Žalio Tarakono blogas

Solipsizmas – filosofinė idėja, teigianti, kad individo sąmonė yra vienintelis dalykas, kuris egzistuoja ir dėl kurios jis gali būti tikras. Visa materiali aplinka, kitų žmonių elgesys ir protas tėra solipsisto sukurta tikrovė jo paties sąmonėje. Ir išties, šios hipotezės niekada nebus galima atsisakyti vien dėl to, kad žmogui jokiais būdais nepavyks visiškai įsijausti į kitą žmogų, į jo sąmonę. Kitaip tariant, neįmanoma pamatyt pasaulio kito žmogaus akimis. Tačiau taip pat nepakanka argumentų, kad ši idėja būtų pagrįsta. Solipsistus būtų galima sulyginti su žmonėmis, kurie netiki tuo, ko negalima paliesti; šiuo konkrečiu atveju – solipsistai netiki tuo, ko nejaučia visa savo esybe, visa savo sąmone.

Pirmasis solipsizmą paminėjo graikų sofistas Gorgijus ir išdėstė 3 pagrindines tezes:

• Niekas neegzistuoja;
• Net jei kas nors ir egzistuoja, apie tai nieko nežinome;
• Ir net jei gali būt kas nors žinoma, žinios apie tai negali būt perduotos kitiems.

Pagrindinis šio filosofo tikslas buvo parodyti tai, kad objektyvios žinios realiai yra neįmanomos, nes visais atvejais yra remiamasi subjektyvia pasaulėžiūra. Žmogus juk nežino, ar tikrai kiti tuos pačius dalykus mato ir jaučia lygiai taip pat – galbūt dėl to ir atsiranda nuomonių išsiskyrimai net ir paprasčiausiuose dalykuose – tokiuose kaip „gražiausia spalva“, „skaniausias maistas“ ir panašiai. Galbūt atsiras sakančių, kad spalvas galima atskirti pagal bangų ilgį ir dažnį, tačiau tai nėra tas pats, kas sąmonės suvokimas, nes visi jutimai yra individualūs.

Žinoma, visada atsiranda skeptikų, kurie gana smarkiai kritikuoja šią idėją ir sieja ją su psichiniais sutrikimais. Vadinamasis „solipsistinis sindromas“ dažniausiai patiriamas į kosmosą ilgesniam laikui išskridusių kosmonautų. Taip nutinka dėl to, kad jie yra toli nuo žmonijos, aplink juos daug laisvos erdvės, kurioje sąmonė ir „sužaidžia“ – kosmonautas pradeda nebeatskirti tikrovės nuo vaizduotės vaisių. Dėl to į kosmosą iškeliavusiems žmonėms rekomenduojama kosminėse stotyse auginti kokį nors augalą ar gyvūną, kad būtų matomas jo pokytis – statiški vaizdai skatina sąmonės „žaidimus“.

Išprotėti tikint solipsistinėmis idėjomis yra labai nesunku. Galima pabandyti numatyti išprotėjimo seką: žmogus, įsitikinęs savo sąmonės, kaip vienintelės visame kame, egzistavimu, pradeda galvoti, kad viskas aplink jį yra netikra, sukurta jo paties sąmonės (pagrindinis solipsistinis principas). Tolimesnė eiga būtų prasmės ieškojimas gyvenime – klausimai „kodėl aš turėčiau ką nors daryti, jei visa tai yra netikra?“, „kokia gyvenimo prasmė, jei viskas aplinkui yra netikra?“ kyla tiesiog savaime, nes žmogus pratęs ieškoti priežasčių, o dar ir pasigendama prasmės po to, kai pradedama galvoti, kad be tavęs daugiau nieko nėra. Kadangi atsakymų, kurie paskatintų toliau gyventi prasmingai, nėra, žmogus pradeda abejingai žiūrėti į visą jį supančią aplinką – visas gyvenimas pradeda atrodyti absurdiškai. Juk kokia prasmė yra dirbti, kurti šeimą, išvis kažką daryti, jei tai yra netikra? Tai tera savęs apgaudinėjimas, įtikinėjimas, kad gyveni realų gyvenimą – visiškas absurdas.

Fenomenologijos pradininkas E. Huserlis yra sakęs: „Ar negali būti taip, kad mes visi išprotėtume ir tada dauguma subjektų gyventų nesiremdami gyvenamu pasauliu, be jokios bendrumo patirties? Tada mes turėtume reikalą su daugybe solipsistinių subjektų“. Citatoje labai aiškiai matosi mintis esą solipsistai – išprotėję. Tačiau buvo ir kitaip manančių – L. Vitgenšteinas teigia, kad „solipsizmas, jei jo griežtai laikomasi, sutampa su grynu realizmu“. Ar dėl to būtų įmanoma teigti, kad L. Vitgenšteinas yra išprotėjęs? Veikiausiai ne. Pasidavimas solipsistinėms idėjoms ir išprotėjimas priklauso nuo žmogaus vidinės stiprybės ir proto racionalumo. Užkietėję solipsistai galbūt „žaidžia“ gyvenimą, gyvenimo prasmę mato vien dėl azartinių paskatų kuo geriau „sužaisti“ (nugyventi) gyvenimą. Turbūt yra ir kitų psichologinių paskatų – pavyzdžiui, smalsumas – kai kuriems įdomu, kokią tikrovę sąmonė sugebės sukurt, kaip stipriai toji tikrovė nustebins. Todėl net tokie argumentai prieš solipsizmą, kaip „jei nėra realaus gyvenimo tikslo, jei idėja negarantuoja geresnio, laimingesnio gyvenimo, tai kur yra prasmė solipsistui išvis gyventi, o ne mirti?“ yra nieko verti.

Teko perskaityti labai įvairių teiginių („nuo solipsizmo iki schizofrenijos – vienas žingsnis“; „jei solipsistai nebūtų užsidarę savo apmąstymų kambariukuose, jie būtų uždaryti kitur – psichiatrinėje“), tačiau jie nesumenkina solipsizmo, kaip gyvenimo teorijos žavingumo. Juk visas žavesys tame ir yra, kad šios idėjos neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti, o gilinantis į ją, kaskart galvoje gimsta vis įdomesnių ir šviežesnių minčių. Drįsčiau teigti, solipsizmas yra viena iš kelių filosofijos teorijų, kuri sukelia tiek daug minčių ir tokią didelę laisvę ją interpretuoti.