2007 05 31 23:10
Skristukas
Keturiasdešimtpenktas autobusas turėjo atvažiuoti po septynių minučių. Stotelėje tvyrojo ramybė. Senukas ant suoliuko žvelgė toli į niekur, o jauna mergina kitame suoliuko gale maigė mobilųjį telefoną. Ir aš stoviu netoli jų.
Ant pilkų šaligatvio plytelių pastebiu mažą pienės pūkelį. Jis keliauja į žalią ir geltoną pievą pas kitas drauges. Tačiau pieva toli, o vėjas pučia pūkelį dar toliau nuo jos. Pučia į saulės įkaitintą gatvę, kuria vis švilpia automobiliai. Pūkelis po truputį slenka plytelių tarpu… Silpnai papučia vėjas ir skristukas sukdamasis pakyla, nusileidžia prie senuko kojos.
Koja negailestingai pakyla ir prispaudžia vargšą pūkelį. Jis supranta, kad dabar viskas bus ne taip. Viskas pasikeis – noras neišsipildys. Jis lieka prilipęs prie kojos, o senukas įlipa į autobusą. Pūkelis ne savo noru išvežamas toliau nuo savo draugių pienių. Bet skristukas juk liko Vilniuje. Gal vėjas jį dar nuneš pas pienes…
Jau dabar pasiilgau pienės pūkelio.
3 koment. to “Skristukas”
Pienės… O žinai, aš manau, kad šitą pūkelį žmogus/vėjas/mašina nugabens toli toli, ir, pasėtas (netyčia, žinoma), jis išaugs į didelę gražią pienę, kuria visi galės grožėtis… Ir tu tame tarpe. Ir turės istorija pratęsimą. The neverending story? Galbūt
O pūkeliai nepamiršta ir nepasimiršta
skaičiau visus dienoraščius tavo. nuotraukos pasakiškos. ir dienoraščiai. tiesa sakant bentjau man jie pasirodė su liūdesio ar skausmo kartėliu. manau todėl, kad neturi žmogaus kuriam galėtum išsipasakot (taip pasirodė iš dienoraščių).bet jie labai gražiai parašyti.
šitas kažkodėl man labai patiko, nežinau kodėl.
sekmės :>