2012 05 05 00:56
Maxima vietoj Rimi ir Prancūzo apraiška
Oi, kaip seniai sapnavau ryškų sapną, kurį nubudęs prisimenu… Gyvenu Žirmūnuose su Rita (čia jau sapno pradžia, jei ką). Apie kažką kalbėjom ir kažkaip nutariau nueit į parduotuvę nusipirkti alaus. Rita susijaudinusiu balsu pradėjo sakyt “oi oi, kad jau eini, prigriebk ir man ten to vyno “bla bla sulšė bla” (nu žodžiai gal ne tiksliai tie, bet panašūs ir vyno pavadinimo tik vieną žodį pamenu). Einu aš sau į parduotuvę… Realiai ten, kur ėjau, turėtų būti Rimi, bet čia blyn stovėjo tokio pat dydžio, tokio pat išplanavimo Maxima (neskaitant to, kad einant į parduotuvę praėjau po mažiuku tiltuku, kur net mašina netilptų – lyg parko tiltelis). Nuėjau iki alkoholio skyriaus. Radau kažką panašaus, ko Rita prašė ir skambtelėjęs padiktavau pavadinimą “bla bla sulšė bla”. Taip, tas. Pasiėmiau dar NachoCheeseBalls ir nuėjau prie kasos (alaus nutariau paimti iš šaldytuvo prie kasos, kurie stovėjo vietoj lentynų su kramtoškėm, prezervatyvais ir saldainiais – galėtų ir realiai taip būt). Paėmiau 2 Adler Bock buteliukus. Stovėjau truputį kreiviau eilėj, nei reiktų, turbūt, nes kažkaip nejučia prancūzas stovėjęs už manęs, sugebėjo atsirasti prieš mane. Pradėjau angliškai aiškinti, kad jis užlindo, o jis labai gražia rusų kalba (kuri šiaip negraži) bandė atsikirtinėt. Ir dar su nagla šypsena veide. Aš demonstratyviau nei demonstratyviai savo daiktus perkėliau prieš jo. Jis mane padavė maišelį savo, kad ten susidėčiau savo prekes. Jo gesto nesupratau, bet tebūnie. Ten tada prie kasos kažkokia sumaištis įvyko, bet galų gale išėjau iš parduotuvęs namo. Praėjau po tilteliu ir kažkodėl atsidūriau Pašilaičiuose. Grįžau ten į namus (kur realiai mano vieno pažįstamo namai) ir su Rita pradėjom išiminėt prekes iš maišo. Žiū… Ne mano prekės. Tiksliau, visi mano pirkti produktai yra, bet yra dar krūva kitų. Surikau “čia prancūzo!”. Ypatingai dėmesį patraukė kažkoks adatų bokštelis (gal 10 cm aukščio ir jis išsilanksto, kad patogiau adatas ištraukt būtų). O išlanksčius tą adatų bokštelį (kiekvienam aukšte dar skirtingo dydžio ir storio adatos) ir jį apvertus, ant nugarėlės matosi paveiksliukas. Šis buvo su Vilniaus vaizdais (įvairiom nuotraukom). Ir viena nuotrauka buvo mano mamos. Tada atsisukau į mamą (oi, tikrai nežinau, kaip ji atsidūrė čia) ir pasakiau “žiūrėk, tu įdėta tarp Vilniaus vaizdų”.
