Žalio Tarakono blogas

Aš esu linkęs galvoti, kad religija yra toks reiškinys, kuris reikalingas tik kai kuriems žmonėms. Anksčiau būdavau stipresnis jos neigėjas, bet jau ganėtinai ilgą laiką laikausi nuomonės, kad jei žmogui to reikia, tai tegul tai turi savy. Nesakau niekada “tu durnas, nes tikintis” (gal anksčiau ir sakydavau, bet tada aš buvau durnas irgi). Tikintys gali pykti, bet man susidaręs įspūdis (dėmesio: subjektyvu), kad dauguma atsiverčia tada, kai gyvenime atsiranda vienokių ar kitokių sunkumų. Kalbu ne iš lempos. Vien dėl smalsumo, dėl noro į religiją pažiūrėt kaip į mokslą, ėjau į kelis Alfa kursų užsiėmimus (čia neturi nieko bendro su Alfa patinu). Po mokomosios medžiagos pateikimo, visi buvo paraginti susėsti į ratuką ir pasidalinti savo atsivertimu, savo santykiu su Dievu. VISI iki vieno (10-15 žmonių) apibūdino panašias gyvenimo situacijas, tipo “aš nežinojau kaip tai ištverti, kaip tai išgyventi, kaip įveikt tuos sunkumus, BET TADA atradau Dievą ir tapo lengviau, geriau ir t.t.”… Kai žmogus pats savo vidine stiprybe tų sunkumų nebeįveikia, jam prireikia kažkokios pagalbos iš šalies. Galima remtis į šeimą, į draugus, į Dievą. Nu tebūnie. Nu ok, dar yra dalis žmonių, kurie tiki dėl tėvų/šeimos/draugų įtakos. Kai daug bendrauji, supanašėji gi.

Bet kodėl aš apie tai. Hm. Nes noriu suprast save ir savo dalykus. Aš vis dar laikausi šitos nuomonės, kurią pateikiau aukščiau. Ir vis dar laikau save netikinčiu ir nereligingu. Bet esminis klausimas ar dar galiu save tokiu laikyt. Let me explain. Aš vis dažniau save nuraminu žodžiais “Karma išspręs viską”. Čia irgi atsakomybės nusikratymas, sunkumų pasidalinimas su kažkuo. Tarkim, jei man kas nors padaro ką nors blogo, kaip nors įskaudina, sudaužo širdį or smth (tipo neaiški potekstė, ane?), aš noriu aprėkti tą žmogų, iškeikti, išsakyt visą savo susikaupusį pyktį dėl padarytos žalos man, mano pasitikėjimui savimi ir kitais. Bet susilaikau, pagalvoju “jam atkeršys Karma” ir ramiu veidu gyvenu toliau. Arba jei pabėga nesumokėjęs keleivis, aš per daug nesikarščiuoju ir taip pat atiduodu kerštą Karmai – tegul ji tepasi rankas. Atlikęs kokį gerą darbą, laukiu apdovanojimo. Jei padarau kažką negero ir sulaukiu neva atpildo, nepykstu, nes tipo nusipelniau ir toliau stengiuos elgtis geriau. Padeda nenueit blogo žmogaus keliu po visų įskaudinimų ir pykčių.

Čia, beje, panašu kaip vidinė moralė, kaip 10 Dievo įsakymų. Nors man nereikia religijos, kad moralę palaikyčiau, nes ir taip ji ganėtinai zjbs pas mane, bet man Karma puikiai atstoja stress relief metodus. Ir svarbiausia, kad galvodamas “Karma jam atkeršys” aš pats suvokiu, kad šita mintis aplanko tik dėl to, kad man ramiau būtų, o realiai jokia Karma ir nieks ten tam niekšui nekeršys. Bet kaip įdomu. Atrodytų, kad man darosi sunku pačiam ištverti sunkumus? Mane įskaudina, nesugebu tipo susitaikyt su tuo ir linkiu žmogui pakliūt į Karmos blacklistą. Ir save tada labiau iškeliu aukščiau jei sugebu nusiraminti ir žmogaus neiškeikiu. Daugmaž “you just wait, you sneaky bastard, Karma will get you”. Skamba kaip frazė iš kokio filmo ar kitos medijos, bet pats sugalvojau. Kalbu klišėmis ir išmoktais terminais turbūt – neišlavinta anglų kalba, vadinas.

Bet kaip buvo gera kai Karma, pasitelkusi debilės buvusio ir vėl esamo vaikino ranką, kurioje buvo kažkoks įrankis, debilei praskėlė galvą. Ačiū tau, Karma, lieku skolingas.

Dabar pagalvojau “o kaip atiduot skolą (norėjau vietoj “atiduot” rašyti “grąžinti”, bet pabijojau padaryt gramatinę klaidą) Karmai?”… Turbūt darant gerus darbus. Toks ir lieka religijos principas – skatinti žmonių gerus poelgius. Nors ir dirbtinai sukurta, bet nu va kaip gražu, kaip įsitvirtino pasaulyje. Juk lengviausias kelias (nereiškia, kad tai blogai) yra vaiką pagąsdinti Dievu nei paaiškinti blogo elgesio pasekmes ir priežastis to nedaryti.