Žalio Tarakono blogas

Sekmadienį su y23b6 buvau Studium P. Hipster neformal nestandart meniška vieta. Bet visai jaukiai. Žiūrėjom vokiškai įgarsintą japonišką filmą apie vyrioką, kuris dviračiu išsiruošė į šiauriausią Japonijos tašką (2500km nuo jo namų). Gaila, kad vokiškas garso takelis užgožė originalųjį – būtų buvę daug aiškiau ir suprantamiau, badum tsss. Labai buvo keista, kad dauguma žiūrinčiųjų nereaguoja į filme vykstančius dalykus ir nerodo emocijų. Priverčia mąstyt, kad emocijų rodymas yra primityvu ir nerimta. Į viską reik žiūrėt judgmental. Tokie va visi judgmentalūs asmenys neiškenčia ir išeina filmo vidury. Viena mergina labai stipriai ribojo mano ir y23b6 asmenines erdves. Kai pasidarė nebepatogu sėdėt ištiesus kojas, ji tuo pasinaudojo ir išsidrėbė prieš pat sulenktas kojas. Kai jau buvo nebepatogu sėdėt sukryžiavus kojas, jų nebebuvo kur tiest. Įdomu ar normalūs žmonės būtų ką nors jai sakę dėl noro ištiest kojas ir prašę pasitraukt. Bet, merginos būta silpnos ir ji neištvėrė iki galo. Atodūsiai sinchronu, kai mums atsivėrė neaprėpiamos kojų ištiesimo galimybės. Pats filmas, beje, patiko. Įdomus, įtraukiantis. Nors nu nieko ten kažko tokio nėr, bet susižiūrėjo. Turbūt be y23b6 neisiu į Studium P. Jei būsiu geras, gal dar kada jis mane ten nusives.

Pirmadienį vėlai vakare prie vienišo taksisto, stovinčio Rotušės aikštėj, priėjo užsieniečių porelė. Paklausė jie manęs už kiek nuvežčiau iki viešbučio. Kadangi tai buvo netoli, užsiprašiau vos 4 eurų. Bet užsieniečiams to buvo negana. Jie pasiūlė 15 eurų už trumpą ekskursiją. Man patiko ši mintis. Nuoširdžiai, su užsidegimu pasakojau jiems apie Vilnių. Žingeidūs seniokai ir klausinėjo nemažai. Daug labai papasakojau. Ir apie sausio 13d. įvykius, ir apie nacionalinio stadiono prie Akropolio projektą. Valandą užtrukusi ekskursija užsieniečių buvo įvertinta trisdešimčia eurų. Išsisaugojo numerį. Antradienį dieną sulaukiau skambučio su prašymu aprodyt miestą dienos šviesoj. Seniokai jau buvo prisikvietę dar vieną porelę. Šįkart 45 minučių ekskursija buvo įvertinta dvidešimt penkiais eurais. Neblogas biznis, sakyčiau. Taxi tour! Nors visai užteko žinių tokio ilgio ekskursijoms, pagalvojau, kad reiktų pasiskaityt dar daugiau apie Vilnių. Užsieniečiai labai patenkinti liko ir žadėjo mano numerį išdalinti visiems draugams, kurie ketins aplankyt Vilnių. Kvietė vakare kartu išgert kavos, bet aš mandagiai išsisukau. Vat kažkodėl nenorėjau.

Ne viskas taip gražu ir gerai, kaip gali atrodyti. Kartais tenka susidurti su lunatikais. Vakar vienas toks po kelionės nedavė ramybės dispečeriui savo skambučiais. Mat aš jam neva įkišau suplyšusius 5 eur grąžos, todėl jis pradėjo gąsdinti, kad paduos į teismą taksi kompaniją už padarytą moralinę žalą. Jaučiat? Ir tikrai aš jam nieko neįkišau. Tiksliau, neturėjo būt stipriai įplyšę, nes būčiau ir pats pamatęs. Tai va įdomu ar gausiu šaukimą į teismą. Įdomu kokio dydžio moralinę žalą patyrė.