Ar dar yra turinčių bilietą? Blyn, šiaip į koncertus nevaikštau, nes visada laukdavau, kol atvažiuos tokia grupė, į kurios koncertą nenueiti būtų nuodėmė. Tai va ir ji atvažiuoja!!! Laukiu nesulaukiu koncerto. Gaila tik, kad Kaune.
O šiaip, aš mėgstu naujuosius metus labai todėl, kad sausio 1 d. tinka pradėti kam nors. Pavyzdžiui aš sugalvojau, kad visai noriu užsiimti labai banaliu ir gal net atsibodusiu “project 365”. Tai toks projektukas, kai kasdien padaroma bent po vieną nuotrauką. Visas nuotraukas bandysiu iškart uploadinti į specialiai tam sukurtą Picasa albumą, išskyrus tuos atvejus, kai būsiu ne Lietuvoj arba internetas telefone bus nepasiekiamas (tada uploadinčiau biškį vėliau). Baisu dėl to, kad pamiršiu nufotografuoti arba, kad bus išsikrovęs telefonas. Vadinasi, reiks stengtis, kad taip neįvyktų. Taip pat dar šūdas tai, kad telefono kameros kokybė baisiai prasta, tad nuotraukas turbūt teks daryti tik šviesiu paros metu (arba esant geram apšvietimui). Nu bet kaip nors išsisuksiu, manau.
Ir štai automobilis nuo pat liepos 10 d. stovėjo mano kieme po stogu, rinko dulkes, šiukšles ir užėmė parkavimo vietą. Kartais prasukdavau pro šalį pasižiūrėt ar visos dalys vietoj, ar niekas neapgadinta, ar Pežukas išvis dar ten stovi… Atsisėsdavau, suimdavau rankomis vairą, nusišypsodavau ir po to nuliūdęs nueidavau. Galvojau, ką daryt. Atrodo, vieną dieną būdavau pasiryžęs tvarkyti automobilį, kad ir kiek bekainuotų, o štai kitą dieną galvodavau apie jo pardavimą (nors ir gaučiau tik centų centus už jį). Nugalėjo gėris! Gėris, jei ką, nėra automobilio pardavimas.
Rugsėjo antroj pusėj jau pradėjau rimčiau kažką daryti. Ieškojau meistriukų, jiems skambinėjau ir pavyko rasti netoli namų esantį garažiuką, kuris taip ir vadinasi – “garažiukas”. Kadangi kainos mane tenkino, vieta patogi, o ir buvo patikinta, kad dirba kokybiškai (nors ir pradedantieji), susitariau su jais dėl automobilio taisymo. Taip pat sutariau su jais, kad padės ir variklį surast, galės važiuoti kartu jo apžiūrėti. Kol kas viskas pakankamai gražiai klostosi.
Pasidomėjau ir sužinojau, kad variklis tinka nuo 306 Pežuko. Nors realiai jis silpnesnis, bet tai tik dėl įpurškimo sistemos. Bet galva, blokas – identiški. Pritvirtinus mano senąjį įpurškimą, turėčiau turėt lygiai tą pačią galią, kokia ir buvo (didesnę arba mažesnę priklausomai nuo seno ir naujo variklių būklės). Tad nevargau ieškodamas variklio būtent nuo Rallye (turbūt taip ir nebūčiau radęs) ir iškart ieškojau būtent iš Peugeot 306. Aišku, norėjau 16v versijos iš 106 GTI, bet po indėklų prasukimo iki rugsėjo vidurio taip ir neradau. Pradėjom važinėt pagal skelbimus. Buvo gal 4 ar 5 variantai. Pradėjau važinėt nuo brangesnių variantų (kažkaip galvojau, kad taip didesnė tikimybė surasti gerą variklį). Buvom ir Salininkuose, ir už Naujosios Vilnios, o galiausiai variklį suradom prie Olandų žiedo Vilniuj! Ir nusipirkau pigiausią!!! Vos 250 litų palikau. Prieš tai žiūrėti buvo parduodami ir už 300, ir už 400, bet net primityviai “matuojant” kompresiją, pastebėta, kad visi jie apyšūdiniai (viename variklyje stumokliai išvis neprasisuko, užkepę buvo), o paskutiniame, kurį ir nupirkau, kompresija buvo daugmaž visuose cilindruose vienoda ir pakankamai gera.
Kitą dieną pasiėmęs Mazdą nukeliavau į InterCars nusipirkti krūvos gėrio! Ant tepalų netaupiau, ant kitų dalykėlių irgi. Juk būtų apmaudu, jei vėl kas nutiktų varikliui dėl tepalų kokybės stokos. Dar Dominykas nuolaidą suveikė jiems, tad kažkiek litų net ir sutaupiau (neskaitant to, kad nemažai ir išleidau). Aišku, viso to net neužteko, pastoviai gi atsiranda nenumatytų pirkinių. Tad iš viso pirkau 5l tepalų, 6l antifrizo, oro ir tepalų filtrus, vožtuvų dangtelio ir karterio tarpines, paskirstymo diržą, alkūninio veleno riebokšlį, vandens pompą… Anokia čia paslaptis, tad galiu parašyt, kad vien už šitą išvardintą gerį palikau 365 litus! O kur dar draudimas metams ir darbų kaina… Nu vienžo, išlaidos normaaalios (baisu net įsivaizduoti, kiek pinigų išleidžia rimtesnių automobilių savininkai).
Ir štai spalio 3 d. prasidėjo Pežuko ardymas. Kaip supratau iš kalbų, nelabai jiems tai patiko, kai kurie sprendimai gaminant automobilį buvo pasirinkti sudėtingesni, nei pvz Honda ar Subaru automobiliuose – motoristas su jais pagrinde buvo susidūręs, tad turbūt mažiau įprasti konstrukciniai sprendimai ir patirties stoka lėmė tokią nuomonę. Bet nieko nėra neįmanomo. Spalio 4 d. variklis jau buvo išimtas ir buvo galima pažiūrėti į tuščią skylę po kapotu! Nieko ten gražaus, che. Biškį pafotkinau, pafilmavau. Jau buvo matyti finalas! Ir neužilgo, buvo įkėlinėjamas variklis – pafilmavau, žinoma. Vienu momentu teko kamerą dėt į šalį ir padėt jiems tai daryti – dviese nelabai susitvarkė tokiais primityviais metodais (kaip kad patys apibūdino). Variklis IN. Dar visi pajunginėjimai užtruko kelias dienas, bet štai štai štai, jau spalio 7 d. buvo galima išgirsti pirmuosius gyvybės garsus! Kad neatrodyčiau juokingai absurdiškai apgailėtinas, tai turbūt nelyginsiu šio garso su naujagimio verksmu. Juo labiau, kad garsas veikiau primena dyzelio klaksėjimą. Bet man asmeniškai nerimą kėlė DŪMAI. Jų buvo daug kur – tiek iš duslintuvo, tiek iš pačio variklio skyriaus. Aišku, mane nuramino, kad iš po kapoto dūmai rūksta dėl to, kad ant išmetimo kolektoriaus biškį yra tepalų (dėl purvinų tepaluotų rankų ir prisilietimų), o iš duslintuvo – kondensatas (kuris rūksta iki šiol, bet tai nieko baisaus, nes dūmuose nėra pašalinių medžiagų). Nevermind. Viskas sėkmingai pasijungė, išvažiavau pavažinėti vėlai vėlai vakare. Toooks geras jausmas, taip buvau išsiilgęs malonumo vairuoti (su Mazda ne taip smagu).
Spalio 8 d. nuvariau mašiną nuplauti į Švaros Brolius, o kitą dieną sudalyvavau slalome! Paėmiau 4 vietą. Ech, tas geras jausmas… Atrodo, kad visos problemos kaip ir išsisprendė ir belieka džiaugtis Pežuku, beeet, kaip jau skelbia įrašo pavadinimas, taip paprastai neišsisuksiu su tuo… Bet kadangi šis įrašas ir taip jau perpildytas tekstu, video ir nuotraukomis, apie tolesnes problemas – vėliau.
Ilgai džiaugiausi savo Pežuku. O dar ilgiau delsiau rašyt apie jį blog’e. Kažkaip nepakildavo rankos, žiauriai tingėdavau. Bet, atėjus įkvepančiai nakčiai (visgi, Kalėdinės nuotaikos mane aplankė šiandien – per TV3 rodo “vienas namuose”) aš galų gale pasiryžau.
O apie Pežuką yra ką rašyt. Oooi, kaip yra. Draugai jau žino, su kokiom problemom man teko susidurti, bet dėl savęs (ir dėl tų dviejų mano blogo skaitytojų) viską aprašysiu ir čia – stengsiuos nepagailėt ir vaizdinės medžiagos. Aišku, visko tikrai neaprėpsiu per naktį (net jei neičiau miegoti ir rašyčiau iki ryto), tad išskirstysiu viską dalimis.
Viskas prasidėjo auto.Banginių meete liepos mėnesio pradžioj. Atsimenu, važiavau aš iki Gaižiūnų savo kibiriuku smagiai dardėdamas keliu – be garso izoliacijos, be nieko. Toks sportisch jausmas… Keliai, kraštovaizdis – gražu, nuotaika gera. Net iki 180kmh įsibegėjęs buvau. Ir į meetą atvažiavau be problemų, gerai keliese ten pasibuvom pirmą vakarą, skaniai šašlykų, šonkauliukų užvalgėm ant laužo keptų. O kitą dieną buvo dar daugiau dalyvių, dar daugiau automobilių, mėsos ir smagumo. Ir aišku, buvo organizuojamas slalomiukas Gaižiūnų poligone, kaip gi be jo. Bevažiuojant iki ten, dar smėlyje užklimpau! Bet išstūmė mano kibirą – jei ką, būtų ir išnešę ant rankų – lengvas gi. O tas slalomiukas toks visai smagus ir sudėtingas buvo – klydo visi, o aš netgi labai (nei vieno gero važiavimo nepadariau). Ir vieno važiavimo metu, kai apvažinėjau kuoliuką trečiu bėgiu ties 130kmh, pasigirdo ausiai nemalonūs garsai. Trauka biškutį dingo, o galiausiai automobilis tada dar ir užgeso, vos spėjus iki finišo nudardėt. Tai va. Pagrindinis įtarimas – prasukti indėklai. Realiai, pagal visą logiką, menkai tikėtina, kad kažkas kito galėjo nutikt. Matyt, buvo tepalų trūkumas (tikrinau tik prieš išvažiuojant iš Vilniaus ir tada dar norma buvo) ir posūkyje, kai jie visi sutekėjo į vieną karterio pusę, alkūninis tuos indėklus ir užvėlė… Vienas dalyvis dar prieš slalomą buvo susirūpinęs mano variklio darbu, bet dėl to garsaus genio daug kam kildavo klausimų, tad aš labai ir neėmiau į galvą. O gaila… Būčiau patikrinęs tepalų lygį, būtų buvę geriau. Iš poligono grįžau iki stovyklavietės vos ne vos ir tą vakarą laaabai neblogai prigėriau – iš nevilties ir liūdesio, tipo. Prabudau ryte kaip agurkelis savijautos geros, bet ilgai netruko, kol supratau, kad viskas, kas nutiko, nebuvo sapnas ir mašiniukas vis dar serga. O juk dar laukė linksmiausia dalis – tai grįžimas namo iki Vilniaus! Atstumas visgi nemažas, o automobiliui tai visai nekažką. Bet kada galėjo variklis užklyniti. Pasigriebiau dar linksmų plaučių informatiką dalyvį į keleivio sėdynę, krūvą kuoliukų bagažinėn ir iškeliavom. Lėtai, atsargiai, kad tik neišprovokuotume kokio nors gedimo. Plentu Kaunas – Vilnius nevažiavau greičiau 80kmh. Trukdžiau žmonėms, aišku, bet ką galėjau padaryt? Nieko, tad laikiausi dešinės pusės ir tiek. Ir su tokia sėkmės formule pasiekiau savo namus! Pastačiau aš tą Pežuką kieme, nužiūrėjau, atsidusau, nuėjau namo…
Tai buvo pirmoji iš krūvos lemtingųjų datų – 2011-07-09 (savaitė iki mano gimtadienio). Ir čia Pežuko istorija tik prasideda…
