Buvau kažkokioje girioje ir prie manęs priėjo Ragana. Graži Ragana. Ir be jokios priežasties, pradėjo pasakot visą raganų gyvavimo istoriją. Taip pat pasakė, kad yra speciali Skype versija, kurioje bendrauja tik raganos. Mane priėmė į chatą ir aš norėjau parašyt. Pasirodo, kad man negalima, todėl jos mane prakeikė už bandymą įsibrauti į raganų bendruomenę. Pasirodė dūmai, kažkas pokštelėjo ir dingo visas vaizdas – aš atsidūriau savo namuose (nežinau ar senuose, ar naujuose, nes kambariai buvo ir iš senų, ir iš naujų). Paskambinau Pauliui: ‘tai varom mes į tą parodą ar ne? girdėjau, kad ir BMW dalyvauja’. Pranešė, kad tuoj užeis pas mane. Nepraėjo nė minutė, kaip jis jau atėjo. Paskambinom Žliobai, Ernestui, dar kažkam ir jau norėjom eit, bet suskambo Pauliaus telefonas. Veido išraiška sakė, kad nieko gero. Kažkam kažkas nutiko ir jis negali varyti, todėl po minutės į duris paskambino du aukšti vyrai (po 2.50m) ir jį išsivedė… Dar po minutės vėl kažkas paskambino į duris, o kai jas atidariau, įsiveržė du pacanai. Matėsi, kad velnių priėdę forsai… Bet man giminės (kurie iš kažkur atsirado namuose) neleido jų išvaryt ir liepė eit į savo kambarį. O forsai nuėjo į balkoną. Tuomet man kambary apsireiškė Ragana: ‘jie yra tavo prakeikimas’. Peršikęs nubėgau į svetainę, kurioje sėdėjo giminės ir viską papasakojau. Nepatikėjo, išvadino durniumi, o teta iš kišenės ištraukė pistoletą ir su kitos rankos pirštu pamosikavo daugmaž ‘net negalvok ką nors daryt’. Pažiūrėjau į balkoną – tie du forsai su savo pistoletais taikėsi į mano šeimą. Nieks nematė, tik aš. Galiausiai aš vienam iš jų liepiau nešdintis lauk. Išsigando ir dingo abu.
Trečiadienį po anglų įskaitos (9) pradėjo skaudėt ir svaigt galva. Maniau, kad tai įprastinė reakcija į visą patirtą stresą, kadangi po lietuvių įskaitos (10) buvo taip pat. Deja.
Ketvirtadienį į mokyklą ėjau sergantis vien dėl fizikos. Jos nebuvo.
Penktadienį nebepasirodžiau mokykloj – variau į polikliniką. Kai paklausiau gydytojos ar man angina (nes jau buvo anksčiau, o simptomai tokie patys), atsakė, kad prie anginos prisidėjo ir faringitas, nes štai ir nosis teka, ir panašiai… Išrašė antibiotikų, jei pablogėtų.
Šeštadienį pablogėjo – silpna, viską skauda – nei vaikščiot daug galėjau, nei kalbėt, nei šiaip ką veikt. Visą dieną prasnaudžiau ir pragulėjau. Vakare susitikau su draugais antibiotikais (vaikystėj vadindavau narkotikais).
Sekmadienį jaučiausi geriau.
Pirmadienį išvydau kupiną ramybės Pauliaus veidą. Išties kažkoks toks nekasdieniškas jis buvo. Susukom kelis dielus.
Šiandien vėl buvau poliklinikoj. Gavau naują med. kortelę sena pavarde, todėl jau truputį nebegraži, nes taisė su korektoriumi. Užtat seną kortelę gavau namo! ‘Saugiai laikyk, nes gali prireikt karinei tarnybai’. Šią savaitę sakė neit į mokyklą, bet aš galbūt pasirodysiu ketvirtadienį. Arba ne.
Ir išties visas šitas sirgimas truputuką į naudą: apmąsčiau labai daug dalykų – visokių įvairiausių; atsinaujinau blogo dizainą; apsitvarkiau truputį; pailsėjau ir atsigavau po įskaitų.
Mane gąsdina tai, kad pamatęs mažą vaiką, kelis kartus jau pagalvojau ‘o būtų visai neblogai’… 6#=116#.
Važiavau kažkur su Honda. Buvo jau tamsu, keliai tušti. Užsidegė lemputė, reiškianti, kad liko nedaug benzino. Rodyklė buvo vos žemiau vidurio… Sustojau šalikelėj, atsirėmiau į automobilį ir pradėjau rūkyt. Po poros cigarečių sėdau į Hondą ir nuvažiavau toliau. Vakarėlis. Greitai bėgantys vaizdai, šviesos ir muzika. Ryte prabundu, vėl nueinu parūkyt ir kažkas užrėkia ‘Pagaliau tave radau! Girdėjau, kad pasipiršai!’. Dar trys cigaretės. Taip, prisiminiau! Prisiminiau kaip aš Jai (tebūnie čia mano paslaptis) pasipiršau. Aš Ją susiradau. ‘Labas rytas, Sužadėtini‘. Nuėjau parūkyt.
Honda palikta pas Praną garažiuke… Trečiadienį tikiuosi pasiimt beveik sveiką (nu niekaip nerandu priekinio bamperio). Bet čia ne apie tai. Šiandien netikėtai su chebra nuvarėm į kartingus. Tai jau buvo antras kartas šioje trasoje (aš dar vasarą vieną kartą buvau senesnėj trasoj) ir laikai gerokai pagerėjo. Ernestas startavo 7; Mindaugas 8; aš 9; Žlioba 10. Tiesiojoje netyčia stuktelėjau Mindaugui, o šis dar kažkam priešais. Ir nurūkau. Buvau pasiryžęs padaryt 39.xxx laiką, nes pirmąjį kartą nedaug trūko. Įpusėjus važiavimui, pamaniau, kad gal net 38.xxx padariau, bet vis vien važiavau kiek galiu. Kartais reikėjo ką nors aplenkt visu ratu. 11-ame rate padariau massive crashą… Varžovas numeris 5, važiavęs priešais mane, apsisuko ir aš nespėjęs sureaguoti kaliau į jį visai nestabdęs. Nuo smūgio pašokau į priekį (net buvo kilus mintis, kad iškrisiu) ir peršikęs pažvelgiau į jį. Jo akys irgi buvo didelės. Man pavyko pajudėti iš už trasos (truputį ant žolės/žemės buvau atsidūręs) ir važiavau toliau. Rankos drebėjo ir nebepavyko greitai važiuot, todėl už savęs pastebėjau grėsmingai artėjantį Mindaugą, o priešais važiavo tas pats numeris 5… Pastarasis driftino, bet aplenkti nepavyko, tačiau daug daugiau reikėjo spausti stabdį. Išlipę, nuėję pažiūrėt laikų į ekraną, nustebom, nes man ir Mindaugui pavyko padaryt 37.xxx!!! Jau kiek laimės buvo! Kartingai kaifas! Rezultatai: 03.31; 04.06. 4#=110#.
