2016 03 14 01:07
Noriu rašyti
Seriously? Tris metus nebuvau aprašęs nei vieno sapno… Kaip taip galėjo nutikt? Bet nieko tokio, ką tik vieną aprašiau, bandysiu išvengti tokių nesusipratimų.
Iš tikro aš mėgstu paspangt “kas būtų, jeigu būtų”. Pvz, jei tarkim reiktų pasirinkti ar būt aklu/nebyliu/kurčiu, ką pasirinkčiau? Tai aš rinkčiau būt nebyliu. Aišku, tokio dalyko nepasirinksi, bet vat mėgstu pafantazuot tokiom temom. Tai dabar susimąsčiau, ką pasirinkčiau, jei galėčiau pasirinkti meno sritį. Ir beveik nereikėjo galvot. Kad ir kaip norėčiau turėt balsą ir dainuot, kad ir kaip būtų zjbs būt dailininku, užvis kiečiausia būtų būt rašytoju. Tikrai pasirinkčiau rašymo talentą. Man apsuka galvą mintis, kad mano tekstai/istorijos galėtų būt įklijuotas tarp dviejų kietų kartono lapų. Man apsisuka galva nuo minties, kad tą knygą dar ir pirktų kažkas. Čia užvis geriausias meninis talentas. Kaip būtų smagu mokėt rašyt.
Vakar vežiau PB ir jo (?) G. Jaučiausi liurbiu. Šiandien juo pasijaučiau dar stipriau, kai netyčia nuėjęs į G instagramo profilį “paloveinau” vieną nuotrauką. Staigiai nuėmiau širdutę, bet jau buvo per vėlu. Ji tai pastebėjo ir pradėjo mane sekt instagrame. O aš iš solidarumo irgi pradėjau ją sekt. Bet vis tiek liurbiškai jaučiuos. Tarsi nedrįsau pirmas. Liurbis. Bet mane šitas mano liurbiškumas pralinksmina kažkodėl. Visai smagu šitaip susimauti. Apskritai yra smagumo būt socially awkward situacijose. Tas nejaukumas visai veža. Ir realiai juk nieko blogo neatsitinka. Tik nejauku.
Man patinka P. B. idėja apie rašymo pratybas. Aš visai ir pats galvoju rašyt ką nors fiktyvaus vien dėl rašymo pratybų. Aš vis tiek norėčiau parašyt knygą. Ar bent pradžiai trumpą apsakymą. Ar šiaip istorijas. Panašiai, kaip buvo su “Krakatukų miesteliu“, kurį anksčiau rašiau. Tik reik mačiau biografinių faktų ir jausmų įdėt. Man rimtai patinka tas Krakatukų miestelis. Beje, reik atkreipt dėmesį į tekstų “autorius”. Prie pavadinimo dešinėj virš datos ne visada būna parašyta “Tarakonaz”… Tuo tas Krakatukų miestelis ir nostalgiškas.
5 koment. to “Noriu rašyti”
Jo, man tai labai patiko vėlai naktį pralėkt su Zafyra ir jos (?) Edgaru!
Man irgi šiek tiek patinka kaip nors socialiai susimaut. To visada labai saugaisi, bet kai vis dėlto susimauni, pasekmės būna tarsi neadekvačiai mažos. Tokiais atvejais prisimenu tą vietą iš Donio Darko, kur Donis užpila mokyklą, o triušis sako “don’t worry, you got away with it”.
esu labai nusiminusi, kad nepaisant mano ilgametės kovos siekiant panaikinti priešpriešą tarp kietumo ir liurbiškumo, pati tapau nepatogumo priežastimi
būčiau galėjusi apsimesti, kad neskaičiau, bet labai sudomino tas pirminis jautimasis liurbiu (instagraminį dar galiu suprasti; tikrai kažkiek juokinga), tai jei pavyktų jį paaiškinti, būtų jėga
o šiaip – ačiū, kad pavežei
PB, va gal dėl neadekvačiai mažų pasekmių ir nėr baisu. O iš to nebaisumo atsiranda smagumas. Čia gal panašiai kaip su košmarų sapnavimu – iš principo kaip ir nėr malonumo jausti baimę, bet aš po stipraus košmaro pasijaučiu visai maloniai. Kai visą kūną krečia baimė ir išgąstis. Savotiškai būna gera.
G, aš esu labai nustebęs, kad apsireiškei ir čia. Kas tikrasis stalkeris visgi? Nesuprantu kam naikint priešpriešą tarp kietumo ir liurbiškumo. Nereikia. Jaučiausi labai liurbis toj vietoj kai pasakojau apie “taxi simulator”. Pagalvojau, kad tau kažkaip nivtemu turėjo pasirodyt viskas ir tada susinepatoginau. Čia kai žmonės kalba vidiniais bajeriais, o pašaliniai jaučiasi nejaukiai. Ir neva privertęs tave jaustis nejaukiai dėl to nesupratimo, pats tapau liurbiškas. Ir dar kažkas buvo, ko nepamenu. Hm, gal net ne kažkas konkretaus, o šiaip atmosfera, kurioje tvyrojo jausmas, kurį galėčiau pavadinti “liurbiškasis taksistas”. Bet sakau, tuo pačiu keistai smagiai atrodė viskas.
Edgarai, jei nenori būt liurbis, galbūt nereiktų klausyt žmonių, kurie kaip normalų dalyką siūlo garsiai šnekėtis su savim (ir kartais pamiršta liautis net išlipę iš mašinos). Kai su tokiais prasidedi, tai ir ima vyniotis visa pragaištinga liurbiškų įvykių grandinė.
Tai bet aš nieko prieš būt liurbiu. Kai negali būt žiauriai kietu, tai geriau būt liurbiu, o ne kur nors per vidurį!