2010 11 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Naktiniai mokymosi ypatybiai

Ryt egzaminas. Aš laikausi savų tradicijų (kad ir kaip nenorėčiau) ir pagrindinę, didžiausią dalį medžiagos aš valgau paskutinę naktį prieš egzaminą. Džiugu, kad ne aš vienas toks. Ką čia ne vienas… Tokių krūva. Ir nors skaudžia patirtimi jau esu pastebėjęs, kad miego stoka prie gero nepriveda laikant egzaminą, tačiau įpročių niekaip neina pakeist. Nors aš tikrai dažnai sau kartoju “na šįkart tai reikia pradėt mokytis anksčiau” ir tuo net kartais tikiu. Bet ta diena kaip neateina, taip neateina. Bet aš tikiu, man kada nors (pasak moterų ir kai kurių moteriškų vyrų, ši frazė išties reiškia “niekada”) tai pavyks ir paskutinę naktį aš tikrai miegosiu saldžiu miegu be jokio nerimo. O kol taip nenutiko, papasakosiu savus ypatumus tokio vėlyvo mokymosi.

Visada, kai skaitau iš lapų, patogiai įsitaisau lovoje. Būtinai turi būt šilta ir patogu. Kartais net skaitau ne atsisėdęs, o atsigulęs ant šono – tuomet lapus laikau irgi šonu ir net pasidedu juos taip, kad jie laikytųsi patys arba reiktų labai nedaug pastangų. Kaip jau pastebėjau tūkstantį kartų, tai nėra gerai, nes taip labai lengva užmigt. Juokingiausia, kad nors dažnai teko užmigt, tai vis vien nekeičiu skaitymo pozos – ji juk tokia velniškai patogi. Dar dažnai būna, kad snūduriuojant pradedu jaust kaip tie lapai slysta iš rankos, jei juos laikau. Tada juos tvirčiau suimu, prasimerkiu plačiai kaip šikantis katinas ir neva skaitau toliau. Po poros eilučių situacija kartojasi. Nebesuskaičiuosiu, kiek kartų įvairiausi lapai krito ant grindų. Į parketą triukšmingai trenkėsi ir affective disorderiai, ir Locko citatos, ir biheiviorizmai, kognityvai su Freudais, Watsonais, Hullais (kaip aš jo nemėgstu po šiandienos) iš paskos. Bet užvis smagiausiai krito Pctės (reikia kažkaip koduot, kad dėstytoja per gūglą nesurastų) koliui skirti konspektai.

Taip pat viena iš įdomių ir mokymąsi žlugdančių ypatybių yra kai aš nusprendžiu, kad galiu sau leist 10 minučių pailsint akis ir pasnaust. Viskas prasideda nuo to, kad aš vieną kartą beskaitant užsimerkiu ne akimirkai, o kokiai sekundei. Tada seka mintis “o, kaip buvo gera užsimerkt” ir galiausiai prieinu tą momentą, kai nusistatau žadintuvą, kad po tų 10 minučių mane pažadintų. Dažniausiai tai baigiasi tuo, kad išjungiu žadintuvą ir snaudžiu toliau. Todėl aš tipo gudrus, nusistatau žadintuvus kas 5 minutes. Bet mano kitas “aš” dar gudresnis – kai atsibosta juos atjunginėt, telefone pasirenku, kad ištrintų visus priminimus ir nebežadintų. Tai būna lemiamas smūgis. Toliau pasiruošimas atsiskaitymui priklauso nuo to, kelintą valandą aš nubusiu. Jei nubundu po poros valandų, tai būna labai gerai – jaučiuos gerokai pailsėjęs. Būtent šis variantas nutinka dažniausiai. Tačiau jau kelis kartus buvo, kad nubudau po 5 valandų… Tai apie 7 ar 8 valandą!!! O tada tai būna strioko. Vieną kartą ėjau taip ir nepaskaitęs iki galo – visa laimė, kad laimė nusišypsojo ir nekliuvo klausimai, kurių buvau neskaitę. Bet kiekvieną kartą prieš nusnaudžiant dešimčiai minučių, aš esu įsitikinęs, kad jau šį kartą, tai tikrai baigsis dešimties minučių pamiegojimu. Jei tai pavyksta, tai kas pusvalandį susiorganizuoju tokius pamiegojimus, kol galiausiai viskas baigiasi taip, kaip jau aprašiau – nubudimu paryčiais.

Šiandien nutariau taip nedaryt. Neisiu miegot/snaust, kol visko neišmoksiu. Taip pat šiandien neįsitaisiau patogiau. Kadangi skauda nugarą (man visgi ne inkstų uždegimas, kaip galvojau, o veikiausiai nugaros nervų šaknelių uždegimas – bet dar eisiu pirmadienį darytis tyrimų), tai man niekaip nėr patogu. Apsivyniojęs ją tokiu vilnoniu užtiesalu, kuris nepatogus – labai gerai, mokymosi atžvilgiu. Facebookas, automobilių forumai labai gerai prablaško per pertraukėles. Va šįkart manoji pertrauka – blogas ir šis įrašas. Tiesa, buvau susiplanavęs viską išmokt iki 1h ir man gerai sekėsi, kol nepradėjau viena akimi žiūrėt filmo “Klik arba gyvenimas pagreitintai” per LNK. Tada mano planas nutolo iki 2h. Galų gale kai liko visai nedaug, man į galvą pradėjo eit mintys “tai nedaug liko, čia greit pabaigsiu” ir tada pradėjau vaikščiot po automobilių forumus ir ieškot kokie tinkamiausi amortizatoriai būtų manajam kibirui ir kaip jį nusidropinti; taip pat atsinaujinau kelias programas – nauja iTunes versija labai įdomiai atrodo – man nepatinka naujoji piktograma, vat.

Todėl štai aš čia, kai jau beveik 3:20, o man dar liko ketvirtadalis medžiagos. Bet va dabar tai jau einu mokytis toliau. O, mano mama dar nemiega – įdomu kokiam egzaminui ruošias ji…

Tarakonaz

Beždžionėlė

Buvau įsikūnijęs į beždžionėlė. Tokią rudą, “standartinę”. Ir aš neva turėjau supergalių – galėjau velniškai greit bėgio ir karstytis po visur. Po kažkokios radioaktyvios nelaimės tokiu tapau. Ir mane gaudė du vyrai. Kažkokiems tyrimams manęs reikėjo. Buvau Justiniškėse, prie Maximos mažos, kuri prie Rygos stotelės. Stvėrė mane už kaklo vienas iš tų vyriokų – jis irgi buvo mutantas – išsiskyrė raumenimis – tikras kulturistas. Bet šiaip ne taip pasprukau. Tada bėgau Norfos link. Jie iš paskos aišku. O tada pradėjo šaudyt!!! O aš pradėjau karstytis fone esančiais namais taip, lyg jie būtų čia pat, kaip 2D. Sproginėjo namai, liepsnojo, bet manęs nepagavo – pabėgau. Tada atsidūriau kažkokioj parduotuvėj. Apsirenkiau tokią “detektyvo” skrybelę ir smėlio spalvos paltą su aukšta apykakle ir neva slepiaus. Eilėj už manęs stovėjo vaikystės draugas Ramūnas. Tie vyriokai įėjo į parduotuvę, pradėjo dairytis. Tada Ramūnas prabilo “o, čia tu, Edgarai, koks pasikeitęs” ir vyriokai aišku mane pamatė. Vėl bėgau kiek kojos neša. Bėgau per skalbimo mašinų krūvą į kažkokį tunelį…

Tarakonaz

Mes ir vėl sapnuojame!

1. Ėjau kažkokiu paplūdimiu. Tiksliau, paplūdimiu, kuris tuo pačiu buvo stovėjimo aikštelė Akropolio prekybcentrio lankytojams. Mano po dešine buvo pats Akropolis, o po kaire – jūra. Ėjau pro suoliukus, stulpus. Ir staiga pakilo bangos. Velniškai didelės jos buvo. Ir pakilo gerus 20 metrų į viršų, užliejo mane ir visus kitus vaikštinėtojus. Vandens srovė nešė mus tolyn ir subėgo į Akropolį… Visi žmonės išgriūvo didelėj salėj ir vanduo lyg ir nusėdo – jo buvo iki kelių. Visi pradėjo ieškot draugų, žmonių su kuriais buvai. Šūkavo vardus… Ir kai išgirsdavau “Edgarai”, į tą žmogų kaip kokiame kompiuteriniame žaidime parodydavo didelė rodyklė (kokių 5 metrų ilgio ir 2 metrų pločio). Ir aš vis dairydavaus kas po tom rodyklėm slepias, bet nebuvo to žmogaus, kurio ieškojau aš. Ir staiga įėjo mergina, pašaukė “Edgarai” ir tai buvo ji – Renata. Apsidžiaugiau! Bet kas gi nutikę jos plaukams??? Ji buvo susipynusi daugybę smulkių kasyčių per visą galvą. Ir lyg to dar būtų negana, kiekvienos kaselės viena iš trijų plaukų juostelių, buvo geltonas vilnonis siūlas. Jos visa galva atrodė velniškai įdomiai, keistai, bet visgi gražiai!!! Taip ir likau sėdėt vandeny, nėjau prie jos iš to nustebimo.
2. Važiavau su savo meiluže prancūzaite iš kažkur (pavadinkime tai tašku B). Taigi… Važiavau aš iš to taško B ir staiga privažiavau kamštuką, kurio priekyje išvydau avariją! Gal 10 susidurusių automobilių, iš kurių 3 buvo prezidentės ir jos palydos – anie išvis griovy buvo. Pravažiavau ir pasiekiau tikslą (pavadinkime tai tašku A). Ir štai esu tame taške A ir žmogus (pavadinkime jį žmogumi F) pasakė, kad lėkčiau atgal į tašką B pasiimt jų visų dėl įvykusios nelaimės. Ir nuvažiavau iš taško A į tašką B palieptas žmogaus F. Atvažiavau ir ten man pasakė, kad reiks ką nors paimt pavežt. Aišku, sapnas realistiškas, todėl ir atsakiau, kad pas mane nėr galinių sėdynių, tai galiu paimt tik vieną žmogų! Tai susitarėm, kad paimsiu Guodą, bet turėsiu paimt ir kačiukus. Pažiūrėjau į kažkokią dėžę, kurioje gulėjo tie kačiukai. Vienas staiga puolė man ant rankos – siaubas, kaip įsitvėrė – ir nagais, ir dantais. Taip pat toj dėžėj tarp krūvos kačiukų buvo ir vienas šuniukas (vargšelis). Paėmiau, nuėjau į mašiną. O ant jo buvo uždėtas į policijos plafoną panašus daiktas – iš putoplasto, nudažytas geltonai ir dar kažkas parašyta. Tai buvo apdovanojimas už trečią vietą kažkur ir dar už tai, kad mano automobilis toj parodoj (nežinau, kokioj) pelnė geriausio istorinio automobilio titulą. Koks laimingas buvau!!!
3. Važiavau su broliu kažkur Telšiuose. Vairavau Mazdą. Šnekėjom mes kažką su broliu… Kažkaip atsisukau į jį pakalbėt – atsisuku ir babach – atsitrenkiau į antram aukšte esantį daugiabučio langą. Visa laime, kad pataikiau tiesiai į jį, nekliudžiau sienos. Automobiliui nieko nenutiko. Pavažiavom atbuliniu ir nutarėm išlipt, pažiūrėt ar neužmušOm nieko. Nuėjom į laiptinę, užlipom į tą antrą aukštą. Atidarė senyva moteris. Bandėm jai aiškint, kas nutiko, bet ji nesuprato, kol nenuvedėm jos į virtuvę (pasirodo, ten ir pataikiau). Bet pasakė, kad nieko tokio – ne pirmas kartas jau – nuo to ji jau apsidraudus. Pašnibždėjo dar, kad net gerai mes padarėm – ji iš draudimo dar ir daugiau gauna, nei reikia – lieka pinigų jai prie pensijos. Mes tada išvažiavom.

Tarakonaz

Autobusiniai paburbėjimai #4

Važiuoju aš sau atsipūtęs 43 maršruto autobusu. Važiuoju, klausau muzikos, žiūriu pro langą… Kylam Šeškinės kalnu – kaip tik artimiausioj stotelėj turiu išlipt ir persėst į 5, 6, 24 arba 46. Žiūriu pro langą į važiuojančius automobilius. Ir pamatau važiuojantį autobusą! Jis mus lenkia!!! Ir tai 46 autobusas. “Nu po velniais”, pagalvojau. Aišku išlipau iš to 43 ir 46 jau net buvo pradejęs važiuot ir aš į jį nespėjau. Nu ir kilo pykčio kupinas klausimas “KAM TO REIKIA?”. Ar buvo būtina lenkti? Kodėl negalima ramiai važiuot, niekur neskubant? Situaciją išgelbėjo gera muzika grotuve (blogos ir neturiu!) ir tai, kad kito autobuso laukiau vos 6 minutes. Tegul tik pabando kas nors mest akmenį į mano daržą dėl mano vairavimo ypatumų – tai ne tas pats.

Tarakonaz

Nostalgic #4

Kažkaip paskutinėmis savaitėmis man nostalgiškos nuotaikos. Vis prisimenu senus laikus, vaikystę. Veikiausiai taip nutiko dėl to, kad atsisiunčiau Tele Bim-Bam dainų. Visiškai vaikiškos dainos, bet man jos taip maloniai klausosi… O ypač klausant “Baltoji varnelė”, “Velykų rytas”, “Naktelės žiedai” dainų man kažkas sukirba ten po kaire krūtinės lastoj. Pradėjau prisimint vaikystės draugus. Dvampirmas amžius nebūtų dvampirmas amžius, jei nepavyktų jų surast per facebooką – radau tuos, ką ir norėjau surast. Ir net parašiau po “pasisveikinimą”. Ir kartu su šia nostalgija jaučiuos liūdnas. Bet liūdžiu su šypsena. Prisimenu, kaip viskas buvo paprasta, kaip viskas buvo kitaip. Dievaži, kaip pasikeitė tie žmonės. Vieniems pasisekė labiau, kitiems mažiau (mano asmeniniu subjektyviu trumparegišku požiūriu)… Kai kurių gaila, kad anie taip nieko nepasiekė (mano asmeniniu subjektyviu trumparegišku požiūriu). Kiti, lyg ir, subrendo net labai gerai (pirmas įspūdis toks – reikia sulaukt atsakymo į “pasisveikinimą” – iš to labai viskas pasijaučia). Ir iš nuotraukų daug išvadų galima padaryt. Bet prisiminti vis vien malonu. Va net mamos klausiau apie vaikystę truputį! Retas dalykas, nes su mama nedaug bendrauju. Anyways, romiai liūdna nostalgija kaip tęsias, taip tęsias gerą savaitę. Va šiandien ir suvokiau, kas man čia yr, kad ta nuotaika svyruoja…

Tarakonaz

Pirkimas

2010-08-18 – Visgi savo minties keliauti į Telšius apžiūrinėti automobilio neatsisakiau. Susitariau ir su pardavėja, ir dar Mindaugas prisijungė. 6:45 traukiniu pajudėjome iš Vilniaus… O siaube, kaip aš miego norėjau. Keista, bet buvo mažas jauduliukas. Labai norėjau, kad automobilio būklė būtų gera, kad galėčiau nusipirkti. Tuo pačiu nenorėjau paskubėti, norėjau palaukti tikrai geros būklės 106 Rallye. Nuo Šiaulių jau visai pradėjau nekantraut. Galų gale išlipom Telšiuose. Ėjom ėjom ir neilgai trukus aš jau ją mačiau aikštelėj. Šypsojaus. Nepamenu, kurį pirmą dalyką pažiūrėjau, bet tikrai vienas pirmųjų – VIN kodas. Mano milžiniškai laimei, jis įrodė spėjimus, kad tai Rallye versija. Žiūrinėjom žiūrinėjom tą automobilį. Lyg ir visai ok. Paprašiau pravažiuot. Pajudant iš vietos užgęsau, bet och, kaip smagiai traukia. Šeimininkė sėdinti šalia stebėjosi, kad taip greit važiuoja (dugnu variau). Mindaugas pasakė, kad iš duslintuvo dūmija ganėtinai stipriai. Dilema… Ką daryt? Nutarėm į servisą nuvažiuot – ten patikino, kad tai nieko baisaus – vožtuvų gumeles pakeist ir tiek. Ok. Nuderėjau kainą vos 200 lietuviškų (bet ir pradinė kaina gera) ir varėm į Regitrą! Atvažiavom ir pradėjo lynoti – taip taip, tai Dievas šventina naują pirkinį, kuriuo nuoširdžiai džiaugiaus. Pavežėm dar pardavėją (jau nebe šeimininkę) arčiau namų – matėsi, kad kažkaip nesinori atsisveikint su savo kibiriuku. Nusikabino žaisliukus nuo veidrodėlio… Ir nuėjo. O mes dar važiavom į kapines – norėjau senelio kapą aplankyt. Porą smagių posūkių… Kaifas! Truputį lyg ir pasiklydom, tai sustojom prie parduotuvės. Proga apžiūrėt smulkmenas, kurių nepastebėjom ir panašiai… Pafotkino Mindaugas dar. Yra dalykėlių, ką pasitvarkyt reikia, bet lyginant su buvusiom Honda ir Mitsubishi (visi trys automobiliai 1996 metų gamybos), tai Peugeot būklė geriausia, o nupirkta pigiausiai (Honda parduota ir Mitsubishi nupirkta buvo tais pačiais metais). Ir smagiausia, ir greičiausia, ir veikiausiai ekonomiškiausia (jei ramiai važiuočiau). Vienu žodžiu, labai džiaugiuos. O jei dar palyginus būklę su VW Golf dyzeliukais ir Opel Astra GSI, kuriuos apžiūrinėjau, tai išvis gerai. O kainų skirtumas tarp pastarųjų ir Peugeot – apie 1500. Gal per daug giriu savo kibirą, tai galiu pasakyt, kas jam blogai – bagažinėj dešinėj pusėj su kėbulu liūdna – prarūdijusi skylė. Taip pat visa išorė apdaužyta akmenukais (lakas, dažai kai kur išmušti), įlenkimų mažiukų (ir vienas normalus) yra… Na ir variklis truputuką tepaliuką valgo. Nieko, susitvarkysiu su laiku viską. Pasiklausę kelio, suradom kapines, o po to nuvarėm į autobusų stotį – suvalgėm po kebabą (yeah), patikrinau ar yra ABS (nėra) ir Mindaugas išvyko į pajūrį. O aš sėdau į savo naująjį kibirą ir patraukiau Vilniaus link. Dar užšokau į degalinę – pilną baką susipyliau. Kadangi dūmelį jau mačiau savo galinio vaizdo veidrodėlyje, tai nutariau važiuot labai ramiai. Muzika nekaip grojo – nežinau ar čia bėda pavargusioj magnetoloj, ar automobilio audio aparatūroj… Bet nieko – klausyt buvo įmanoma. Kairiuose nutariau sustot ir užsipilt tepalo – nubėgau į Alaušą, nusipirkau litrą Fina First 300 10w40 ir susileidau. Dūmai dingo. Keista, ne? Sėkmingai važiavau į Vilnių. Per daug neišsišokdamas, nepasiduodantis provokacijai – o jau apsukos kokios aukštos – trumpi bėgiai. Grįžęs į Vilnių iškart nuvažiavau prie Žliobos! Apsižiūrėjo truputuką… Uch, bet koks patenkintas buvau. Grįžau namo laimingas! Gera diena.