta, įsibrovėm į kažkokį baisiai prabangų namą. Ten, namo sandėly, ieškojom kažko nelabai didelio, bet baisiai brangaus. Spaudinėjom visokius mygtukus, nes ten išlenda iš sienų paslėptos nišos kažkokios. Ir vienas draugas pradėjo spaudinėt signalizaciją. Nespėjau surikti “nereikia” ir jau ji įsijungė. Pradėjau jam rėkt “eik iš sandėlio į lauką”, o pats bandžiau sustingti, kadangi signalizacija reaguoja į judesius aplinkoj, o jai išjungt būtina atidaryt iš lauko, įeit ir tada surinkinėt kodą. Aišku, aš nepagalvojau, kad vis vien jis to kodo nežinos. Bet jis išeiti nespėjo ir dar blyn sujudėjo. Pradėjo kaukti sirenos. Gal nieko tokio, spėsim pasprukt. Bet signalizacija buvo daug modernesnė, nei maniau – iš įvairių kampų į mus pradėjo šaudyti, kaip supratau, tikromis kulkomis. Varpė baldus, daiktus, automobilį, o mes vis bėgiojom ir, aišku, kaip filmuose būna, į mus nepataikė, bet šaudė prie pat kojų ir mūsų bėgimo krypties link. Pasislėpom rūsy…

Tarakonaz

Batman

Dalyvavau orientacinėse varžybose. Nežinau, su kokia mašina. Bet pirmas punktas buvo nuvažiuot į mokyklos išleistuves ir išdalint vaikams bagažinę saldumynų. Paėmęs į glėbį kiek telpa, ėjau link tų vaikų, po truputį dalinau. Bet tai taaaip lėtai ėjosi, kad siaubas. Po to kažkaip sugalvojau, kad reikia su mašina privažiuot prie pat mokyklos. Tada vaizdas pasidarė aiškesnis – aš gi buvau savo buvusioj mokykloj – Biržiškoj. Bet joje mokėsi daug jaunesni vaikai. Tipo išleistuvės buvo aštuntokam! Kaip greit tuos saldumynus išdalinau, tai sunku beapsakyt. Dar atkreipiau dėmesį, kad jie visi buvo raudonos spalvos ir dauguma – guminukai. Tada bagažinės dugne liko lipdukas su Batmanu. Atidaviau kažkuriam vaikui. Sėdau į mašiną, pasisukau į keleivius gale ir paklausiau kur toliau. Vaikinukas, sėdintis šalia Batmano, kažką taukšti pradėjo (įtariu, kad ten buvo Robinas), o Batmanas labai rimtu veidu tylėjo. Tada kažką tyliai, kimiu balsu pasakė. Aš ant jo užrėkiau “ką? kalbėk garsiau”. Jo veide jokių emocijų nesimatė. Nu aš tada pagalvojau, kad geriau važiuot, o ne vietoj stovėt ir pajudėjau šaligatviu gatvės link. Toliau bandžiau išpešt bent kelis žodžius iš Batmano, bet nepavyko. Durnius, ne? Po to važiuoju ir užrėkiau “o tai kodą kas nors užsirašė”. Batmanas kažką sumurmėjo, vėl nieko nesupratau. Damn, kaip mane jo kostiumas erzino. Vėl aš ant jo rėkt, tas vėl murmėt. Nu krč, taip ir sustojau, nes nežinojau kur važiuot ir niekas nesakė. Nu tai čia ir perėjau į kitą sapną, į Guodos gimtadienį sode kažkokiame neaiškiame. O toliau tai nebepasakosiu.

Tarakonaz

Sušaudė

Važiavau ryte namo iš tėvo ir mane sustabdė policija. Tipo reidas ir kas antrą mašiną stabdo. Nu aš sustojau, aišku. Buvau truputį persigandęs, kad nepripūsčiau promilių, kadangi vakare prieš tai gėriau giros. Paprašė dokumentų, viską pažiūrėjo ir po to pasakė, kad ieško narkotinių medžiagų ir dėl to turi apieškot mašiną. Na aš tai neturiu ko slėpt, leidau. ieško ieško jie ten ir rado mano Nokia prikurkės kroviklį bei iPodą. Klausia “kas čia?”. Paaiškinau… Paėmė ir konfiskavo, blyn. Atidavė dokumentus ir palinkėjo gero kelio. Nesupratęs tokio poelgio, išlipau ir priėjau prie policininko. “Na, jūs tą įPodą turbūt naudojat vairuodamas, o kadangi telefonų ir panašių prietaisų vairuojant naudot negalima, dėl to aš jį iš jūsų ir konfiskuoju. Kone šaukt pradėjau, aiškint, kad iPodą aš įsijungiu prieš važiuodamas ir visą kelią jo net neliečiu – groja jis. Ne, vis vien blogai. Po gero pusvalandžio policininkas labai netikėtai atiduoda man daiktus ir palinki gero kelio. Nieko nesupratau, vienu žodžiu… Einu jau link mašinos ir dar atsisukau pažiūrėt į tą policininką. O jis kaip tik rodė savo kolegai, kuris jau stovėjo prie mano mašinos, įvairius ženklus, reiškiančius mano nužudymą (ranka per kaklą). Sulėtinau žingsnį, pakėliau rankas, parodydamas, kad neturiu jokių rimtų kėslų. Bet nepadėjo – mane peršovė. Tada aš iš kažkur išsitraukiau pistoletą ir staigiais judesiais po kelis šūvius sušėriau tiems abiems policininkams. Mane toliau varpė kulkos. Iš viso kokių 20 jų buvo pas mane. Panašiai iššaudžiau ir į policininkus. Kaipgavęs 20 kulkų, jaučiausi dar visai neblogai. Pasukau į greitąją pagalbą, pradėjau pasakot istoriją ramiai, neskubant. Moteriškė tai ten panikavo, išgirdus, kiek kulkų gavau ir kad dar šneku su ja. Nuėjau pėsčiom aš iki tos ligoninės, gal pora kilometrų. Bet jau buvo pasidarę sunku eit, kvėpuot, jaučiau, kad merdėjau. Pabudau dustantys, paliegęs labai. Kokias 10 min dar gulėjau, bandžiau atsigaut, prakvėpuot…

Tarakonaz

Sapnai sapneliai sapneliauskai

1. Grįžau iš kažkur namo su savo Peugeot. Gyvenau senuose namuose Viršuliškėse (dar pakankamai dažnai man tie namai sapnuojasi). Prisiparkavau prie pat laiptinės (nu bet leistinoj vietoj, ne ant šaligatvio, nieko). Aplinkui mačiau vien forsus. Na jų tiesiog krūvomis buvo, net ne dešimt, o bent 30 tai tikrai. Mačiau kaip jie sužiūro ir mane, lyg į pas juos atvažiavusią “auką”. Kai išlipinėjau, du iš jų pradėjo judėt link manęs. Negera nuojauta apėmė. Bet ėjau drąsiai, pasitikinčiai savimi pirmyn į laiptinę. Sėkmingai nuėjau. Vėliau, įėjęs, pabūgau, kad gali ką nors padaryti mano automobiliui. Tad aš, vos tik pakilau į 8 aukštą, nuėjau į bendrą laiptinės balkoną (nes mano langai į kitą pusę) pažiūrėt ar viskas gerai, ar jie nieko nedaro. Nu tai aišku blyn, kad daro. Nulaužė mano veidrodėlį ir langą išdaužė! Grįžau namo pikts – na ką jau padarysiu… Salone nieko nepalikau, nieko nepavogs, o aiškintis į apačią tikrai neisiu, nes tik dar blogiau baigsis. Tad tiesiog likau burbėti namuose. Burbėjau močiutei, kokie ten niekšai apačioj bastosi. Nutariau nueit dar kartą pažiūrėt į bendrą balkoną kaip ten mano kibiras laikosi. Eina sau, ką pamačiau, kai tik išėjau į laiptinę – dūmų kamuoliai. Šiaip ne taip nusigavau iki balkono, pažiūrėjau pro jį – antrame ar trečiame aukšte atvira liepsna… Ir net ne iš vieno lango, o iš kelių. Ta prasme, jau tikrai rimtas gaisras. O mano Pežo gulėjo apverstas ir su nurinktu priekiu (nebuvo nei žibintų, nei bamperio, nei sparnų)… Grįžau namo perspėt močiutės, kad dega namas, o ji tiesiog ramiai atsakė “ai, tegul dega – mūsų nepasieks”.
2. Buvo anglų paskaita. Tos “mylimiausios” dėstytojos, kuri pirmame kurse neduodavo ramybės. Reikėjo kaip tik man pristatyti skaitytą knygą. O aš truputį vėlavau gal ar kas man nutiko, kad toj paskaitoj sedėjau su pižama. Bet tai niekam neužkliuvo. Neatsimenu tos knygos pavadinimo, bet ten pagrindinė mintis buvo psichologinė ir filosofinė dvikova tarp gėrio ir blogio bei gyvenimo ir mirties. Įsijautęs šnekėjau apie tai, kokia ta dvikova įtempta. Net labai rišliai man sekėsi kalbėt ir atsakiau į visus dėstytojos ir kursiokų užduodamus klausimus. Mane pagyrė po to. Labai šypsojaus, kas be ko.
3. Atvariau į kažkokią aikštelę dalyvauti slalome. Pasistačiau mašiną ir nuėjom į kažkokį pastatą išklausyti briefingo. Pasakojo pasakojo ten, bet nelabai klausiaus – su J. Eimontu diskutavau apie kažką įtemptai. Įsidemėjau tik tiek, kad bus 4 važiavimai. Nuėjau tada laukan stebėt, kaip kiti važiuoja. Pirmas važiavo J. Eimontas – gražiai taip, tvarkingai – kaip visada. Vėliau žiū – po du dalyvius leidžia ir su kažkokiais lievais automobiliais – vienodais. Nieko nesupratau. Po to žiūriu, kad kitas jau su dviračio tame slalome važiuoja. Nuėjau į pastatą, kuriame klausiau briefingo pasiklaust, kas čia dedas. Tai vaikinukas kažkoks labai piktai atšovė “nu gi keturkovė čia”. Ir davė lipduką su mano visais 4 numeriais – vienas ant mano automobilio, kitas ant dviračio (kurio neturiu su savimi), kitas ant nugaros (nes ir bėgti reiks) ir paskutinis ant vieno iš tų bendrų vienodų automobilių. Nuėjau prie savo automobilio užsiklijuot numerio ir žiūriu, kad kažkas nuplėšė mano senus lipdukus. Net ir “F*CK JDM”. Blyn, sunervino. Ir ant purvino mano kapoto buvo parašyta “noriu susitikt” ir smailikas. Parašiau po apačia “ateik”. Pakėlęs galvą pamačiau, kad kažkokia moteris su vaiku kaip tik eina pas mane. Šypsojos baisiai plačiai. Pasisveikino ir pasakė “čia aš tuos lipdukus nuplėšiau ir žinutę palikau” bei “man labai patinka tavo automobilis”. Žiauriai lipšni mergina buvo. Ji kažkaip tada užsiminė dėl to mano “F*CK JDM”, bet aš iškart pasakiau, kad man išties JDM visai patinka, čia tik šiaip. O tada pasukau galvą ir pamačiau, kad pražiopsojau savo važiavimą…

Tarakonaz

Baltarusija

Vakar turėjau lėkt į Baltarusiją, bet dėl tam tikrų priežasčių nevažiavau, o vat šiąnakt pavyko susapnuoti sapną, kuriame veiksmas vyko būtent Baltarusijoj… Mes su tėvu atsidūrėme kažkokiame Baltarusijos miestely, nežinau kas ten per miestelis. Važiavau mašina, tėvas vairavo ir pro langą sekiau vaizdus… Pas kažką užėjome ir atėjus vakarui man kažkodėl prisireikė nuvažiuot į Lydą. Davė tėvas pinigų (100k BY rublių) tipo autobusui. Ėjau aš į stotelę, jau buvo tamsu – miesto autobusai jau nebevažiavo, tad teko eit pėsčiom iki stoties (o aš nelabai žinojau, kur ji). Einu einu ir labai troškinti pradėjo. Norėjau užbėgt į parduotuvę nusipirkt atsigert, bet nei vienos neradau. Mačiau tik iš tolo vis dar veikiančią kirpyklą. Užėjau, o ten pasirodo načnykas. Paklausiau, ko jie turi, tai aišku jie turėjo vien alkoholio – pasiėmiau kažkokį oranžinės spalvos alaus kokteilį ir pardavėja žiauriai kreivai į mane pažiūrėjo, neva pasirinkimas pats blogiausias iš visų. Pasakė kainą – 37k (tai apie 30 litų). Nu aš ir duodu. Ji tada pažiūrėjo į kažkokį vyrą, kuris buvo toj pačioj “kirpykloj” ir jis mane sugavo už rankų. Moteriškė pardavėja sumurmėjo “pagavom dar vieną kvailą lietuvį” (supratau, kad ji mane tokiu palaikė dėl neva rublio-lito kurso nežinojimo). Bet aš išsivadau, pagriebiau savo pinigus ir gėrimą ir išbėgau. Bėgau pro žaidimų aikšteles, pro Maximas, pro Norfas ir atsidūriau Vilniuje…

Tarakonaz

Civic 4gen Chargespeed

Sapnavau, kad užvažiavau į Peugeot centrą pasiimt kortelės, kuri suteikia galybę nuolaidų (tokia iš tikro egzistuoja ir aš jau užpildžiau anketą, beliko pasiimt). Ten pažiūrėjo, perskaitė, kad vairuoju 106 Rallye ir labai nudžiugo. Davė kortelę, palinkėjo sėkmės. Tada aš su savo 4gen Civicu nulėkiau į Nurburgringą palakstyt. Tai buvo man pirmas kartas, labai jaudinausi. Mano 4genas buvo juodas, su karboniniu kapotu, karboniniu Chargespeed priekiniu lipu ir geltonais fogais (aš beveik įsitikinęs, kad sapnavau šį lietuvio 4gen Civicą – viskas, ką išvardinau sutampa). Įvažiavau į trasą, bet jau su CRX’u buvau. Kelis kartus understeerinau, biškį pajamiau žolės keliose vietose, bet kai grįžau, kažkoks pažįstamas raceris pasakė, kad kaip pirmam kartui, tai visai neblogai. Tada aš apsidžiaugęs prisitvirtinau kamerą prie priekinio bamperio ir variau dar pasivažinėt.

Senesni įrašai »