2018 08 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Kalėdos ir ralis

1. Atėjau į kažkokį Kalėdinį vakarėlį su savo kate. Ją, neva, galėjau palikt specialiame priežiūros kambarėlyje kartu su kitomis katėmis. Buvo gal 11 ar 12 valanda dienos. Prie manęs pribėgo Greta T. ir apstaugė “kodėl vėluoji?”. Aš net nesupratau, kad vėluoju. Pasimetęs atsiprašiau. Vyko kažkoks slankiojimas nuo kampo iki kampo. Puikiai pamenu Justiniškių vaizdus per langą – lyg ir netoli Taikos pagrindinės mokyklos vyko šis balius. Netyčia bump’inau į Gretą Š. – įsižeidusi ėmė ant manęs staugt. Kas čia yra, kad ant manęs visos Gretos staugia? Staugimo eilutės dėliojosi maždaug taip: “taigi sakiau, kad vakarėlis pas mane nuo 7 valandos ryto ir tu žadėjai ateiti. Negana to, kad neatėjai, tai dar sutikau tave čia”. Šis dalykas mane dar labiau pribloškė, nes tikrai nepamenu nieko tokio panašaus. Laikrodis parodė, kad jau beveik 11 valanda (turbūt keliauju laiku atgal). Atsiprašiau ir pranešiau, kad tuoj ateisiu. Nuėjau ieškot katės. Jos niekur nebuvo tame specialiame priežiūros kambarėlyje. Ieškojau belenkiek. Matau, kad jau 14 valanda. Nutariau paskambinti Pauliui ir paklausti ar dar verta man keliaut į jų vakarėlį ar geriau net nesirodyti Gretos Š. akyse. “Tai jo, dar gali ateit”. Pažadėjau, kad pasistengsiu kuo greičiau – kai tik katę surasiu – iškart atvyksiu.

2. Važiavau ralyje su BMW E60 dyzeliu. Aišku, kad juodu. Ir tai buvo real deal ralis – su ilgais greičio ruožais ant žvyro. Šturmanavo mano mama. Na, ne kiek šturmanavo, kiek sėdėjo šalia. O pacenotes pats skaičiau – multitaskinau. Lyg ir priekyje važiavau. Nes nors tai buvo ralis, bet kitų automobilių, kuriuos reikėjo lenkt, netrūko. Kažkoks lenktynių ir ralio mišinys. Pasukęs galvą ant galinių sėdynių išvydau kažką iš lenktynių organizatorių. Jis man aiškino apie ypatumus ir taip pat labai aukštino kažkokį dalyvį, kuris visada lipa ant podiumo ir lekia su Audi 80 (bulka), kuri dar ir ledinė. Pasakiau, kad nesu matęs tvarkingos bulkos. Gal tik vieną kartą teko matyt tvarkingą Audi 90. Ir kaip tik ties tais žodžiais prisivijau tą apkalbėtą ledinę bulką. Lenkiu ją (irgi juoda) ir sakau “aha, tikrai neblogos būklės atrodo”. Bet, žinoma, tai ne konkurentas mano bemsui. Staigiai veiksmas peršoka į antrąjį ralio etapą. Vėl lekiu, bet šįkart vienas. Be jokių šturmanų. Pašoku ant kažkokio aukšto kalnelio ir mano BMW virsta plastikinėmis rogėmis. Tiksliau, tokiu plastikiniu bliūdo dangčiu, kuriuo irgi vaikai nuo kalno žiemą leidžiasi. Trenkiuosi į žvyro ir sniego mišinį ir bandau išvairuot toliau. Lenkiuosi į vieną, į kitą pusę – taip ir vairuoju. Manau, kad mane vejasi kažkoks priešininkas, kuris vietoj rogučių turi sklendimo kostiumą – panašų į voverės skraiduolės – kuriais žmonės tarp uolų ir skraido ir panašiai. Nieko negaliu padaryt. Jis lyg ir aplenkia mane, bet matau viršuj dešinėj užrašą “2nd”, tad nieko tokio kaip ir. Pasibaigia ralis ir reik eit priduot kažkokių dokumentų. Labai nesigaudau ofise ir visi krizena. Man parodo, kad reik eit pas kažkokį senį pateikt ralio laikų. Sumaišau duris ir vos jas praveriu išgirstu riksmą “ten neik”. Užtrenkiu nespėjęs įkišt nosies. Ant durų matau “Molotovas Ribentropas” (aha, vardas ir pavardė čia). Ir už nugaros kažkas sako “ponui Molotovui nebūtų patikę” ir vėl visi ralistai nusikrizena. Randu diedą kuriam reikia įteikt lapus. Stoviu, laukiu. Prie manęs prieina Paulius ir klausia “ar nepamiršai paduot lapų?”. Linkteliu, kad viskas sutvarkyta.