Žalio Tarakono blogas

Pasirodo, trumpas pokalbiukas vakar apie “artėjančią” pasaulio pabaigą turėjo įtakos mano sapnams… Sapnavau, kad žinojau apie pasaulio pabaigą ir buvo likusios vos kelios dienos iki to. Kažkas iš valdančiųjų sugalvojo, kad kadangi nebeišvengiama baigtis bus, reikia ją sutikti ramiai, todėl suorganizavo visai Lietuvai filmo peržiūrą būtent tą lemtingą dieną. Atvažiavau su autobusu iki kino teatro, išlipęs turėjau padėt magnetinį apvalų daiktą ant specialiai tam skirto stulpo ir parašyt savo vardą ir pavardę. Tipo tie stulpai – kaip memorial žuvusiems per pasaulio pabaigą. Nu aišku, kad nelogiška, nes ir taip jie ir visa kita bus nušluota nuo žemės paviršiaus, bet padariau taip, kaip reikėjo. Atėjęs į kino salę, nežinojau kur sėst, nes bilietai buvo pas mamą, o ji jau buvo viduje. Radau laisvesnį kraštą kažkokiame balkone ir prisėdau. Tada pradėjau dairytis ir pastebėjau, kad mano šeima ir giminės sėdi vos aukščiau ir dešiniau nuo manęs, tai nusigavau iki jų. Ten buvo ir mama, ir tėvas su broliu, ir pusbroliai, ir tetos, ir močiutė. Ir visi sėdėjom, laukėm. Ir linksmi visi buvo, kalbėjo… Lyg per giminės susitikimą, kuriam pasibaigus viskas bus kaip ir buvo. O aš buvau be nuotaikos. Galvojau, kokia gi nesąmonė tas filmas, kam man jį reikia žiūrėt, kai geriau per paskutines likusias gyvenimo valandas nuveikčiau ką nors “prasmingo” (nors prasmės šiaip netenka viskas, kai artėja pasaulio pabaiga). Pabandžiau išeit iš kino teatro, bet visos durys jau buvo užrakintos ir niekas nieko nebeišleido…