2015 11 03 23:57
Taxi portretai #2 – sugrįžę į jaunystę
Energinga moteris, kupina jėgų. Ir pasiturinti. Žvėryno rajonas, ne sukriošęs namukas, o gražus, tvarkingas. “Dukra sakė, kad baigčiau nesąmones su mašina važinėt, kai taksi toks pigus – kelis eurus sumokėsiu”. Stambesnis kūno sudėjimas, viršsvoris, bet tvarkingas apsirengimo stilius papuošia žmogų. Šalikas margas – abu galai siekia kone kulkšnis. Šukuosena trumpų plaukų, beveik visi jau žili. Žmogus geras. Bent jau geros širdies ir geranoriškas. Malonus ir šiltas bendravimas. Akys gyvos ir norinčios dar pamatyt, patirt, o ne sėdėt vietoj ir pūti. Pakeliui – paimti draugės. Punktualumas nelabai pažįstamas. Į automobilį įsėdo likus 4 minutėms iki laiko, kuomet turėtų būt jau vietoje. Nors kelias trumpas ir spėčiau, bet draugė – tokia pat nepunktuali – vėluoja ir tenka laukti. Bet nepiktybiškai. Ir stengiasi spėt. Užimtas, dirbantis žmogus, vis randantis reikalų ir reikaliukų, bet tuo pačiu ir skubantis atsipalaiduot, pailsėt ir bent vienai popietei atitrūkt nuo to.
Mūsų jaunystės laikais tų diskotekų nebuvo. Kai tos pirmosios diskotekos atsirado, vienas pirmųjų, kuris pradėjo, tai toks Wizzbaras. Jis pradėjo prekiaut tais koncertais juostiniais. Jie trys buvo. Grodavo gyvą muziką – anais laikais būdavo kažin kas. Vis tiek jaunystės sentimentai. Tai va tas Wizzbaras nusipirko trobą, įsirengė ten kaip diskotekinį viską. Vis laiks nuo laiko važiuojam palaikyt. Užsisakom, susirenkam visokio plauko žmonės. Su darbais, pinigėliais, versliukais. Tai kai nuvažiuoji, kas nori geria, kas šoka. Kai taip, tai jie turi fasonus laikyt, kaip sako “pa kostiuma” vaikščiot. Susimetam ir laisvai pabūnam, pabendraujam ir tą Wizzbarą palaikom, kad pajamų gautų. Dar buvom sugalvoję, norėjom Vilniaus mieste kampą paimt, daugmaž “kamu pa pidisiat”. Paprastą dieną, kad jaunystę prisiminti iš tų laikų, draugų susitikt. Net buvom padarę kontrolinę, bet savininkai mums aiškino, kad mes jiems būsim nepelningi. Neišdegė. Nors sakom, kad mes gi vyresni, ne kaip jaunimas, tai ir šnapso išgėriam ir alum užsigėriam, o ne Kiss, Fizz geriam. Per metus porą, trejetų kartų stengiamės pavažiuot, palaikyt tą savo jaunystės sentimentą. Visi jau pražilę, susenę, bet vis tiek smagu. Pasibūsim, pasibendrausim, kas norės pasišoks. Po to tokius prasigėrusius ir parveža išmeta va čia.
Dama į kelionę susiruošė. Autobusas išnuomotas, su draugais – visi vyresnio amžiaus, bet aukštesnio lygio nei vidutinis pagyvenęs Vilniaus žmogus. Gražu. Kaip aš sakau – meniškos sielos žmogus. Nemato problemos ir kreipiasi į gerokai jaunesnį vairuotoją “Jūs”.
