2010 05 02 00:25
Manoji karta
Kažkaip šįvakar atėjo tokia ‘auksinė’ mintis. Nu ne, ‘auksine’ negalėčiau pavadint, bet nu tarkim ‘bronzinė’ mintis čia bus. O mintis gi yra tokia. Aš, o tuo pačiu ir mano kartos žmonės, po kažkiek metų turės pranašumą! Na nekalbu apie kažkokius šiaip belekokius pranašumus, bet kalbu būtent apie vieną konkretų. Kai mirs koks nors žymus žmogus (ar tai būtų Valinskas, ar Grybauskaitė, ar Zvonkė), aš galėsiu savo vaikams/anūkams sakyti ‘o žinot, kai buvau jaunas, jis buvo labai žymus…’ ir papasakot visą labai ilgą ir nuobodžią istoriją apie tai, kaip Valinskas tą pačią Grybauskaitę pavadino boba ir kaip Zvonkė po to dainavo. O moralas tai bus tame, kad veikiausiai galėsiu ištart ‘ech, kaip buvo gerai tais laikais gyvent’, nes gyvenimas vargu ar bus geresnis – į politiką vis ‘spalvingesnės’ (ne gerąja prasme) asmenybės eina. Baisu pagalvot, kas ateis po to.
