2016 10 26 01:18
Pasikartojimai gyvenime
Mano gyvenime kartojasi dalykai. Aš vėl išsiskyriau su mergina ir vėl galvoju “kaip gera būti vienam”. Vėl išsiskyrus nukrito kažkoks naštos jausmas. Nu bliamba, kartais tikrai trūksta šilumos, intymumo, meilės. Kartais labai liūdna pasidaro. Bet ką apie mano sako tai, kad aš jaučiuos apsunkęs kai būnu santykiuose? Ar problema merginų pasirinkime? Nežinau. Gal. Bet esmė, kad veiksmų seka būna tokia:
- Gera būt vienam, bet kartais jaučiuos vienišas
- Susirandu ką nors
- Nebesijaučiu vienišas, džiaugiuosi artumu
- Pasidaro kažkaip sunku, norisi mažiau laiko skirt antrai pusei
- Pradedu galvot apie skyrybas
- Išsiskiriu, liūdna labai darosi
- Gera būt vienam
- Back to number one
Problema? Po šitiekos bandymų, man atrodo, kad po punkto numeris 2 visada visada galų gale bus punktai 4, 5 ir 6 (dar blogiau, jei po 5 punkto nebūtų 6 punkto). Taip pat tikiu, kad po numerio 6 visada bus 7. Hm.
Kokie sprendimo būdai? Tiksliau, ne sprendimo būdai, o kaip galėtų būt kitaip? Viskas galėtų sustot ties numeriu 3 arba numeriu 7. Mano tikėjimas, kad sustosiu ties 3 numeriu, labai mažas. Tai belieka likt prie 7 ir net nedrįst liesti numerio 2, net jei kartais ir ateina numeris 1. Nes nu iš tikro aš iš tų žmonių, kurie tikrai moka būt vieni, kurie susitvarko psichologiškai, kurie sugeba jaustis laimingi. Jei žiūrint procentaliai, liūdesys dėl vienišumo ir antros pusės troškimas niekada nebuvo pasiekęs daugiau nei 30% laiko užimtumo. Nu ta prasme per savaitę būna 2-3 dienos, kai liūdna ir vieniša, bet užtat 4-5 dienos, kai zjbs gyvent. Išvada? Ko tu tada aukoji nervus, ko tu tada lendi į sudėtingus santykius, Edgarai? Dėl 2-3 dienų jautimosi gerai, tenka paaukot 4-5 dienų jausmą. Nu čia taip grubiai primetus, grubioji logika. Bet vistiek aš kvailys brendu.
Iš kitos pusės, nors draugai, kadangi jie draugai, guodžia mane ir net būna pasako, kad čia problema ne many, nes aš gi neva geros širdies, bet iš tikro tai aš gal nesu toks geras. Tiksliau, gal ir geras, bet santykiams to neužtenka. Aš nemoku būt santykiuose. Ir draugams sunku tai įvertint, nes jie juk nebuvo su manimi santykiuose. Rimtai. Iš kur aš galiu mokėt ir iš kur galiu žinot kaip reik elgtis? Aš neturėjau pavyzdžio, nes tėvai išsiskyrę. Ir nors aš šiaip nesu blogas žmogus, bet įtariu, kad esu blogas kaip antra pusė. Ir jei tikint likimu ir panašiais dalykais, tai man gal tiesiog nelemta būt su kažkuo? Tai ko aš šakojuos? Kodėl priimu kvailus sprendimus? Ir tada tik kvailiau atrodau, kai vėl kartoju “gera būt vienam”? Bet iš tikro gera. Ir vistiek lendu į numerį 2. Blet, kaip kvaila.
