Dviratis
2007-04-27 – 2007-11-01
Nuvažiuota 365 km
Maksimalus greitis 64 km/h
Vienratis
2007-04-14 – 2007-11-25
Nuvažiuota 350 km
Važiavimo trukmė 37 val
Vidutinis greitis ~9,5 km/h
Maksimalus greitis 22 km/h
Vaje vaje. Praėjo sezonas. Vienračiu nuvažiavau vos mažiau, nei nuvažiavau dviračiu. Vienratis per metus net truputį pagražėjo, nes papuošiau naujomis dalimis, o dviratis gavo naujus batus (padangas). Bet dviračiu važinėju visai nedaug. Tik dėl to, kad reikia ‘kurjerio darbą’ dirbt. Smagių akimirkų buvo su šiais žvėrimis. Kitais metais vienračio kilometražą tikiuosi padidinti bent jau iki 500… Užvakar padariau jo fotosesiją. Šalia dar komlektaciją parašysiu. Šiaip ar taip, su vienračiu dar teks pavažinėt žiemą, tiesa, galbūt patalpoj, nes bus pasirodymas mokykloje… Che…
- Balnas – Kris Holm Fusion
- Balnavamzdis – QU-AX 400 mm
- Spaustukas – Nimbus Double Bolt
- Rėmas – QU-AX (24″)
- Stebulė – QU-AX CrMo
- Stipinai – NoName juodi (36)
- Švaistikliai – QU-AX aliumininiai (125 mm)
- Pedalai – WTP Salt
- Ratlankis – Kris Holm XC
- Padanga – Maxxis Holy Roller (24″x2,4″)
- Kompiuteris – Sigma BC 906
- Ventilio kamštukas – Cross
- Svoris – 6,12 kg
- Įsigytas – 2006-07-11
uno. dos. tres. cuatro. cinco.
Įdomi diena buvo. FSM buvo atvažiavus mokinių grupė iš Kauno. Buvo bendra paskaita apie įmonės. Praėjo visai neblogai. Tik važiavimas namo šiek tiek mane nuvylė. Lazdynuose įlipo kontrolė… Mėnesinį bilietą aš, aišku, turiu, bet moksleivio pažymėjimo galiojimo laikas jau pasibaigęs ir vis neprisiruošiu pasidaryt naujo. Dažniausiai neprašo parodyt jo, bet šį kartą paprašė… Ech. Vyrukas kontrolierius mane lyg ir norėjo paleist, bet moteris paragino jį mane paimti. Išlipau ir ėjom link troleibusų žiedo. Dar kažkiek su tuo čiuvu pakalbėjau, todėl net baudą sumažino nuo 15 iki 10. Prie žiedo buvo tokia patalpa, kurioje parašė protokolą. Na tiek to – per gyvenimą uždirbsiu daugiau nei 10 litų. Labai dėl to jau nebesijaudinau. Visgi pats kaltas buvau. Ir dar sulijo mane truputį. Na bet namo grįžau. Ir iškart išskubėjau pirkt atviruko Ritai. Maximoje buvo vos vienas gražus – visi kiti skirti vyresnių žmonių jubiliejams. Vos grįžau, vėl išėjau. Nuvariau prie Ritos ir jau nuėjau prie jos laiptinės durų. Bet ten buvo kodas. Jau norėjau rašyt sms, bet pastebėjau ateinantį Saulių – mūsų dovana bendra – čekis į grožio saloną. Deja, nei vienas neturėjom voko. Leidomes nuo Tauro kalno į spaudos kioską. Prie kiosko čekis nukrito į balutę. Sušlapo… Tekstas išsiliejo, bet truputį dar matėsi kažkas. Vokas su atvirutę irgi truputį sušlapo. Bet paryškinom su tušinuku ir lyg ir gerai – užtat jaučiasi rudeniška atmosfera – lietaus lašai. Gimtadienis smagus buvo – ypač patiko šokiaipokiai ir alias. Kai atėjo laikas važiuot namo, tai nutariau varyt su Greta ir Mantu. Sėdom į 2 autiką ir nuvarėm iki Konstitucijos prospekto. Ir tik pamačiau – kontrolė… ‘Nu šakės’ – pagalvojau. Šį kartą tai buvo autobusiukas. Jie laiko negaišta ir nežiūri moksleivio pažymėjimų. Prasmukau… Kitoj stotelėj išlipau ir laukiau 16 troleibuso. Atvažiavo įlipau, nuėjau link vidurio, bet kažkaip atsisukau atgal, o ten gi Marija su Egle sėdi… Tokios išblyškusios, išsigandusios šušivėlušiaiš plaukais. Papasakojo, kad kaip tik kalbėjo apie dvasias ir labai išsigando, nes buvo taip: važiavo troleibusu, atsisuko atgal pažiet ir pamatė, kad kaip tik važiuoja 43 autobusas, kuris tinka Marijai. Svarbiausia, kad pamatė tai abi… Po kurio laiko vėl atsisuko ir ten jau buvo 46. Che. Juokingai skambėjo, bet juk visko būna. Ir šiaip buvo blaivos… Po to, kai jos išlipo, atsisėdau į jų vietą gale. Man labai sunku žiūrėt žmonėms į akis (ypač nepažįstamoms merginoms). Ir priešais kaip tik sėdėjo 3. Žiūrėjau vienai iš jų į akis. Ji tai pastebėjo ir labai labai šaltu žvilgsniu stengėsi ‘nepasiduot’. Bet valdžiausi ir akių nenusukau. Laimėjau ‘dvikovą’. Net geriau pasijutau, kai ‘perlipau per save’. Išvis paskutiniu metu daug daug daug labiau savimi pasitikiu. Bet manau, kad tai nėra labai gerai. Tapau per daug linksmu ir daug juokaujančiu. Reikia nebepliurpti, ko nereikia. Šiandien iš 2,5 litrų vandens išgėriau vos tik 2 litrus. Bet šiandien atleistina… Ai, beje, kažkurią dieną pastebėjau, kad mano blogas buvo surastas įrašius ‘Žlioba’ į google.lt… Ot kietas. O karas keliuose tęsiasi.
Vakar buvau ajurvedoj. Čia kaip ir medicinos centras ar kažkas panašaus. Dariausi ‘tyrimus’. Bet labai įdomus jų būdas. Tipo atsisėdu, duoda į kairę ranką apvalų metalinį daiktą iš kurio dar eina laidelis į aparatą su skale (nuo 0 iki 100). Iš to aparato dar eina laidelis į kažkokį padėkliuką, kuris keistai sužymėtas. Vidury jo yra didelis apskritimas. Ir dar iš aparačiuko eina laidelis į tokį kaip vąšelį (galiukas toks pat). Tada motera paima dešinę ranką ir su tuo ‘vąšeliu’ bado nestipriai. Ir tada aparačiukas rodo skaičiukas. Heh. Kiekvienas taškiukas ant rankos yra vis kitas kūno organas ar kažkas tokio panašaus. Norma yra 50. Na, pradėjo mane ten tyrinėt… Po poros ‘organų’ jau matėsi visas blogis… Skydliaukė faktiškai nedirba. Viskas pas mane viduj išdžiuvę. Sakė, kad esu tiesiog išgręžtas. Šiaip jo – vandens geriu labai mažai. O mano kūno svoriui reikia beveik 3 litrų per parą… Vienintelis ‘organas’, pelnęs 50 taškų – prostata… Che. Visgi dar matosi jaunystė… Po to ant to padėkliuko dėliojo skirtingą mineralinį vandenį (tiche, neptūnas, hermis)… Paliko stovėt ‘Hermį’. Po to ant padekliuko dėliojo tabletes. Su skirtingu jų skaičiumi, skirtingomis rūšimis. Skaičiavo, tikrino, spaudaliojant mano ranką ir gavosi taip: turiu gerti ‘Hermis’ mineralinį; 3 skirtingas tabletes… Vietoj to mineralinio geriu vandenį su druska (į 2 litrus – 3 gr. druskos). Atrodo nedaug tos druskos, bet jaučiasi – panašiai kaip mineralinis ‘Vytautas’. Šiandien tik 0,5 reikėjo išgert. Ryt 1 litrą, poryt 1,5, penktadienį 2 litrus, o nuo šeštadienio visą mėnesį – 2,5 litro. Ech. Sunkoka. Turiu tai gert 30 min iki valgio ir 2,5 valandos po valgio… Tabletės 3 skirtingos: vienas jų reikia gerti po vieną ryte po valgio, kitas reikia gerti po vieną du kartus per dieną – 30 min iki pietų ir vakarienės, trečias reikia gerti 22 valandą. Na, puse velnio. Šiaip, turėtų labai pagerėt po to. Sunku patikėt, bet yra gyvas pavyzdys, kam suveikė. Todėl aklai tikiu. Prieš kelias dienas sugalvojau, kad reikia visus savo blogus (šis, BPlius, Sapnų ir UniBike) sujungt į vieną. Sapnus jau perkeliau čia. Sugalvojau labai gerai – BPlius, Sapnų ir UniBike blogų nauji įrašai nesimaišys tarp dabartinių įrašų – juos bus galima pamatyt tik paspaudus nuorodas blogo viršuje – žaliame fone virš paveiksliuko. Bet naujausius įrašus galima sekti ir pagal ‘Paskutiniai įrašai’ apačioj (rodo 10). Va, kokios naujienos (ir kiek jų daug). Beje, dar turiu ir hey.lt skaitiklį. Man patinka jo statistika. Į puslapį užeina arba mano draugai, arba tie, kurie suranda blogą per google. Dažniausia paieška – vaizdų paieška su raktiniais žodžiai ‘Audi‘, ‘Audi 100‘, ‘Sena Audi‘, o šiandien buvo ir ‘Audi 70‘… O pas mane bloge paveiksliukas vos viename įraše. Lietuvis be Audi neįsivaizduojamas. Kadangi blogą papildė ir sapnai, kuriuose kelis kartus paminėta Audi, tai mano blogas bus geriausiai žinomas tarp Audistų. Ir va net šiame įraše žodis ‘Audi’ paminėtas 8 kartus.
‘Sau į nosį nepabučiuosi’. Na ir ką tai galėtų reikšti? Aš suprantu, kad aš lūpomis nepasieksiu nosies (pabandykit). Ir kokia gilesnė prasmė galėtų būt čia? Nebandysiu įžvelgt – nenoriu. 01:40, o aš neinu miegot. Mažų mažiausiai esu durnas. Nu ir kas? Vis vien dauguma turbūt įsivaizduoja, kad nesu proto bokštas, todėl tai neturi reikšmės. Va ką tik pradėjo kutent nosį. Turbūt dėl to, kad jos pabučiuot negaliu… Šiandien ir ryt bus sunkios lietuvių pamokos. Ir dėl to labai nesinervuoju. Neišsimiegosiu – dėl to irgi nejaučiu kažko blogo (jausiu turbūt ryte). Dėl ‘gero’ oro, šią savaitę buvau prastos nuotaikos. Nors galėjo atrodyt ir kitaip. O gal ir ne dėl to, bet tiesiog taip noriu sakyt. Refresh day.lt – ‘Be drąsos vyras – kaip be kartumo pipiras’. Irgi viršūnė. Noriu dar kartą refresh. ‘Arklio saugokis iš užpakalio, karvės ir priekio, o pikto žmogaus – iš visų pusių’ – šitas tinka.
Buvau Frankfurte. Su močiute (nežinau, kodėl) variau į automobilių parodą. Ji labai nenorėjo, bet primygtinai norėjau jai parodyt kelis automobilius. Man bilieto pirkt nereikėjo, nes dar turėjau galiojantį iki 09-30. Keista… Po to stovėjom eilėj prie lifto. Ji įlipo, o man jau nepakako vietos. Teko man laukti kito. Kol laukiau žiūrėjau pro langą. Stebėjau mėnulį. Jis buvo neįtikėtinai didelis. Realiai turbūt net neįmanoma tokio pamatyt. Jis pradėjo keisti spalvas. Labai gražiai viskas atrodė. Po to už manęs prabilo vokiečiai, kurie turbūt irgi žiūrėjo į mėnulį ir apie jį kalbėjo… Žiūrėjau toliau ir tada jau matėsi visos planetos. Jos buvo irgi labai arti. Pvz Marsas buvo tokio pat dydžio kaip realiai mėnulis matosi. Ir matėsi jo orbita, kuria jis skriejo. Kitos planetos irgi skriejo labai greit – per porą minučių apskriedavo orbitą. Atsisukau į vokiečius ir paklausiau ar taip turi būt. Jie atsakė, kad ‘turbūt’ (labai tuo abejodami). Tada atvažiavo liftas, pakilau viršun ir močiutė pradėjo rėkt – išsigando, kad manęs nebuvo šalia ir liko viena kažkokioj neaiškioj vietoj…
Prisimenu nedaug – kol prisiruošiau parašyt, šiek tiek primiršau. Išlipau iš autobuso kažkur Antakalny (taip galvojau sapne, bet realiai tokios vietos nėra). Ir jaučiau baimę. Pradėjau bėgt, nes ‘baimė’ mane gaudė. Žinojau, kad turiu kažką padaryt (kažkokia misija), bet nedariau. Turbūt buvau sąmoningas truputį, nes sugalvojau grįžt namo. Sėdau į autobusą. Autobusas buvo senas, kur dar durys lankstosi kaip armonika (stebėjausi, kad dar tokie važinėja). Važiavau ir pro langą pamačiau ‘baimę’. Iššokau ir pradėjau bėgti (išlipau prie Baltojo tilto, bet jo nebuvo, tiesiog jaučiau, kad esu toj vietoj). Bėgdamas, galvojau, kodėl aš bėgu nuo to, ko nematau (juolab, kad nežinojau ar ‘baimė’ mane gaudė). Dar labai liūdėjau, kad nenuvažiavau namo. Šiame sapne neįtikėtinai daug mąsčiau ir jaučiau. Anksčiau arba to mąstymo/jausmų buvo mažiau, arba nebuvo išvis… O šį kartą to buvo daugiau nei veiksmo. Tas liūdnumas, kad nenuvažiavau namo, lydi mane visą dieną… Slegia labai. Keista, nes taip dar niekada nebuvo. Lyg ir.
Edit: prisiminiau dar vieną sapną, kurį šiąnakt sapnavau. Nuvažiavau į Raseinius, pas Gretuką (susipažinau mIRC’e, dabar kartais per Skype pašnekam). Ji rengė vakarėlį. Ji gyveno 3 aukštų namuke. Jis atrodė labai plonas ir dėl savo plonumo buvo panašus į mažą dangoraižį. Buvo daug daug žmonių. Visi sugalvojo kažkur eiti, o aš kažkodėl likau. Man davė raktą. Kažkas įsibrovė į namuką ir aš išsigandęs iš jo pabėgau, palikęs ten raktą. Bėgau ieškot Gretukos. Bet Raseiniai buvo daug didesni nei realiai. Bėgau per geležinkelį. Jau pavargau bėgt. Žvalgiausi į namus ir ieškojau tokio, kuriame grojo muzika. Priėjau daugiabutį. Patekau kažkaip į prabangų butą, iš kurio greit išėjau, nes nieko neradau. Aikštelėj prie namo buvo daug forsų su Golfais ir Audi. Jų išsigandau, nes jie prie manęs artėjo. Davė man vieną automobilį ir liepė pravažiuot slalomą. Pravažiavau ir manęs nesudaužė. Bėgau tada iki Gretukos namuko ir ten nieko neradau. Atsisėdau ir pradėjau verkt.
Buvau sename bute. Butas, jo vieta ir viskas sutapo. Niekas nepersipynė, kaip kažkada anksčiau sapnuotame (ir čia parašytame) sapne. Buvo jau vėlu. Mama stovėjo balkone. Aš įėjau. Pro langą buvo matyt gražus vaizdas – toks, koks išties ir yra, bet daugiau įvairiausių šviesų. Mama stovėjo labai rami, žvelgė kažkur toliau. Atsistojau šalia ir taip pat stebėjau viską. Tolumoje 4 lektuvai labai arti skrido. Vienas nusileido už namo, esančio netoliese. Kitas pasuko televizijos bokšto link. Buvo triukšmingas vakaras. Dar daugumoj langų matėsi įjungtos šviesos. Gatvėse važinėjo nemažai automobilių. Aš dėl kažko labai nerimavau. Buvau arti ribos, kai puolu į neviltį ir isteriją. Tvardžiausi. Skraidė malūnsparnis ir su prožektoriumi kažko ieškojo. Aš vis ‘šikau’ į kelnes, tada pamačiau į kiemą įvažiuojančią greitąją ir pasuko link namų, esančių toliau… Aš sakau ‘mama, bėgam. Juk tame name gyveno tie trys žmonės, kuriuos nužudžiau’. Mama liepė palaukt. Greitoji visgi nusuko kitur. Man kažkaip palengvėjo. Tada malūnsparnio žibintai pradėjo šviest į mūsų namą, vis apšviesdami mamos veidą. Ir tada ji paklausė ‘kodėl tu juos nužudei?’… Dar kurį laiką stovėjo, apšviesta žibintų…
Žybt. Įsižiebė balta lemputė, paslėpta po raudonu stačiakampiu stiklu užapvalintais kampais. Lemputė zyzė, taip sukeldama dar didesnį nerimą.
Jis sedėjo prie durų ant raudono dirbtinos odos suoliuko – visai kaip troleibusuose, bet ilgesnis ir be atlošo. Tiesa, troleibuse daug maloniau sedėt nei čia ir laukt, kol lemputė nebezys. Suolas čiurgždėjo, nes jis negalėjo nusedėt ramiai. Jis buvo įsitikinęs, kad išgirs tai, ką išgirdo ir praeitą kartą, ir dar anksčiau. Rankos šalo ir prakaitavo, o bobutės, sėdinčios priešais jį, gailiomis akimis į jį žiūrėjo – toks jaunas, o tokios bėdos.
Zzzzzzz… Nutilo. Durių vyriai sugirgždėjo ir jį pakvietė vidun. 1… 4… 10 minučių praėjo… Jis išėjo, bet jam reikėjo dar palaukt. Ir vėl tas nekantrumo jausmas grįžo. Galiausiai jis neiškentė, atsistojo ir pradėjo vaikščioti koridoriumi pirmyn ir atgal. Jo žingsnių garsas puikiai derėjo su lemputės zyzimu. Vos tik lemputė nutilo, žingsnių garsas irgi pranyko. Vidun – paskutinį kartą.
Jo veide šypsena – jis to nesitikėjo. Gal net dar netikėjo. Bet tai buvo tiesa – ligos nebeliko. Neaišku, kaip ir kodėl, bet nebeliko. Vadinasi, dar yra viltis, kad ir ji pasveiks…
Klausau rinkinio ‘500 Greatest Rock & Roll Songs of All Time’. Sąrašas sudarytas žurnalo ‘Rolling Stones’. Nepagalvokit, kad ten ‘Rock & Roll’. Ten klasikinis Rokas. Nežinau, kodėl taip pavadinta. Klausau nuo pat pirmos. Gal kokias 5 esu praleidęs, nes nepatiko. Va neseniai baigiau klausyt šimtosios dainos. Dar 400 liko. Šaunu! :)
‘Lux sit – let there be light’. Jeigu ką. O jeigu turit geresnių pasiūlymų blogo pavadinimui, tai sakykit. O jei ir šis nieko, tai irgi parašykit (kaži, ar daug čia skaitančių šį blogą yra). Ir dar pasakykit nuomonę apie blogo išvaizdą (komentarų trūkumas). Per atostogas nieko gero nenuveikiau. Šaunu tiesiog. Bet ir nenorėjau, nesistengiau ką nors nuveikt. Poilsis geriau už visas veiklas. Šiandien buvau linkęs į filosofavimą. Vis svarsčiau, kodėl nėra vardo ‘Dievas’. Juk vardas ‘Angelė’ yra. Taip, kirčiuojamas kitaip, bet jei vardas ‘Dievas’ būtų nuo senų senų laikų ir, tarkim, būtų kirčiuojamas kitaip, tai jis net neatrodytų keistas. Net jei taip pat kirčiuojamas, keistas jis nebūtų. Dabar juk atrodytų keistai, jeigu kas nors iš pažįstamų sūnų pavadintų ‘Dievo’ vardu. *Intarpas1 – Zadornovas turi talentą ‘taip’ pasakot…* Ir visgi norėčiau būt vardu ‘Dievas’. Na, žinoma, jei vardas būtų toks įsisenėjęs kaip ‘Angelė’. Močiutė sakė, kad vardas ‘Dievas’ neduodamas todėl, kad Dievas yra vienas. O aš pasakiau, kad jų anksčiau buvo šimtai ir tūkstančiai. Tada nutilo. Ragai. Mobilus nekrautas 5 dienas, o nusėdo tik 1/7 baterijos. Teoriškai, laikys dar ~4 savaites. Bet taip nebus. Nusės greičiau. Bet gal išlaikys 10 dienų iš viso. Hm. Man nepatiko, kad šiandien Vilniuje snigo. Kai buvau trumpam lauke, per trumpą laiką spėjau sušalti. Ypač rankos sušalo. *Intarpas2 – умерь свой пыл…* Ryt/Šiandien paskutinė atostogų diena. Peržvelgsiu namų darbus (pažadai gali likti tik pažadais). Norėčiau, kad blogai taptų privalomu užsiėmimu (bent vieną per savaitę). Visi bendraklasiai, mokytojai rašytų… Smagu būtų paskaityt mokytojų blogus. Aišku, nieko ten gero nerašytų. Ir turbūt daug ką nutylėtų. Bet vis vien. Čiuju ant vienos rankos pirštų suskaičiuosiu, kiek žmonių perskaitys šį įrašą. *Intarpas3 – jeigu vaikščiojantis žaislinis винни пух (Rusija) nevaikšto, возмите Пуха за уха ir, laikydami už ausies, sulenkite per pusę (jis kokių 10 cm dydžio). Jei tai padarius, Mikei prailgs kojos, paguldykite jį ant šono ir pažiūrėkite į tarpukojį. Suraskite pirštu skylutę, įkiškite į skylutę pirštą, suraskite ten ausis (ausytes kojoms) ir įstatykite kojytes į ausytes…* Blogą rašiau 25 minutes (tai nebuvo pastovus rašymas).
