Žalio Tarakono blogas

Kas žino, o kas ir nežino (vapšė, čia skaitančių dar yra be chaoko, y23b6 ir margaitės?), tai aš kadaise, seniai seniai, važinėjau vienračiu (prieš 6 metus pradėjau, to be exact). Jau turbūt metai kaip aš visus turimus vienračius pardaviau ir keli metai, kaip aktyviai nebevažinėju. Nu bet važiuot moku. Irrr penktadienį brolis gavo pasiūlymą padirbėti kažkokiame renginy – pamokyti žmones važiuoti vienračiu. 4 valandos darbo ir 150 litų kišenėje (kurą apmoką irgi). Sounds great! Sutikom abudu.

Apie pasiūlymą pasidomėjus smulkiau, sužinojau dar, kad renginys netoli Prienų – mes važiuosime tik tryse, bet su šešiais vienračiais. Mintyse sudėliojau grafinį vaizdą, kaip visi tie šeši vienračiai bando įtilpti į mano Golfą. Mano fantazijos našumas prastas, nes niekaip neįsivaizdavau. O renginį organizuoja Swedbank savo darbuotojams “Visuomenės harmonizavimo parke”.

Vėlyvą šeštadienio rytą po truputį išjudėjom iš namų, nuvažiavom iki trečio vienratininko ir šiaip ne taip sugrūdau aš tuos vienračius į Golfą (4 bagažinėj ir 2 salone). Toks geeeras kelionės pojūtis mane apėmė. Prisižiūrėjęs Youtubės filmukų, kur jaunOliai keliauja kur nors minivenu susikrovę savo mėgiamos sporto šakos  inventorių.

Kamščiai, nenumatytos kliūtys lėmė, kad reikėjo truputį paspaust. Likau patenkintas Golfuko galia – jos pilnai pakakdavo be problemų aplenkti lėčiau judančius automobilius. Vienas Mersas net buvo užkibęs ir kurį laiką mes vienas kitą gainiojom. Į renginį atvykom laiku.

Ką verta paminėti? Nors jau ir taip pilstau apie nereikšmingus dalykus, bet taip smulkiai visko pasakot nepavyks. Žmonės. Verta aptarti 3 žmones. Visų pirma, buvo vyrukas (virš 40 metų, įtariu), kuris niekaip nepasidavė ir vis bandė, bandė, bandė. Klaida jo, kad bandė ant žolės ir į nieką neatsirėmęs (nu į stulpą, bet pradėjęs važiuot stulpas juk likdavo stovėt). Griuvinėjo, vartėsi, ridenosi, keikėsi ir spjaudėsi. Šakės, įstabus vaizdas buvo. Gavo apdovanojimą už pastangas po to. Antras žmogus – labai graži mergina, kurią mokiau važiuot. Vienratis, kuriuo mokinau, stora padanga ir metaliniais pedalais su dantukais. Galit pabandyt įsivaizduot, kaip ji atsidaužė kojas (nuo kulkšnies iki kelių nedengė jokie drabužiai). Dar teiravausi kelis kartus ar neskauda. Nes ten vos ne iki kraujų oda prakirsta, mėlynės bus nerealios. O jai dzin buvo, sakė “praeis tos mėlynės”. Tai va su ja apsikabinę ir važinėdami nemažai laiko praleidom (pažangiausia mano mokinė)… Po to dar po valandos sugrįžo su draugais ir pasakojo “tas mokytojas geriausias” rodydama į mane. Ir kaip tik vienas iš jos draugų buvo trečias žmogus, kuris vertas aptarimo. Tai aukštas kaip sekvoja vyrs. Nu bet tikrai aukštas. Aš jam iki pečių, o jis dar ir ne kūdas, o tokio tvirto sudėjimo. Ir kadangi mokant važiuot visi laikosi apsikabinę mane apie kaklą ar pečius, tai šitas visu svoriu bliamba į mane atsirėmęs buvo. Eina nafik. Bet po to įsikalbėjom neblogai – ką veikiam šiaip gyvenime ir panašiai. Po “pamokos” siūlė eit išgert kartu, bet negalėjau. Jei bendrai apie visus žmones kalbant, tai jie visi blyn labai mėgo visu svoriu remtis į mane ir dar gaudyt turėdavau, jei griūdavo. O išsprūstantys vienračiai apdaužė man kojas. Po 4 valandų darbo skaudėjo viską, bet nuotaika buvo nereali.

Viskas taip gražiai praėjo, puikiai praleistas laikas buvo. Ir baigus darbą iškart pradėjo pilti kaip iš kibiro – vos spėjom sunešt vienračius ir susėst į mašiną, kol kiaurai neperšlapom. Skubėjimas čia labai svarbu tolimesniame pasakojime apie mano žioplą brolį.

Atsisėdom mes jau į mašiną (lauke pliaupa siaubingai) ir varom namo. Lėtai, neskubėdami sau judam. Pravažiavau gal 6-7 kilometrus ir brolis pradėjo paniškai ieškot piniginės. Jap, nerado. Jis ją buvo palikęs ant žolės po trečio vienratininko kuprine ir per tą skubėjimą pamiršo ją. Nu žioplys visiškas. Grįžę jos neradom, žinoma. Tada dar kelias valandas sugaišom ieškodami per organizatorius, vedėjus ir kitokius žmones – nope, nėra pas nieką. Tai beliko važiuot namo (organizatoriai pažadėjo susisiekt, jei piniginė atsiras).

Bet čia dar ne viskas. Trečiasis vienratininkas laisvalaikiu užsiima geocachingu. Taip išėjo, kad viena lobio vieta yra visiškai prie pat mūsų maršruto! Nu gal 10 metrų nuo kelio, kuriuo važiuojam. Tai nutarėm, nuvaryt to lobio. Žinoma, radom. Tokia sena sena aptrinta ir rūdimis papuošta metalinė dėžutė (net laikant ją kažkokia keista atmosfera). Viduj ten visokie niekučiai mieli gulėjo. Ir dar lapas su datom ir nickais/vardais. Nice nice ten tas lobis, man patiko, gal reiks užsiimt kartais tuo, jei tik laiko atrasiu.

Visa kelionė, visa diena buvo nuostabi! Pasikroviau gerų emocijų, įspūdžių, pavažinėjau vienračiu po ilgo laiko tarpo ir + dar visi tie 6 vienračiai kol kas likę pas mane (p.s. jei gerą kainą pasiūlysit, galim susitart). Reikia toliau egzui ruoštis.