Tarakonaz

Bėda po vieną nevaikšto! Part 1

Ilgai džiaugiausi savo Pežuku. O dar ilgiau delsiau rašyt apie jį blog’e. Kažkaip nepakildavo rankos, žiauriai tingėdavau. Bet, atėjus įkvepančiai nakčiai (visgi, Kalėdinės nuotaikos mane aplankė šiandien – per TV3 rodo “vienas namuose”) aš galų gale pasiryžau.

O apie Pežuką yra ką rašyt. Oooi, kaip yra. Draugai jau žino, su kokiom problemom man teko susidurti, bet dėl savęs (ir dėl tų dviejų mano blogo skaitytojų) viską aprašysiu ir čia – stengsiuos nepagailėt ir vaizdinės medžiagos. Aišku, visko tikrai neaprėpsiu per naktį (net jei neičiau miegoti ir rašyčiau iki ryto), tad išskirstysiu viską dalimis.

Viskas prasidėjo auto.Banginių meete liepos mėnesio pradžioj. Atsimenu, važiavau aš iki Gaižiūnų savo kibiriuku smagiai dardėdamas keliu – be garso izoliacijos, be nieko. Toks sportisch jausmas… Keliai, kraštovaizdis – gražu, nuotaika gera. Net iki 180kmh įsibegėjęs buvau. Ir į meetą atvažiavau be problemų, gerai keliese ten pasibuvom pirmą vakarą, skaniai šašlykų, šonkauliukų užvalgėm ant laužo keptų. O kitą dieną buvo dar daugiau dalyvių, dar daugiau automobilių, mėsos ir smagumo. Ir aišku, buvo organizuojamas slalomiukas Gaižiūnų poligone, kaip gi be jo. Bevažiuojant iki ten, dar smėlyje užklimpau! Bet išstūmė mano kibirą – jei ką, būtų ir išnešę ant rankų – lengvas gi. O tas slalomiukas toks visai smagus ir sudėtingas buvo – klydo visi, o aš netgi labai (nei vieno gero važiavimo nepadariau). Ir vieno važiavimo metu, kai apvažinėjau kuoliuką trečiu bėgiu ties 130kmh, pasigirdo ausiai nemalonūs garsai. Trauka biškutį dingo, o galiausiai automobilis tada dar ir užgeso, vos spėjus iki finišo nudardėt. Tai va. Pagrindinis įtarimas – prasukti indėklai. Realiai, pagal visą logiką, menkai tikėtina, kad kažkas kito galėjo nutikt. Matyt, buvo tepalų trūkumas (tikrinau tik prieš išvažiuojant iš Vilniaus ir tada dar norma buvo) ir posūkyje, kai jie visi sutekėjo į vieną karterio pusę, alkūninis tuos indėklus ir užvėlė… Vienas dalyvis dar prieš slalomą buvo susirūpinęs mano variklio darbu, bet dėl to garsaus genio daug kam kildavo klausimų, tad aš labai ir neėmiau į galvą. O gaila… Būčiau patikrinęs tepalų lygį, būtų buvę geriau. Iš poligono grįžau iki stovyklavietės vos ne vos ir tą vakarą laaabai neblogai prigėriau – iš nevilties ir liūdesio, tipo. Prabudau ryte kaip agurkelis savijautos geros, bet ilgai netruko, kol supratau, kad viskas, kas nutiko, nebuvo sapnas ir mašiniukas vis dar serga. O juk dar laukė linksmiausia dalis – tai grįžimas namo iki Vilniaus! Atstumas visgi nemažas, o automobiliui tai visai nekažką. Bet kada galėjo variklis užklyniti. Pasigriebiau dar linksmų plaučių informatiką dalyvį į keleivio sėdynę, krūvą kuoliukų bagažinėn ir iškeliavom. Lėtai, atsargiai, kad tik neišprovokuotume kokio nors gedimo. Plentu Kaunas – Vilnius nevažiavau greičiau 80kmh. Trukdžiau žmonėms, aišku, bet ką galėjau padaryt? Nieko, tad laikiausi dešinės pusės ir tiek. Ir su tokia sėkmės formule pasiekiau savo namus! Pastačiau aš tą Pežuką kieme, nužiūrėjau, atsidusau, nuėjau namo…

Tai buvo pirmoji iš krūvos lemtingųjų datų – 2011-07-09 (savaitė iki mano gimtadienio). Ir čia Pežuko istorija tik prasideda…

Bėda po vieną nevaikšto! Part 2
Bėda po vieną nevaikšto! Part 3

Rašyti komentarą