2011 03 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Automano slalomo taurė – I etapas

2010-10-16. Sudalyvavau pirmame savo slalome. Iš pradžių galvojau ar dalyvaut, ar ne… Kažkaip nedrąsu buvo ir panašiai, bet galų gale pasiryžau ir dar prikalbinau Mindaugą (Opel Vectra) bei Mantą (Peugeot 106). Taip pat dalyvavo ir Karolis. Ir nepasigailėjau nutaręs važiuot.

Slalomas vyko Trakų dvarkiemio aikštelėj. Atvykau ten ganėtinai anksti – reikia ir apsižiūrėt, apsiprast kažkaip… Buvo jau atvažiavę keli dalyviai, bet šiaip mūsų dar nebuvo labai daug. Žvalgiaus, vaikščiojau. Buvo vienas Civic’as 6gen, kuris kėlė nerimą. Buvo gerokai pažemintas, ratukai ir už jų besislepiantys stabdžiai atrodė ganėtinai rimtai. Salone švietė lopšys su sportiniais diržais ir šiaip bendra viso automobilio išvaizda atrodė rimta, kaip gatviniam (o ne specialiai sportui ruoštam) automobiliui. “Nu jooo”… Pagalvojau, kad tikrai bus rimta ir teks džiaugtis, jei neliksiu paskutiniu. Tai tada tas Civic’o vairuotojas sugalvojo atsidaryt kapotą ir pasireguliuoti amortizatorius. Nu blyn, visai persigandau… Galų gale pasidabinau 29 ir 45 numeriais ir bestebėdamas kitus, laukiau savo važiavimų.

Pirmas važiavimas, nors ir kiek daug vaikščiojau po trasa, buvo prastas, nes pačią pirmą fiškę apvažiavau iš blogos pusės – tai supratau iškart tai padaręs. Bet važiavau toliau – kitą trasos dalį pasimokyt.

Antrame ir trečiame važiavimuose kažkiek pasistengiau – norėjosi kuo geriau. O jau FREE klasės važiavimuose tai ir eksperimentuot pabandžiau – daugiau rankinio naudot. Kaip paaiškėjo, to nereikėjo. Man tiiieeek nedaug trūko iki trečios vietos, vajėzau… Bet nieko, bus dar tų trečių vietų. O štai ir paskutinio ir pačio geriausio važiavimo video:

O rezultatai, manau, visai neblogi! FWD  klasėj pagriebiau 4/15 vietą (o tą siaubą kėlusį Civicą palikau už savęs – 5 vietoj); FREE klasėj 5/15 vieta (o tas siaubą keliantis Civicas sugebėjo nugriebt 4 vietą). Bendroj visų laikų įskaitoj iš 36 likau 7 ir 14. O po slalomo dar pavėžinau Žliobą, kuris, panašu, liko su gerais įspūdžiais. Grįžau namo su šypsena veide ir su dovana Mantui (jis pagriebė 3 vietą FREE klasėj). O manieji įspūdžiai vien geri – likau patenkintas savimi, savo automobiliu ir savo draugais – gerai ir Mindaugas, ir Mantas, ir Karolis pasirodė.

Šiame ateinančiame sezone jau tikiuos pasirodyt geriau… Jei vėl bus toks vien megėjų slalomas, gal pagriebsiu bent prizinę vietą, kas ten žino… Visgi mašina dabar stabilesnė ir su geresnėm padangom, nei buvo.

Tarakonaz

Chorų karai – Vilnius užknisa

B L I A M B A. Dabar programoj užkliuvo akis už “Chorų karų”. Specialiai įsijungiau ką tik televizorių, kad galėčiau pažiūrėt į akis tam niekšui, kuris mane, didelį bambeklį, labai erzina. Pykstu aš ant Stanislavo. Paklausite (arba ne), kodėl? Todėl, kad jis, NIEKŠAS, sugalvojo reklamuot savo Vilniaus fuckin’ tarptautinį chorą troleibuse. Ir ne, ne tuose ekranėliuose, o per garsiakalbius. Kaaai erzina. Pirmą kartą dar buvo nieko išgirst. Pagalvojau, kad gal visai neblogas metodas reklamai. Kai išgirdau antrą kartą, jau truputį susierzinau, o trečią kartą galvoje jau burbėjau. Jo tas balsas dėl kažkokių priežasčių rėžė ausį. Nežinau, kokių jis pažinčių troleibusų parke turi, bet tikiuos, kad tikrai per pažintis jis tai pasiekė, nes jei ne, tai tuoj tokia reklama išpopuliarės. O aš tai to visai nenoriu – nieko gero. O aš esu didelis bambeklis-burbeklis. Vis dar laukiu, kada tas niekšelis pasirodys ekrane.

Tarakonaz

Susidropinau pežą

Galų gale atsirado pinigų (užtat pardaviau savo paskutinį vienratį) ir nuvežiau savo kibirą į Raseinius taisyti galinio tilto… Visai jau paskutinioji buvo jam – prastai laikėsi ant kelio, galas plaukiojo, stabilumo nulis. Tad buvau labai laimingas, kad atsirado proga susitaisyt. Tuo pačiu paprašiau, kad jį dar ir pažemintų, kiek galima daugiau, bet ne per daug. Palikau aš tą kibiriuką sekmadienį ir laukiau trečiadienio, kada galėsiu važiuot pasiimt to savo tobulo automobilio. Siaubas, kokios “lomkės” buvo, kaip norėjau greičiau pamatyt savo kibirą… Ir atėjo tas ilgai lauktas trečiadienis. Dar blyn į paskaitą reikėjo eit – tikrų tikriausia kankynė!!! Šiaip ne taip pratempiau tą paskaitą, pratempiau tas valandas iki autobuso ir tas 2,5 valandos autobuse. Tiesa, važiavau ne vienas, bet nesakysiu su kuo – paslaptis. Su mergaite tokia viena… Draugė ji tik, nedarykit skubotų išvadų, ponai. Nuvažiavom į Raseinius ir po minutės jau mus paėmė meistriukas (kaimelis, kuriame taisė, dar apie 20 km nuo Raseinių)… Su nekantrumu sėdėjau jo pežuke… Papasakojo, kad tokio storo stabilizatoriaus, kaip pas mane, dar nei viename pežuke nėra matęs ir jis 3 kartus storesnis už jo (o pas jį 405 universalas!)… Sakė, kad labai kietas galas ir taip jau buvo, o dabar pažeminus išvis standumo tūkstantis. Atvažiavom į kiemą ir aš jau matau jį – savo meilę! Jau iš galo matėsi, kad pažemintas kaip reikiant. Draugė dar sakė, kad manęs tokio išsišiepusio ir laimingo dar nėra mačiusi. Važiavom į Vilnių, bet pakeliui dar sustojom Kaune, kur nusipirkau BF Goodrich Profiler G padangas!!! Gerulis. Su tokiu standžiu galu ir tokiom gerom padangom, manęs nuo žemės nenuplėš net viesulėlis (viesulas nuneštų – lengvas kibiras). Tiesa, 170kmh surinko dar visai normaliai. Grįžau į Vilnių su plačia šypsena.

Beeet bėda išliko ta, kad priekis tai nežemintas! Todėl kibiras atrodė lyg bulbių prikrauta bagažine. Tai penktadienį palikau, kad pripjautų priekines spyruokles (nu neeeturiu jau pinigų spyruoklėm, nors ir negerai tas pjovimas). Pripjovė ir spyruokles (po 1,5 vijos). Ir vaizdas jau geresnis… Na taip taip, nuplauti žiauriai reikia, o ir tie raudoni ratai baisiau nei baisu (bet bišken juokinga). Bet ateinančią savaitę ir ratus, ir padangas dėsiu jau kitus. Dropas + ratai + padugnės = awesome (photoshopas). Svarbu ir tai, kad gražu ne tik man, bet ir draugam kai kuriem (o gal dar daugiau reikia?). Tik įdomu ar merginos į tokį kibirą lips, ar teks su Mazda važinėt merginų kabint…

Tarakonaz

Baltarusija

Vakar turėjau lėkt į Baltarusiją, bet dėl tam tikrų priežasčių nevažiavau, o vat šiąnakt pavyko susapnuoti sapną, kuriame veiksmas vyko būtent Baltarusijoj… Mes su tėvu atsidūrėme kažkokiame Baltarusijos miestely, nežinau kas ten per miestelis. Važiavau mašina, tėvas vairavo ir pro langą sekiau vaizdus… Pas kažką užėjome ir atėjus vakarui man kažkodėl prisireikė nuvažiuot į Lydą. Davė tėvas pinigų (100k BY rublių) tipo autobusui. Ėjau aš į stotelę, jau buvo tamsu – miesto autobusai jau nebevažiavo, tad teko eit pėsčiom iki stoties (o aš nelabai žinojau, kur ji). Einu einu ir labai troškinti pradėjo. Norėjau užbėgt į parduotuvę nusipirkt atsigert, bet nei vienos neradau. Mačiau tik iš tolo vis dar veikiančią kirpyklą. Užėjau, o ten pasirodo načnykas. Paklausiau, ko jie turi, tai aišku jie turėjo vien alkoholio – pasiėmiau kažkokį oranžinės spalvos alaus kokteilį ir pardavėja žiauriai kreivai į mane pažiūrėjo, neva pasirinkimas pats blogiausias iš visų. Pasakė kainą – 37k (tai apie 30 litų). Nu aš ir duodu. Ji tada pažiūrėjo į kažkokį vyrą, kuris buvo toj pačioj “kirpykloj” ir jis mane sugavo už rankų. Moteriškė pardavėja sumurmėjo “pagavom dar vieną kvailą lietuvį” (supratau, kad ji mane tokiu palaikė dėl neva rublio-lito kurso nežinojimo). Bet aš išsivadau, pagriebiau savo pinigus ir gėrimą ir išbėgau. Bėgau pro žaidimų aikšteles, pro Maximas, pro Norfas ir atsidūriau Vilniuje…

Tarakonaz

Aš dabar tipo dar kietesnis

Kažkada pagyrūniškais žodžiais džiaugiaus, kad rašau ir kitame (mamos) bloge. Tai dabar aš dar kietesnis, nes rašau jau trečiame bloge – BestADS.lt. <ironija> Ir aš uždirbu iš to. Ir net labai daug – vieną litą nuo kiekvieno patalpinto įrašo </ironija>. Nors, galima sakyt, nemokamai padedu nepažįstamajam blogo savininkui nenumirti šiam blogui, tačiau naudos randu ir sau. Šį semestrą turiu reklamos psichologijos kursą, todėl vis vien padidėjo domėjimasis reklamomis. Mano įrašus tame reklamos bloge galima pažiūrėti čia. O dabar visi sakykit “vaaauuu”.

Tarakonaz

FDM Kibir Snou Fan

Oi, buvau pamiršęs video vieną įmest. Nu bet veikiausiai dauguma skaitytojų jau matė tai Facebooke. Greitis mažiukas, bet linksma buvo + pridedama nuotaikinga muzika.

Tarakonaz

Istorija

Aš gyvenu mintimi, kad žmogus turi branginti viską, kas buvo. Kai drugeliu virtęs vikšras pradeda skraidyt ir jaučia malonu vėją, besisukantį aplink plasnuojamus sparnus, jis negali pamiršti savo sunkios kelionės iki šios palaimingos būsenos. Jis turi prisiminti, kad buvo vikšras. O jei viskas atvirkščiai, reikia prisiminti dar labiau – vien tam, kad būtų lengviau. Kodėl dabar, trumpai aplankius audros debesims, nori pamiršti tai, kas buvo praeityje, kai švietė saulė ir čiulbėjo paukšteliai?

Galų gale iš praeities klaidų ar pasiekimų galima mokytis. Tiek jau to, geriau būti asilu ir mokytis iš savų klaidų (nes iš svetimų klaidų mokosi lapės), nei nesimokyti iš klaidų išvis. O kadangi to negalima pavadinti klaidomis, tai nesuklysiu pavadinęs tai pasiekimais.

Svarbu viską gerai apmąstyti, pasverti ir nepasiduoti emocijoms. Emocijos visą objektyvumą sumala ir transformuoja į subjektyvumą. O subjektyviai žvelgiant, kartais ir pats nekalčiausias dalykas gali virsti viską ėdančiu siaubūnu. O man tai reiktų vengti klišių, visgi…

Tarakonaz

Naglio Šulijos seminaras

Buvau gi aš šiandien Naglio Šulijos seminare “Kelyje į asmeninė sėkmę, visų pirma, prireikia savęs”, viename iš daugelio “VU Karjeros dienų ’11” seminarų. Nors ir labai anksti ryte (net 9h), bet aš to nepabūgau.

Išties, jis kažką vis vien palietė many, kas privertė biškį apsvarstyt savuosius karjeros ir laimės kelius. Pagrindinis jo kalbos tikslas buvo įrodyti mums, kad asmeninis gyvenimas, asmeninė laimė yra daug svarbiau už karjerą. Kiek daug galima prarasti vien dėl materialinės gerovės troškimo, dėl karjeros aukštumų… Bet aš manau, kad tai vis vien gali būt asmeninės laimės dalis. Anyways, Šulija šia tema kalbėjo 30 minučių. Nuvylė, bet galima išteisinti jį, nes kalbėjo nuoširdžiai, ne iš lapo ir labai įdomiai. Baigus šį trumpą seminariuką, jis atsakinėjo į klausimus ir papasakojo visą savo kelią iki televizijos. Jetau, kiek metų jis buvo paprastas žmogus, veikiausiai uždirbantis ne ką daugiau, nei statistinis lietuvis… Ir štai, kaip jis “iškilo”. O kaip prajuokino, kai kažkas paklausė jo apie jo rašomus horoskopus. Iš Šulijos žodžių nesunkiai buvo galima suprasti, kad jis tai daro vien dėl honoraro ir nemano, kad horoskopuose yra daug tiesos. Ne visi besiklausantys tai suprato, todėl iš to kilo daugiau klausimų apie tai. Šulija vis atviriau reiškė savo požiūrį, o kvailių auditorijoj vis atsirasdavo!

Nuostabus Šulijos sąmojis, humoro jausmas, šiltumas ir santykis su auditorija. Jis visiškai nepasikėlęs, eina sau. Trečiadienį eisiu į G. Sviderskytės seminarą “Karjeros valdymas”.