Žalio Tarakono blogas

Nu taaaip norisi paburbėti ant ko nors. Ir kaip tik yra proga – mano gimtadienis. Va šiandien ryte sėdėjau, galvojau, kad man nepatinka tai. Gimtadienio metu žmogus sulaukia daug dėmesio iš aplinkinių. Iš visur pasipila sveikinimai, linkėjimai. Ir tai yra vien už tai, kad aš gimiau! Nu tipo “sveikinam tave, Edgarai, kad prieš 24 metus tu gimei ir jau tiek atgyvenai”. Ne nu kaip ir svarbi data, nesiginčiju. Bet man asmeniškai, šitas dėmesys gimtadienio proga nepatinka. Nesupraskite klaidingai, aš šiaip labai mėgstu dėmesį. Ir man jo reikia, priverčia biškį judėti toliau. Ne paslaptis, kad aš biškį savimyla ir egoistas – visada stengiuos dėl savo gerovės ir man lengviau būti vienam, kai nereikia dar kažkuo labai rūpintis ir panašiai. Tai vat nors ir labai mėgstu dėmesį, bet gimtadieninis dėmesys yra šūdas. Artimi draugai, giminės tai gal ir nuoširdžiai pasveikina, viskas ok, bet kita dalis dėmesio labiau iš reikalo. Nu ir nieko jis vertas. Aš noriu dėmesio kitokio. Noriu, kad mane girtų už tai, kaip gerai vairuoju, kad sveikintų mane pelnius 2 ar 3 vietą automobilių varžybose (dėl to visada įkeliu taures į FB) – tokį dėmesį aš mėgstu, mane tai veža ir motyvuoja. Man patinka, kad sugebu kažką, dėl ko mane galima sveikinti ir girti. O jei dar prašo papasakot kaip sekės (nuoširdžiai, tikėdamiesi ilgo pasakojimo su smulkmenomis), tai man net ant širdies gera pasidaro dėl to, kad kažkas to nori. O “gimti” anoks čia sugebėjimas, tai su tuo manęs sveikinti nelabai ir reikia. Logiška? Nu gal. Va šiaip gal mamas reikia pasveikinti jų vaikų gimimo dienos proga, nes pagimdyti yra didesnis sugebėjimas ir pasiekimas nei tiesiog “gimti”.

Vakar dirbau, važinėjau Naujamiesčiu, Lazdynais ir Karoliniškėmis. Gražus, vėsus vakaras, plius minus giedras dangus… Ir buvo apėmęs toks momentas, kai važiavau ir pagalvojau “nu blet, kaip man gera gyventi, kaip man gera va sėdėti būtent čia ir važiuoti”. Ir nu taaaip gerai jaučiaus, nu neapsakomai. Tokia šypsena, tokia šiluma iš vidaus, toks pasitenkinimas viskuo. Ir kol darbas, kol šiaip laisvalaikis ar bet kokia veikla suteikia tokius jausmus, nežadu atsisakyt. Dėjau aš. Nepasieksiu karjeros aukštumų, nebūsiu baltarankiu baltadarbiu, bet labai tikiuos, kad prieš mirtį, kai pradėsiu gailėtis ir žliumbt, kad nieko nepasiekiau ar nieko reikšmingo nepadariau, prisiminsiu va tokius momentus, prisiminsiu bent patį faktą, kad jausdavaus gerai ir būdavau laimingas. Vien dėl tokių akimirkų verta gyvent. Aš nesakau, kad baltadarbiai taip nesijaučia. Bet AŠ jaučiuos gerai būdamas juodadarbiu vairuotoju. Ir tikrai, vis stipriau įsitikinu, kad svarbiausia būti laimingam. O kokiais būdais tai pasiekiama, visiškai nesvarbu. Aš jau ir praeituose įrašuose kone tą patį rašiau, bet va kuo toliau, tuo labiau pats tuo įtikiu, įsitvirtinu sau tai dar labiau, dėl to dar kartą reikia parašyt, kad atgultų į smegenis.

Ai, dar tiesa, kad ir kaip gerai būt vienam, kad ir kaip džiaugiuos būdamas be merginos (išties, tokia atgaiva, nu), ale atsirado čia viena tokia kažkokia, kuri visai nieko ir kuriai aš visai nieko. Tai kažkas vyksta. Patį pirmą vakarą po “pasimatymo”, grįžęs namo išsigandau ir susikrimtau, kad pakliuvau į pinkles, kad vėl grimztų į santykius ir vėl bus šūdas, bet po to nustojau statyt bendravimą į kažkokius rėmus. Spjoviau kaip kupranugaris Kauno zoologijos sode ir tiesiog leidau tekėt palei upės vagą viskam. Nerushinu nieko ir kaip bus, taip bus.