2016 04 01 01:51
Balandžio pirmos įrašas
Aš labai nemėgstu balandžio pirmosios. Beje, balandžio pirmąją gimė mano soon to be krikšto dukra (krikštynos po mėnesio). Bet balandžio pirmosios kaip “melagių dienos” aš nemėgstu.
Neseniai pradėjau žiūrėt X-Files. Nuo pirmo sezono pirmos serijos, žinoma. Vaikystėje, kai gyvenau su mama ir močiute dviejų kambarių bute, močiutė mėgdavo šį serialą, bet jis neva buvo ne vaikams (aš tebuvau pradinių klasių mokinukas). Ir kadangi jos lova būdavo arčiau televizoriaus, močiutė savo kojos ir kaldros deriniu sugebėdavo taip užstot vaizdą, kad aš nieko nematydavau. Bet melodija įsiminė. Ir keli epizodai… gal ne tiek epizodai, kiek jų nuotaika ir atmosfera, man įsiminė. X-Files mano atminty kažkokią ypatingą vietą užėmė. Aš turėjau net knygutes “tikros NSO istorijos” ir “tikros vaiduoklių istorijos”. Žinoma, vaiduokliai buvo neįdomu ir prunkšdavau skaitydamas. Bet NSO istorijų knygutę kone mokėjau atmintinai. Ir pažiūrėjus tą serialą, visada susimąstai. Na, gal tikrai kažkas ten yra. Ta prasme, vien pagal tikimybes tikrai yra planetų, kuriose egzistuoja gyvybė, bet turiu omeny, kad gal kažkas yra ta prasme, kad atskrenda ir patyrinėja mus. Kai sugalvojau va dabar atsisiųst tą serialą ir pažiūrėt, po pirmų kelių serijų buvo neramu. Ėjau miegot su baime. Iš tikro gyvent vienam baisiau. Atsiguli tyloje ir nežinai, kas pro balkoną gali įlipti iš savo erdvėlaivio. Nėr užtikrintumo, kad būsi saugus. Aišku, nei mama, nei močiutė neišgelbėtų nutikus tokiai bėdai, bet still. Ir galvojau, ko gi aš bijau. Tos pirmos serijos nėr baisios. Man atrodo, kad čia žiauriai susiję su vaikystės prisiminimais. Serialo melodija man kelia asociacijas su ateiviais, su baime, todėl baisu ir dabar. Kvaila, bet baisu. Sunku buvo užmigt.
Buvau su y23b6 filme. Maniau, kad bus panašiau į pasimatymą, bet ne. “Moonwalkers” ganėtinai neblogas filmas. Ruperto vaidinimas filmuose ko gero visada primins tai, kad jis Ronis iš “Hario Poterio”. Sunku nusikratyt tokios etiketės mano kartos žmonių akyse. Kaip Di Caprio su Titaniku. Kad ir kaip bepažiūrėsi, jis vis tiek Titanikas, o ne Hju Glasas. Ir iš tikro kažkaip man vis nesinori sakyt, kad Tado Vidmanto “Gautas iškvietimas” lievas filmas, nes patį Tadą aš visada mačiau ir supratau kaip gerą režisierių (ar tai būtų reklamos, ar trumpametražiai, ar serialai), tad kažkodėl labai sunku imt ir galvot, kad va visgi paskutinis jo kūrinys nelabai koks. Ypač kai jis pats juo labai džiaugias. Bet nu blyn, bet tikrai nekažką. Nu tipo smagu, nu tipo juokinga, nu tipo “farai”, bet nu kažkaip… Gal čia buvo klaida tame, kad jie daug visko atskleidė traileriuose? Aš vis nenoriu pripažint, kad nieko gero, nes nu gi blyn, Tadas Vidmantas. O neseniai mačiau, kad jie ieško naujų veidų filmui “gautas iškvietimas 2”.
Pastarojo filmo kontekste prisiminiau kai ką. Filme vaidino menininkė, kuri piešia maisto produktais and stuff. Portretus. Na, visi žino apie ką aš. Ir iš kai ko teko girdėt, kad tie, kas supranta techniką ir panašiai, turi supratimą, kad jos tas menas nieko sudėtingo. Bet tada aš galvoju “nu ir kas, kad nesudėtinga?”. Nes gal net tas pats žmogus yra minėjęs, kad gi ne tame esmė ar sudėtinga, ar ne. Ir gal net geriau, kai iš pažiūros paprastus dalykas ir idėjas realizuoja. Nu nes tipo ok, gal ten piešt iš maisto ir nėr sudėtinga, o bet tačiau, niekas gi to nedarė ar bent taip neeskalavo to. Kai kažkas pradėjo daryt, tada visiems staiga toptelėja, kad “o, tai čia nieko sudėtinga, visi taip mokėtų”, bet tie “visi” kažkodėl nieko panašaus nesugalvojo. Ir šiuo atveju gal ir ok tas paprastumas ir elementarumas. Tame ir žavesys. Bet moralas tai tame, kad galioja išankstinis nusistatymas ar šiaip kažkokių autoritetų sudaryta nuomonė apie vieną ar kitą menininką. Nes kitokiomis aplinkybėmis ir kitų kritikų akimis, gal tie neva mene nusimanantys pradėtų galvot kitaip. Bet susiklosčius nepalankioms aplinkybėms tai maisto menininkei, kai kurie žiūri skeptiškai. O va čia aš įžvelgiu dviveidiškumą ir netikrumą. Juokinga net. Ir dar kaip žmogus patį save iškelia aukščiau kažko. Nors pats niekur nepasižymėjęs. Populiarumas nėra siekiamumas, bet tai vis šioks toks rodiklis, ne?
Filme “Moonwalkers” vien iš bendrų bruožų atpažinau Aston Martin automobilį, net nežinodamas tikslaus modelio. Su y23b6 leisti laiką labai zjbs. Kaip ir su V. K.! Bet kaip keista, kad mokykloje taip artimai nebendraudavom. Įdomu kas pasikeičia. Nu tipo kas po mokyklos baigimo, kai kardinaliai pasikeičia viskas ir net aplinka neverčia bendraut su kai kuriais, skatina imt ir prisimint buvusius klasiokus? Ir dar tuos, su kuriais bendraudavai paviršutiniškiau nei dabar.
7 koment. to “Balandžio pirmos įrašas”
Po mokyklos baigimo pas kai kuriuos žmones nelieka to šūdino mąstymo, kad čia su vienais yra gera/kieta bendrauti, o su kitais – ne, nes jei bendrausi su tais mažiau populiariais ir pan., tai pats toks tapsi. Na, kažkas panašaus.
Patariu nežiūrėti to naujausio X-Files sezono, nes tai yra taip blogai, jog net negalėjau įsivaizduoti, kad X-Files gali pasiekti tokį tūpumo lygį.
Kadangi polemika apie maisto meną akivaizdžiai nukreipta prieš mane ir Mantą, esu priverstas apsiginti.
Sudėtingai atliekamas menas nebūtinai geras, bet tai nereiškia, kad nesudėtingas – būtinai geras. Meno esmė slypi kažkur anapus ;) Be to, lyg nebūtų ir taip sudėtinga apie tai kalbėti, meno sąvoka labai plati ir kasdienėje kalboje gali reikšti daugybę skirtingų dalykų ar jų derinių. Kartais geras menas nuo per didelio gerumo tampa blogu, kartais blogas tampa geru, kartais prasmę kokiai nors tarsi ir tuščiai terlionei suteikia pats žiūrovas, susiedamas ją su kokia nors savo asmenine patirtimi arba įdomia filosofine ar moksline teorija. Kartais menininkas yra ne tas, kuris sukūrė tam tikrą objektą, o tas, kuris pasiūlė įdomų būdą pažiūrėti į tą objektą.
Kai koks nors paikas rankdarbis pavadinamas menu, pradedi į jį žiūrėti labai kritiškai. Jei nebūtų niekaip pavadintas, žiūrėtum atlaidžiau. Kai viskas veikia tik santykyje su kuo nors, negali tikėtis nei objektyvios tiesios, nei vienodo teisingumo visiems pasaulio reiškiniams. Bandydamas taip suklasifikuoti chaosą išprotėtum nieko nepasiekęs.
P., aš dabar tave sunepatoginsiu. Ta polemika ne prieš tave ir Mantą nukreipta. Gal ir jūs kažką tokio šnekėjot, bet nepamenu ir rašant ne apie jus galvojau. Ir aš beje, nesakau, kad ten tos menininkės tas maisto menas yra geras ar dar kažką. Mano pagrindinis akcentas turėjo būt tas, kad atrodo kvaila, kai kritikuojama TIK dėl to, kad atlikimas nėra sudėtingas. O būtent situacijoj, kuri iškėlė šį mano – pahiperbolizuosiu – protrūkį, paprastumas buvo kaip vienintelis argumentas prieš tą neva meną. Ir kai sudėtingumas yra naudojamas kaip vienintelis kriterijus, tada man atrodo, kad tai blogai. Ir sutinku su tavo mintimis, beje.
Arsoniste, tai bet mokykloj kažkaip ir nebuvo kitokio draugų rato. Vis tiek su tais pačiais bendrauti išeidavo. Tik ne tiek daug. Aš pats buvau toks nekietas, kad gal tada su manim nebendraudavo :))
Kadangi tu turi butą, mašiną ir playstationą, tai dabar esi kietas, dėl to ir bendraujam. Šiaip čia visai rimtai, tik turiu omeny, ne tai, jog kietumas atsispindi turimo turto kiekyje, bet tame, jog būdamas pakankamai jauno amžiaus sugebėjai savo jėgomis visą tai pasiimti. Apsižiūrėk aplinkui ir pamąstyk, ar iš tavo pažįstamų yra daug bent tiek turinčių. Simple.
Nagi bet ir man kilo noras replikuoti. Technikos paprastumas – jokiu būdu ne kritika meno objektui. Tačiau technikos supratimas, leidžia žiūrėtojui geriau suvokti, kas jį džiugina, ką jis vertina – idėją ir talentą ar pastangas ir įdirbį? O gal būtent techniką ir priemones? O gal net viską kartu ? Todėl atkreipti pašnekovo dėmesį į grikių stumdymo lėkštėje technikos paprastumą nėra bandymas sumenkinti menininkę, o tik kilnus noras kilstelėti pašnekovo nuomonę aukščiau paviršutinės.
Tai jei turėčiau butą, ir mano bloge virtų tokios esmingos diskusijos apie meną ir žmonių santykius?
Jei tu turėtum butą, tai tavo bute virtų menas ir žmonių santykiai