Jeigu ryte prabundi labai anksti, kai visi dar miega, o saulė vos vos išlenda iš už horizonto, ir pamatai šalia savęs saldžiai miegantį angelą – žinok, tai geros dienos pradžios ženklas.

Prabudau aš štai labai labai anksti šiandien ir išvydau tą angelą! Deja, neilgai tas džiaugsmas trūko – reikėjo keltis ir lėkt namo.

9:00 – įsėdu į savo sušalusį, sustingusį kibirą, bandau išmušti bėgių svirtį iš pirmo bėgio – sunkiai, bet pavyksta, užsivedu (bent jau nesunkiai) ir laukiu, kol nors kiek dėžės tepalai sušils. Aplinkui šerkšnas – langai apšalę ir iš vidaus, ir iš išorės. Šalta. Sėdžiu nepatenkintas ir sulaukiu skambučio. Agentas M. pasiūlo vykti kartu su juo į tolimą kelionę susukti reikaliuko su naujuoju Agento M. automobiliu. Kaip gi galima atsisakyt…

Po kelių minučių jau laukiu prie senojo Agento M. automobilio. Istorijos gabalą prašokam ir štai jau jis – žvėris. Padarom spy picture ir omaigad, visai neblogai šis Agento M. naujasis automobilis važiuoja. Sėdėjau keleivio sėdynėj tikėdamasis, kad viskas baigsis gerai ir liksiu gyvas. O narsusis Agentas M. lyg niekur nieko tokį gyvulį bandė nulaikyt neprisisegęs jokiais diržais (užbėgu už akių – neįmanoma užsisegti). Šypseną veide nesunkiai išspaudė iš manęs.

Anyways, kai jau grįžau namo, įėjau pro duris, nespėjau nusiaut batų – “Edgarai, važiuok į Sodrą”. Ok. Važiuoju važiuoju ir ką gi matau stovintį prie šviesoforo vos už vienos mašinos prieš mane – S. V. – vieną iš slalomų organizatorių. Jis mane pamato, kai nebelieka kliūčių, mirkteli oranžinės spalvos lemputėm esančiom automobilio užpakaly. Tada vėl visa nuobodi istorija prašokama. Aš jau iš Sodros keliauju į paštą… Laukiu laukiu, kol baigsis pietų pertrauka ir gaunu skambutį iš to pačio S. V. su pasiūlymu lėkt pasivažinėt. Ech, o aš taip gražiai buvau susiplanavęs pasimokyt šeštadienio egzaminui. Bet – įkalbėjo. Skambtelnu kitam pežo vadeliotojui (o jam egzas net ne poryt, o ryt) ir lekiam į Dvarkiemį – trims bus smagu. Susistatom kuoliukus, aš iš kokio 10 karto galų gale prisimenu trasos konfigūraciją (siaubingai blogai sekės prisimint) ir pabandom matuot laikus. Mano berods visi 3 (ar 4) važiavimai – 59 sekundės. Audinė su S. V. už vairo įveikia trasą lėčiau – vargšelis klimpsta sniego pusnyse su ta sunkia car’ve Audi Coupe 2,6 FWD, nors padangos ir kainuoja kaip 2/3 mano kibiro kainos. Pežo klubistui su dygliais priekyje vieną kartą pasiseka geriau – įveikia per 57 sekundes. O po to jau smaginomes belenkaip. Baigėsi tuo, kad vienu metu visi tryse trasoj malėmes – taip dar smagiau – gaudyti vienas kitą ir aiškiai matyti, kur turi pranašumą, kur ne. Ir avarijų išvengėm. O man dar smagiau buvo medžioti S. V., kol jis lakstė trasoj. Gaudžiau, bet nesugavau. O lyg to dar būtų negana, uždėjo kuoliuką ant kapoto, pavirtau vienaragiu, bet jis po to nukrito. Ech, pure snow fun.

Smagi diena su liūdna pabaiga – kimbu į mokslus.

Rašyti komentarą