Žalio Tarakono blogas

Jeigu žvelgčiau labai paviršutiniškai ir nesigilinčiau į kai kuriuos malonius užsiėmimus, žmones ir taip toliau, ir panašiai, tai savo paskutines 3 savaites galėčiau apibūdinti trimis žodžiais: Geocaching, Baltarusija, Darbas. Įrašas gali būti labai ilgas, neįdomus, painus, padrikas ir visoks kitoks, tai kad nesigautų mišrainė, tai bent biškį struktūruosiu viską.

Geocaching

Truputį buvau apie šią veiklą užsiminęs įraše apie darbą Prienuose. Truputį reikia papasakot, kas čia per velnias. Taigi, Geocachinimas yra lobių ieškojimas – realaus pasaulio žaidimas. Koks nors asmuo padeda dėžutę (ar kokį kitokį konteineriuką) į tam tikrą vietą, užfiksuoja jos GPS koordinates ir apibūdinęs aplinką ir pateikęs koordinates visiems kitiems “žaidėjams”, leidžia tą lobį surast kitiems. Kiti, žinodami koordinates ir kelias užuominas, to lobio ieško. Suradę, pasirašo į viduj esantį logbooką ir ką nors paima/padeda (jei yra ką paimt ir jei turi ką padėt). Atrodo, paprasta. Tačiau ne visada lengva surast, nors ir turimos tos koordinates. Būna, reikia kur nors palaipiot ir panašiai. Tai aš va ėmiau ir užkibau. Gaila, dabar laiko nedaug randu tam.

Aš pats esu suradęs 41 lobį. Smagiausia buvo kažkurią birželio vidurio naktį, kai su broliu ir Mantu išvažiavom į naktinį lobių ieškojimą. Iš viso radome 9 lobius, sugaišome lyg ir virš 4 valandų, jei gerai atsimenu. Oi, kokių neblogų buvo. Ypatingai patiko VGTU stadiono lobio paieška – lobis sukištas į stadiono tvoros stulpus, kurių 192 ir reikėjo išmąstyt loginę seką skaičių ir lobis buvo pasislėpęs aštuntame sekos skaičiuje. Didelę įspūdžio dalį kūrė ir pats stadiono apšvietimas – žiauriai gražiai naktį jis atrodo. Taip pat vienas iš rastų lobių sužavėjo savo konteineriu – įkomponuotas taip, kad nepavyksta iškart pastebėt. Atrodo, tai paprasta elektros instaliacijos dėžutė iš kurios eina izoliaciniai vamzdukai laidas, o pasirodo, kad ji visa nusiima kartu su tais vamzdukais ir atsidaro. Nustebino labai maloniai!

Taip pat Geocachinime yra dar monetos keliauninkės. Tai tam tikros monetos, padarytos specialiai Geocachinimui ant kurių yra unikalūs kodai. Žmonės deda jas į lobius, kad kiti paimtų ir įdėtų į kitą lobį. Kiekviena jų turi tam tikrą tikslą. Aš ir kelias esu radęs. Labiausiai įsiminę viena lietuvių moneta – visai naujai paleista, aš gal trečias žmogus, kuris ją turėjo. Galvojau ją palikt Latvijoj, tačiau prie vieno lobio Vilniuje aš sutikau vokietį Geocacherį. Persimetėm su juo keliais žodžiais ir man toptelėjo, kad galiu jam duoti tą monetą, tada ji iškeliaus už Lietuvos ribų. Ir štai neseniai pamačiau, kaip toli ta moneta keliavo! Iš Vilniaus ji nukeliavo į Vatikaną, iš ten į Argentiną ir po to į Egiptą! Krūvas kilometrų sukorė, o vokietis dar ir fotografavo jos buvimo vietas!!! Labai smagu matyt tokį žmonių aktyvumą. Dar smagiau pagalvojus, kad tą monetą ir aš čiupinėjau.

O pats Geocachinimas labai puikus miesto (ar užmiesčio) pažinimo būdas. Taip pat puiki pagalbinė priemonė, kai sunku sugalvot kur pavažinėt dviračiu. O, kad tik to laiko daugiau tam turėčiau…

Baltarusija

Čia dar vienas dalykas, kuris tampa dažna mano laisvalaikio dalimi. Važiuoju ten maždaug kas 8-10 dienų (nes tik kas 8 dienas leidžiama važiuot). Prisipilu sau dyzelio, kuris ten 2 litais pigesnis, nei pas mus, aplankau kartais savo kaimą. Visai smagu – ten tokia ramybė. O naktį dar kiek žvaigždžių ten matos, eina šikt – niekur nesu matęs tiek daug. Beeet įdomiau vis vien yra gyvenimas verdantis prie muitinių ir degalinių.

Štai vieną kartą po darbo šeštadienį lėkiau tiesiai į Baltarusiją. Kuro rodyklė seniai jau išėjus atostogų ir nebepakyla aukščiau raudonos zonos. Paprasčiau kalbant, kuro bake vos keli lašai. Įjungęs visus kojos raumenis, bandau iki Baltarusijos nuvažiuot kuo ekonomiškiau. Šiaip, atsargai turėjau dar 5 litrų kanistriuką dyzelio bagažinėj, bet į Baltarusiją jo vežt tai negaliu (nes negalėsiu atgal važiuojant įsipilt 10 litrų, tektų piltis 5 litrus). Tai likus keliems kilometrams, sustojau prie miškelio, paslėpiau netoli nuo kelio tą kanistriuką su viltimi jį dar surast. Nudardėjau iki muitinės, o ten blyn – eilė nu nafik. Prieš mane stovintis žmogus ėjo paskaičiuot, tai jis buvo 57, vadinasi, aš net 58 eilėje (o čia dar tik prie įvažiavimo į muitinę, dar kiek joj pačioj turėtų stovėt…). Nu ką, alkanas, ištroškęs sau stovėjau, nes nepagalvojau prieš tai nusipirkt atsigert ar pavalgyt. Dėl kuro trūkumo aš Golfuką stūmiau po biškį, o ne užvesdavau. Fūristai aišku skėlė replikų visokių: “autopilotas yra?” arba “nu va ir variklio net nereikia”. Žinoma, čia viskas versta iš rusų kalbos. Praėjo kelios valandos ir aš jau pasiekiau muitinę – pirmas eilėj prie įvažiavimo stoviu. Staiga atvaro fūra, užlenda ir įvažiuoja. POČTA. Ot gerai, kad juos be eilės praleidžia, kitaip gi laiškai achujienai vėluotų. Bet galų gale atėjo ir mano eilė. Po kokios valandos jau ir iš muitinės išvažiavau. Bet ką jau čia… Tada dar netoli valandos stovėjau ir degalinėj, nes ne tik kad žmonių daug, bet dar ir pertrauka degalinėj – pamaina keičiasi… Suma sumarum, darbą baigiau 15:30, o namo grįžau 22 valandą gal… Per tą laiką nuvažiavau 150 kilometrų ir buvau degalinėj.

Darbas

Vajeee, veikla, kuri suvalgo daugiausiai mano laiko. Keltis reikia prieš 6h, nes darbe jau 7h reikia tupėt. Šiaip labai gerai, kad taip anksti, nes dar kamščių tokiu laiku nėra – nuo namų iki motorų gatvės (13 km išeina man) nuvažiuoju per 15-20 minučių. Ir čia laikantis KET. Tiesa, pakeliui dar paimu vieną bendradarbį iš stotelės, tai už kurą susimetus išvis gėris važinėt – pigiau grybo su manuoju Golfuku. Aišku, atsikelti dažnai būna sunku, bet gi reikia, tad šiaip ne taip, sukaupęs jėgas, tai padarau. O darbe darbo dirbti yra labai daug. Užsakymų nemažai, o žmonių trūksta – kas atostogose, kas dar naujokai ir visko nemoka, kas atleistas… Paskutinė ši savaitė tokia sunkesnė bus (jau vienas šiandien (liepos 16d.) sugrįžo), nes kitą savaitę grįš dar du žmonės iš atostogų, kurie gerai, produktyviai dirba. Aišku, viršvalandžių vis vien liksiu – geri pinigai. Tačiau bent nereiks dviems ar vienam tupėt po darbo. Nors, vienam tupėt dar ne taip ir blogai – ramu, įrankių užtenka ir nereikia laukt, kol kitas baigs jais naudotis. Nežinau ar dar verta rašyti, ką gi aš dirbu. Nes gaaal jau rašiau prieš metus, kai pradėjau dirbt. Anyway, darom šaldančias vitrinas parduotuvėms (tokias, kurios stovi pvz. Maximose ir jose sudėtos mišrainės, sūriai, paruošti produktai ir panašiai). Dar ir fotkių galiu pridėt, kaip atrodo darbo vieta. Aišku, viskas telefoninės kokybės, sorry. Labai daug rūkančių darbe. Yra vienas septyniolikmetis, nu tai ir tas rūko kaip kaminas. Kiti irgi čiut ne po pakelį per dieną sutraukia. Ir blyn, pertraukų rūkymo gauna, o aš ne. Na, bet ant jų ir šefas burba, o man va šiandien (galima traktuot kaip gimtadienio proga) pakėlė algą šimtu ar dviem (dar nežinau). Tai su visais viršvalandžiais, jei taip ir toliau, už liepą turėčiau gaut minimum 2500, o gal net ir 3000. Ot gerai. Nors ir sunkiai dirbu, pavargstu, bet bent neblogai tas mano vargas įvertinamas. O ką darysiu su pinigais? Turiu vieną mintį. Jei viskas bus gerai, bloge tikrai apie tai bus parašyta. Ir tai sukels man laaabai daug džiaugsmo! Užtenka ramiai sėdėt, reikia veikti.

Gimtadienis
Nu ok, čia nėra viena iš trijų veiklų, bet kad jau sėdžiu čia prie kompo per savo gimtadienį ir rašau, tai reikia parašyt ir apie patį gimtadienį. O sėdžiu aš net ne Lietuvoj. Dabar 21:30, o aš eilėj prie muitinės. Ir panašu, kad 22:33 (tikslus laikas, kai gimiau prieš 22 metus) irgi būsiu dar muitinėj. Nu ir pė iks, aš nesureikšminu gimtadienių, man visai nerūpi kuri diena, tik šiaip įdomus pastebėjimas čia buvo. O ir visa diena darbinga man buvo – atsikėliau 6h, darbe buvau 7h, pradirbau iki 15:30, tada kurjeriavau iki 17:15, nusipirkau eurų ir iškart šoviau į Baltarusiją. Apie 18h buvau eilėj prie muitinės, o 20h pravažiavau muitinę ir nuskubėjau į degalinę. Iš degalinės atgal į muitinę ir štai aš čia 21:33 sėdžiu, nepailsintis nuo pat 6h ryto. Ok, dabar tai tik sėdėt reikia, nevargina, bet vis vien ir prigult norėtųsi, turint omeny, kad ryt 6h vėl reikės keltis ir eiti į darbą. Klausau va Jurgos dabar ir jos visų trijų albumų. Malonią nuotaiką sukuria. Tai tokios tos naujienos, ką čia ir bepridurt. 22:33 buvau tarp Baltarusijos ir Lietuvos – ale vadinamoj “niekieno zonoj”. Visai krūtai.