Žalio Tarakono blogas

1. Buvau kažkokioj automobilių stovėjimo aikštelėj ir paskambino Rita su prašymu atvažiuot pas ją. Na tai sėdau aš į savo Coltą ir važiuoju aikštele. Tada iš vienos stovėjimo vietos atbuliniu išlindo krokodilinis Passatas. Trenkė man į galinį sparną, aš apsisukau ir su automobiliu nuslydau į stulpą. Duris įlenkė… Bet vis vien nuvažiavau pas Ritą. Ateinu į kiemą, mane pasitinka prie durų – žiūriu, kieme dar rūksta ką tik sudegusi Citroen Xsara. Paklausiau Ritos ar tai tos merginos (dabar vardas užstrigo, bet su ja naujus metus sutikau), atsakė, kad taip ir nusijuokė. Dar pajuokavau, kad va Citroenai net stovint užsidega patys. Užlipom į viršų, ten jau Tomas buvo. Kažką su juo kalbėjau, bendravau, o tada jis nustojo šypsotis, pasakė “gerai, užteks čia šūdą malti” ir įstūmė į kambarį. Ten buvo kažkoks labai aukštas ir stambus vyras, kuris iškart mane pastūmė ir taip pasodino ant lovos. Prie durų stovėjo Rita – žiūrėjau į ją nesupratimo žvilgsniu. O tada man pradėjo pasakot, kad turiu į Baltarusiją išvežti tos merginos (kurios Xsara) lavoną, nes kitaip mane pakas po žeme. Čia įsiterpė Tomas ir pasakė, kad aš galiu nesuprast tokių žodžių kaip “pakast po žeme” ir tada aš jį piktai nutraukiau ir pasakiau “nu gi suprantu – mane nužudys”. Tada žiūrėjau į Ritą su nusivylimu, kaip ji taip galėjo pasielgt. Man aiškino toliau, kad pasirinkimo neturiu. Nu tai kas man beliko – sutikau. Tada pasakė – bet mes dabar turim tave iškastruot. Pašokau, pradėjau klausinėt “kodėl? Gi darbą atliksiu. Ir ką aš po to darysiu?”. Atšovė, kad jiems nesvarbu, kad galėsiu prisisiūt po to, bet jie tai turi padaryt. O tada aš ir prabudau iš baimės.
2. Ėjau kažkokiu šaligatviu pro stovintį raudoną Lancer Evo VIII. Savininkas buvo viduj ir rev’ino variklį. Pasakiau “Poškus padarytų tave”. Ir toliau einu. Savininkas sustabdė mane, pradėjo ginčytis, pasakodamas, kiek čia tam Evo padaryta. Pradėjom kalbėt ir aš galiausiai pasakiau ar galiu atsisėst prie vairo. Leido. Atsisėdau į labai patogų lopšį, o tada man pasiūlė užvest variklį – dieve dieve, koks garsas! Paprašiau, kad leistų pavairuoti ir leido – sukau iki redline tiek pirma, tiek antra pavaromis, o po to jau baisu buvo – išties greitas automobilis. Lėkėm Zujūnų gatvėmis. Pirmyn-atgal, pirmyn-atgal… Kol galiausiai šis sapnas baigėsi… Pamenu, kad pedalai labai arti vienas kito buvo ir kliuvo už akseleratoriaus pedalo, kai stabdį spausdavau.
3. Buvom parkelyje prie Katedros aikštės. Krūva studentų (tarp jų buvo ir Eglė Maz.) ir retorikos dėstytoja. Tai buvo kalbos atsiskaitymas. Kažkaip susėdom įdomiai, kad man teko pirmam kalbėt. Bet man prasidėjo nervinis drebulys ir dėstytoja nutarė pradėt iš kito galo (tai man teko paskutiniam kalbėt). Bet neįpusėjus kažkaip pradėjom vaikščioti. Liko mūsų visai nedaug – aš, Eglė, dar keli studentai ir dėstytoja, žinoma. Ėjom Pilies gatves, tada ji pakvietė pas save išgert arbatos ir atšvęst šventę. Ir kažkaip stebuklingu būdu atsidūrėm kažkokiam traukiny be stogo. Jis važiavo po netikras vietas, po įdomius kalniukus, vaizdai buvo kaip iš pasakos. Ir tada baigėsi bėgiai ir jis pradėjo kristi. Mes su Egle kažkaip iššokom ir dėstytoja – jau pavirtusi į raganą – rėkė mums bebėgant, kad iš čia niekaip nepaspruksime. Bet mes bėgom, tikėdamiesi, kad mums pavyks. Reikėjo šokinėt, ropštis per kalvas ir klonius ir tada mes danguje pamatėm dureles. Eglė pasakė, kad “pro jas mes grįšim į dėstytojos namus, kuriuose šventę šventėm”. Įlipom, išlindom pro grindis ir tada pabėgom iš tos raganos namų…