Žalio Tarakono blogas

Bėda po vieną nevaikšto! Part 1

Ir štai automobilis nuo pat liepos 10 d. stovėjo mano kieme po stogu, rinko dulkes, šiukšles ir užėmė parkavimo vietą. Kartais prasukdavau pro šalį pasižiūrėt ar visos dalys vietoj, ar niekas neapgadinta, ar Pežukas išvis dar ten stovi… Atsisėsdavau, suimdavau rankomis vairą, nusišypsodavau ir po to nuliūdęs nueidavau. Galvojau, ką daryt. Atrodo, vieną dieną būdavau pasiryžęs tvarkyti automobilį, kad ir kiek bekainuotų, o štai kitą dieną galvodavau apie jo pardavimą (nors ir gaučiau tik centų centus už jį). Nugalėjo gėris! Gėris, jei ką, nėra automobilio pardavimas.

Rugsėjo antroj pusėj jau pradėjau rimčiau kažką daryti. Ieškojau meistriukų, jiems skambinėjau ir pavyko rasti netoli namų esantį garažiuką, kuris taip ir vadinasi – “garažiukas”. Kadangi kainos mane tenkino, vieta patogi, o ir buvo patikinta, kad dirba kokybiškai (nors ir pradedantieji), susitariau su jais dėl automobilio taisymo. Taip pat sutariau su jais, kad padės ir variklį surast, galės važiuoti kartu jo apžiūrėti. Kol kas viskas pakankamai gražiai klostosi.

Pasidomėjau ir sužinojau, kad variklis tinka nuo 306 Pežuko. Nors realiai jis silpnesnis, bet tai tik dėl įpurškimo sistemos. Bet galva, blokas – identiški. Pritvirtinus mano senąjį įpurškimą, turėčiau turėt lygiai tą pačią galią, kokia ir buvo (didesnę arba mažesnę priklausomai nuo seno ir naujo variklių būklės). Tad nevargau ieškodamas variklio būtent nuo Rallye (turbūt taip ir nebūčiau radęs) ir iškart ieškojau būtent iš Peugeot 306. Aišku, norėjau 16v versijos iš 106 GTI, bet po indėklų prasukimo iki rugsėjo vidurio taip ir neradau. Pradėjom važinėt pagal skelbimus. Buvo gal 4 ar 5 variantai. Pradėjau važinėt nuo brangesnių variantų (kažkaip galvojau, kad taip didesnė tikimybė surasti gerą variklį). Buvom ir Salininkuose, ir už Naujosios Vilnios, o galiausiai variklį suradom prie Olandų žiedo Vilniuj! Ir nusipirkau pigiausią!!! Vos 250 litų palikau. Prieš tai žiūrėti buvo parduodami ir už 300, ir už 400, bet net primityviai “matuojant” kompresiją, pastebėta, kad visi jie apyšūdiniai (viename variklyje stumokliai išvis neprasisuko, užkepę buvo), o paskutiniame, kurį ir nupirkau, kompresija buvo daugmaž visuose cilindruose vienoda ir pakankamai gera.

Kitą dieną pasiėmęs Mazdą nukeliavau į InterCars nusipirkti krūvos gėrio! Ant tepalų netaupiau, ant kitų dalykėlių irgi. Juk būtų apmaudu, jei vėl kas nutiktų varikliui dėl tepalų kokybės stokos. Dar Dominykas nuolaidą suveikė jiems, tad kažkiek litų net ir sutaupiau (neskaitant to, kad nemažai ir išleidau). Aišku, viso to net neužteko, pastoviai gi atsiranda nenumatytų pirkinių. Tad iš viso pirkau 5l tepalų, 6l antifrizo, oro ir tepalų filtrus, vožtuvų dangtelio ir karterio tarpines, paskirstymo diržą, alkūninio veleno riebokšlį, vandens pompą… Anokia čia paslaptis, tad galiu parašyt, kad vien už šitą išvardintą gerį palikau 365 litus! O kur dar draudimas metams ir darbų kaina… Nu vienžo, išlaidos normaaalios (baisu net įsivaizduoti, kiek pinigų išleidžia rimtesnių automobilių savininkai).

Ir štai spalio 3 d. prasidėjo Pežuko ardymas. Kaip supratau iš kalbų, nelabai jiems tai patiko, kai kurie sprendimai gaminant automobilį buvo pasirinkti sudėtingesni, nei pvz Honda ar Subaru automobiliuose – motoristas su jais pagrinde buvo susidūręs, tad turbūt mažiau įprasti konstrukciniai sprendimai ir patirties stoka lėmė tokią nuomonę. Bet nieko nėra neįmanomo. Spalio 4 d. variklis jau buvo išimtas ir buvo galima pažiūrėti į tuščią skylę po kapotu! Nieko ten gražaus, che. Biškį pafotkinau, pafilmavau. Jau buvo matyti finalas! Ir neužilgo, buvo įkėlinėjamas variklis – pafilmavau, žinoma. Vienu momentu teko kamerą dėt į šalį ir padėt jiems tai daryti – dviese nelabai susitvarkė tokiais primityviais metodais (kaip kad patys apibūdino). Variklis IN. Dar visi pajunginėjimai užtruko kelias dienas, bet štai štai štai, jau spalio 7 d. buvo galima išgirsti pirmuosius gyvybės garsus! Kad neatrodyčiau juokingai absurdiškai apgailėtinas, tai turbūt nelyginsiu šio garso su naujagimio verksmu. Juo labiau, kad garsas veikiau primena dyzelio klaksėjimą. Bet man asmeniškai nerimą kėlė DŪMAI. Jų buvo daug kur – tiek iš duslintuvo, tiek iš pačio variklio skyriaus. Aišku, mane nuramino, kad iš po kapoto dūmai rūksta dėl to, kad ant išmetimo kolektoriaus biškį yra tepalų (dėl purvinų tepaluotų rankų ir prisilietimų), o iš duslintuvo – kondensatas (kuris rūksta iki šiol, bet tai nieko baisaus, nes dūmuose nėra pašalinių medžiagų). Nevermind. Viskas sėkmingai pasijungė, išvažiavau pavažinėti vėlai vėlai vakare. Toooks geras jausmas, taip buvau išsiilgęs malonumo vairuoti (su Mazda ne taip smagu).

Spalio 8 d. nuvariau mašiną nuplauti į Švaros Brolius, o kitą dieną sudalyvavau slalome! Paėmiau 4 vietą. Ech, tas geras jausmas… Atrodo, kad visos problemos kaip ir išsisprendė ir belieka džiaugtis Pežuku, beeet, kaip jau skelbia įrašo pavadinimas, taip paprastai neišsisuksiu su tuo… Bet kadangi šis įrašas ir taip jau perpildytas tekstu, video ir nuotraukomis, apie tolesnes problemas – vėliau.

Bėda po vieną nevaikšto! Part 3