DAR ruduo. Kol kas dar ruduo (keista taip sakyt, kai paskutiniame įraše jau kalbėjau apie žiemą). Liko 10 minučių (ir vis mažėja, tiksi) ir jau gruodis. 20 litų už mėnesinį bilietą… Ptfu. 9 minutės. Laikas nepakeičia žmogaus… Keičia veiksmai, ryžtas, garbė, orumas, drąsa. 8 minutės ir žiema… Šilta, be sniego, bet žiema. Jau liko 7! Septyni magiškas skaičius? 3#=85#.
Fėja? Taip, nes atsklendė nežinia iš kur – visai netikėtai – ir nustebino. Balta, lengva skraistė, nuoširdi šypsena ir viliokės žvilgsnis… Visus sugebėtų pakerėt.
Kas galėjo pagalvot, kad man taip gali pasisekt? Už ką? Kodėl? Tikrai negaliu atsakyt į šiuos klausimus, o spėlioti pabodo. Nebeieškau atsakymo į šiuos klausimus, o džiaugiuos.
Tačiau fėjos nenuspėjamos… Gali taip pat lengvai išeiti, kaip atėjo. Todėl reikia laikyti – švelniai, nes per stipriai suspaudus gali išgaruoti arba išsprūsti. Su fėjom reikia atsargiai, nes tokie dalykai kasdien nepasitaiko. Laikysiu fėją ir švelniai, ir stipriai, ir tuo pačiu gal net pradėsiu melstis, kad nepaspruktų.
Po pietų, kai pradėjo snigt, pūstyti, pradėjau keikti orą – žinojau, kad teks važiuot iš namų, nes reikia vieną siuntinį nuvežt… Šalta, slidu – siaubas gi kažkoks, taip? Lyg to dar būtų negana, dingo vanduo – ir šaltas, ir karštas. Kažkas su vandentiekiu, todėl atvažiavo dėdės su traktoriais, mikriukais ir pradėjo taisyt. 2 dirba, o 6 žiūri. Ir taip jau kokias 4 valandas. Ir štai atėjo man laikas važiuot į Žvėryną su siuntiniu… O siuntinys didelis, ne šiaip maža dėžutė. Prieš kulminaciją noriu pasakyti, kad kiemas labai lievas – ten visada slidu. Taip taip. Kritau su visu siuntiniu. Skaudžiai. Ir vėl keiksmai, vėl pyktis. Įsėdau į mašiną, išvažiavau. Kieme dar patikrinau slidumą. Tikrai labai slidu net ir su dygliais. Ką gi, Žvėrynas… Ukmergės plentu visi max 40 km/h… Ok, aš irgi – nesidraskau, nes patirties ant sniego visai nėra. Žinoma, leidau sau truputį ir pasilinksminti, kai automobilių nebuvo šalia (ne Ukmergės plente)… Kai variau jau link namų pro Madą, vos neįčiuožiau į naują VW Passat. Atrodo, kad ir atstumas pakankamas buvo, ir šiaip… Matyt, kad naujesni automobiliai turi didesnį pranašumą ant sniego. Gal ir padangos geresnės… Bet visgi pavyko išvengti avarijos – nukreipiau automobilį dešiniau ir sustojau lygiagrečiai… O po to nuvažiavau į Senukų aikštelė, nes ši buvo tuščia, o man labai labai norėjosi nors truputį pajausti nesuvaldomumą. Todėl kelis kartus užsimečiau galą ir tiesinau automobilį. Jėėėzau, kaip buvo smagu… Išėjau iš namų susiraukęs ir piktas, o grįžau su plačia plačia šypsena. Žiema ir sniegas įgavo naują atspalvį. 1#=82#.
Tai pradėjo per dažnai reikštis. Tai ta, tai ana, tai dar kita. Bet juk ir sakoma, kad kišenėj ir karaliui špygą gali parodyt. Va taip va ir rodo špygas, neduoda vilties padaryt kitaip. Padaryt būtent taip, kaip noriu, kaip reikia, kaip būtų protinga. Bet taip buvo/bus visada.
Juk reikia labai nedaug. Bet to nedaug visada ir pritrūksta. Kuo arčiau, tuo toliau. Kad ir keli metrai buvo ir net mažiau, bet juos įveikti – žygdarbis didelis. O jei dar įvyktų taip, kaip aš manau, kad įvyktų, tai po to jau net per porą metrų nepavyktų priartėt. Atstumas – dalykas apgaulingas.
O dar taip pamąsčius, pažiūrėjus… Lyg ir visai gerai turėtų būt. Bet nuojauta visada apgauna, o tada lieki durniaus vietoj. Bet jei paklausai nors kartą savo vidinio balso, teišgirsti ‘no way that’s gonna happen’ arba ‘a tu durns, a nevalgęs?’. Net mažiuką užsidegimą apšlaksto vandeniu ir lieka tik dūmelis. ‘Pššššš’ ir tada nebelieka net ir to dūmelio.
O juk buvo daugiau nei 12 valandų! Sušiktas bailys. Su-šik-tas bai-lys. Ir taip vi-sa-da.
Šiandien Sereičikas bandė numatyti ateitį, kurioje aš esu diktatorius. Galvojau galvojau. Ne, nenoriu. Net jei norėčiau, neįmanoma. Manau, kad tie laikai, kai vienas žmogus gali užgrobti visą šalį, praėjo – nei ES, nei NATO to neleistų. BET JEIGU… Ką gi aš daryčiau?
Vienu žodžiu, būtų lievai. Būtų chaosas, pasaulio pabaiga. Jeigu kada nors pateksiu į seimą ar šiaip dalyvausiu politiniame gyvenime, pradėkit bijot. Che… O visi dar burba (aš irgi), kad Valinskas yra labai negerai. Jam iki tokio blogio dar daug pievų apkakot reiktų. 3#=81#.
Buvau sename bute, balkone… Buvo jau vakaras, namuose buvau vienas. Žiūrėjau pro langą ir pamačiau keistą reginį – mergina skriejo oru. Pritupiau, kad manęs nepamatytų. Tarp balkono lentų pastebėjau tarpą, pro kurį viską stebėjau. Mergina mane turbūt pajuto, nes sustojo prie mano balkono ir staigiai prikišo akį prie to tarpo. Negalėjau pajudėt. Žinojau, kad ji mane pamatė, bet nieko nedariau. Mergina po truputį traukėsi nuo balkono ir aš kažkodėl supratau, kad tuoj šaus. Pasislinkau į dešinę ir tada driokstelėjo… Balkone didelė skylė. Surikau ‘ė, per tave nukrito plaktukas ir atsuktuvas’ ir griebiau vienratį (~12″), kol ir šis nenugarmėjo. Mergina įskrido vidun į mano kambarį ant lovos. Aš likau balkone išsigandęs.
Sėdėjau lietuvių pamokoj muzikos kabinete… Staiga periferiniame vaizde dešinėj pamačiau kažką. Atsisukau – šmėkla. Tokia nedidelė mergaitė stiklinėmis akimis… Sustingau ir negalėjau nukreipt akių. Ji dingo… Pamoka baigėsi ir mokytoja papasakojo apie kažkokį tai vamzdį. Tipo į jį reikia dėti daiktą ir aprašyti prieš tai įdėtą daiktą. Painiava, vienu žodžiu… Ir nesąmonė. Tuomet vėl pamačiau mergaitę šmėklą. Pajaučiau, kad nebegaliu kvėpuot – dustu. Prabudau ir vos atgavau kvapą…
Kadangi pirmasis krikštas neįvyko iki galo, teko krikštyti antrą kartą. 2008-10-22 08:40 Laisvės pr./Baltrušaičio g., siaura gatvelė. BMW per daug įlindo į mano juostą ir mūsų veidrodėliai susidūrė. Mano visas išbarškėjo, o BMW nuvažiavo nesustojęs. Išlipau, susirinkau plastmases ir nuvažiavau į mokyklą. Numerių nespėjau užsirašyt, o aš likau be veidrodėlio… Tik šiandien prisiruošiau nufotografuoti, todėl tik dabar ir skelbiu šią ‘džiugią’ žinią. Važiuojant greičiau nei 80 km/h, pasigirsta švilpimas… 0#=78#.
© Žalio Tarakono blogas 2007 - 2024