Tarakonaz

#246 – Her (2013)

JiTreilerisInfo. Labai daug telpa šitame filme. Ne tik išryškinama dabartinės civilizacijos problema, ne tik pabrėžiamas žmonių atitrūkimas ir užsidarymas savo individo kiaute, bet ir analizuojama jausminio intelekto reikšmė. Išties nelabai aš noriu gilintis į pasaulietiškus dalykus ir burbėt “oi kaip negerai, kad technologijos tobulėja ir visi sukišę nosis į savo telefonus”. Man asmeniškai šis filmas jautriau palietę santykių su merginomis, meilės temą. Man gal tiesiog tai aktualiau šiuo metu. Labai geri dialogai ir monologai liečiantys šias temas. Tikrai turėtų padėt žiūrovams atsakyt į savy kildinamus klausimus; o jei žmogus iki tiek nenuėjęs, padėt tuos klausimus išsikelt. Tokie filmai tarsi siunčia stimulus galvot šiomis temomis. Tarsi ragina nenumot ranka ir vat būtent tą akimirką sėdint kino salėje imt ir pradėt brainstormint. Sunku buvo neatitrūkti nuo kino ir nepasinert į savo apmąstymus. O pats filmo pastatymas labai gražus. Spalvos, vaizdai, saulės atspindžiai geros nuotaikos dozę suteikia. Tas vadinamasis “modernumas” nėra toks šaltas, kaip kituose ateitį vaizduojančiuose filmuose. To šiltumo ir jaukumo gal kiek mažiau, bet nieko tokio. O jei paklibinant dirbtinio intelekto idėją, tai jau pačioj filmo pradžioj buvo parodyta, kad nieko gero nebus. Kai tik “Samanta” pareiškė kaip išsirinko vardą (per mažą sekundės dalį perskaitė visą vardų knygą), tapo aišku, kad bus perversmas. Nors ir nebuvo šiame filme jis ryškiai pavaizduotas ir akcentuotas, bet jis buvo. Ir taip tik dėl to, kad dirbtinio intelekto (jei tobulas ir veikiantis taip, kaip turėtų) pajėgumai ir galimybės daug daug platesnės nei žmogaus. Žmogus tiesiog nebespėtų su technologijomis, kurias išrastų būtent dirbtinis intelektas. Citata: Sometimes I think I have felt everything I’m ever gonna feel. And from here on out, I’m not gonna feel anything new. Just lesser versions of what I’ve already felt.

Rašyti komentarą