Žalio Tarakono blogas

Sėdžiu namuose jau pilnas penkias paras. Buvau išbėgęs tik iki poliklinikos. Atrodytų, mane apdovanojo laisvo laiko dovana. Galiu žiūrėt filmus, skaityt, žaist kompiuterinius žaidimus… Aha. Taip blogai jaučiausi, kad tris paras kompo net nejungiau. Nieko ir neskaičiau, o tik gulėjau ir merdėjau su 38,8 laipsnių temperatūra, žudančia gerkle (ryti skausminga) ir akies uždegimu. Koks šūdinas jausmas. Sekinantis, varginantis.

Theraflu padeda kokias 6 valandas – numuša temperatūrą, tada kaistanti kakta tampa išpilta šaltu prakaitu, kažkiek jaučiasi kažkoks palengvėjimas. Vaistai leidžia pailsėt. Bet neužtenka tiek laiko pilnam išmiegojimui. O kai tokia temperatūra, vietoj miego išeina kažkoks besivartantis snaudimo performansas, vietoj sapno jautiesi tarsi virtualiojoje/alternatyviojoje realybėje. Kurioje, žinoma, fiziškai dalyvauji.

Ir šlykščiausias dalykas yra tas šurmulys galvoj. Tarsi žmonių minia bankete šnekėtų ir negalėtum įsiklausyt, ką jie sako, bet tuo pačiu negali ir pabėgt nuo to krebždančio, šlamančio triukšmo.

Štai vienas haliunikas buvo labai keistas. Buvau vakarėlyje, man jau kokie 40 metų, aš su žmona ten pas kažkokius draugus. Nu ir guliu (vyksta veiksmų persikėlimas iš sapno į realybę ir atvirkščiai). Ir staiga man kažkas aiškina kaip aš ne vietoj guliu. Aš nesupratęs sakau “koks ne vietoj, savo lovoj miegu, duokit jūs man ramybę”. Ne ne, pasirodo, kad aš atsiguliau ant kažkokio praėjimo, kone ant laiptų ir žmonės atidarę duris negali perlipti per mane. Tai aš paėmiau ir pasislinkau į kitą galą. Savo kitą tikrosios realybės lovos galą. Kone atsisėdau lovoj ir bandau suprast, kas vyksta. Ir tie balsai toliau. Ir atsiguliau, ir pasukęs galvą matau kaip palinkusi prie manęs mano žmona (gražaus veido labai, beje. Ir nepanaši į nieką iš mano pažįstamų merginų. Labai keista, nes dažnai gi sapnuose žmonomis būna bent pažįstamas žmogus) susirūpinusiu žvilgsniu žiūri ir murma kažką, kad man negerai, kad man reikia pagalbos. Aš galų gale sugebėjau šitas nesąmones užgožt sau kartodamas, kad tai tik haliunikai nuo temperatūros, kad sergant ir košmarai dažnesni ir viskas tik dėl ligos, nusiramink ir miegot. Ir atrodo, kad jau pavyko, jau tylu ir ramu. Bet bandant panert į miegą, vėl galvoj prasideda šurmulys. Tuo šurmuliu tarsi kažkokia įtampa keliama, kažkoks nerimąstingumas apima. Ir vėl tampaisi toj lovoj. Vos ne “ištiesk koją”, “pasislink” komandomis kažkas plaka. Ir muistaisi neaišku dėl ko nerasdamas sau vietos. Jautiesi vis trukdydamas kažkam kažką daryt. Ir tada grauži save, kad kaip nemandagiai ant laiptų atsigulei. Nesąmonės. Ir atrodo, racionaliai save nuramini, protu suvoki, kad netikra, bet emocijos ir jausmai tai vis tiek paklūsta tiems haliunikams. Stengies ignoruot, bet susirauki kai kas nors nemalonaus įvyksta. Jauti erzulį, pyktį ir racionalumas mažai gelbsti. Na kaip, gal teoriškai gelbsti nuo kažkokių fizinių veiksmų, kuriuo sektų nesuprantant situacijos netikrumo.

Ir dar toptelėjo mintis. O kas, jei tas momentas (o varge, koks jis realiai skambantis atrodė) kai žmona palinkusi prie manęs murma apie mano ligą, yra tikroji mano realybė? O visas šitas taksisto vienišiaus gyvenimas yra mano susikurta įliuzija? Nu ok, čia jau absurdas, bet idėja tokia, kad kartais gi sunku identifikuoti tikrąją realybę ir atsiriboti nuo alternatyviosios. Ir kartais gali pasiklysti tarp jų. Aišku, mintis ši tinkanti psichinėmis ligomis sergantiems, o ne peršalusiems ligoniams. Ir idėja čia gi ne nauja, čia savaime suprantama ir žinoma. Nežinau kaip išreikšti, ką noriu perteikti. Tas toks žavesys, kad pasiekus 38,8 laipsnių temperatūrą (vos 2 papildomi, kažkokie niekingi laipsniai), tu jau priartėji prie kažkokių psichinių sutrikimų ir haliucinacijų. Tos ribos kažkokios artimos, jos nėr taip toli. Ir jos galimai trapios.