2009 01 14 23:26
Vyšnių žydėjimas – Hanami
Koks filmas!!! Siužetas: žmona sužino apie nepagydomą vyro ligą, bet vyrui apie tai nieko nesako… Žmona nutaria aplankyti vaikus (kaip ir paskutinį kartą – kad tėvas pabūtų su vaikais). Vieną rytą Trudė nebeprabunda. Rudis nutaria keliauti į Japoniją – žmona labai ją mėgo. To ir pakaks – man labiau knieti panagrinėt filme gvildenamas problemas. Šiaip… Pamąstymui apie viską.
1. Po Trudės mirties man susišvietė… Ji rūpinosi Rudžiu – ruošdavo sumuštinius į darbą, padėdavo apsirengti – tiesiog rūpestingumo įsikūnijimas. Ir taip pragyventa 20 metų… O tada ji miršta. Juk Rudis turėjo būt visiškai sužlugdytas (toks iš dalies ir buvo) – miršta žmogus, kurį myli labiau už viską, su kuriuo pragyventa tiek daug metų, be kurio tiesiog nebegali gyventi. Kaip reiks gyventi toliau? Ką daryti? Prisirišimas prie žmogaus nėra geras dalykas tokiose situacijose. Ne kiekvienas rastų stiprybės gyventi toliau – arba išprotėtų, arba nusižudytų. Baisus dalykas.
2. Trudė nesirgo, bet mirė anksčiau už vyrą. Įsitikinama, kad meilė buvo tikrai stipri – juk nerimas dėl vyro ją ir pražudė. Mylintis žmogus dėl mylimojo jaudinasi labiau, nei mylimasis dėl savęs… Koks velnioniškai stiprus ryšys gali sieti du žmones…
3. Vaikai. Tėvai tikrai buvo panašūs į tokius, kurie skyrė laiko vaikams, jais rūpinosi, juos mylėjo… O šie už akių nelabai gerai atsiliepia apie tėvus. Kaip, po velniais, jaustis, kai visą save atiduodi žmogui, o jis atsuka nugarą po daug metų? Juk dėl jo gyvenai. Žmonių nedėkingumas skaudina…
Įdomu ar atsiras susimąsčiusių skaitytojų… Aš dėl šitų dalykų šiandien tiek susimąsčiau, kad net nebendravau su niekuo nuo pat pietų – nieko nenoriu matyt, su niekuo nenoriu kalbėt… 4#=90#.
Vienas komentaras to “Vyšnių žydėjimas – Hanami”
Man savo laiku panašų įspūdį paliko “The Painted Veil’. Pažiūrėk :) Gerai pastatytas filmas.
Negi tik dabar pastebėjai, kad žmonės ydingi? Nedėkingumas “šviečiasi”… – neveltui Benjamin Jowett sakė, kad norintys atilkti daug darbų neturėtų galvoti, kam bus už juos dėkojama.
Šiandien peržiūrinėjau daug diskų, iš “Anos ir karaliaus” liko nuotrupa – karaliaus meilužė klausė Anos:
– kaip mirė jūsų vyras?
– Beveik ant mano rankų.
– Ir kaip jūs po to gyvenote?
– Kaip ir tu gyvensi. Stumdama po vieną siaubingą dieną.
O dėl kitų dažnai jaudinamasi daug labiau nei dėl savęs – pats gali susitaikyti, kovoti, na, nuspręsti iki galo bent kažką, kaip elgsies, ką galvosi, kokių minčių laikysies įsikibęs. O kai žinai, kad šalia yra artimasis, kuriam gresia kažkas, dėl ko tu praktiškai NIEKO negali padaryti – mintis varanti iš proto.
Vaikų irgi visokių pasitaiko. Niekada nesuprasiu atvejo, kai nukaršusių tėvų atsisakoma ar panašiai, kaip dabar populiaru daryti vakarų pasauly – pagarba yra pagarba. Bet žn, vis tik santykiai yra tokia namas, kuriame spragos pasirodo gerokai vėliau, “suvirškintos” augančio ir bręstančio žmogaus sąmonės ir pasąmonės. O verdiktas paskelbiamas vėliausiai.
Ir sakyčiau ne “dėl jo gyvenai”, bet “juo gyvenai”.
Ufff. :)