Fėja? Taip, nes atsklendė nežinia iš kur – visai netikėtai – ir nustebino. Balta, lengva skraistė, nuoširdi šypsena ir viliokės žvilgsnis… Visus sugebėtų pakerėt.
Kas galėjo pagalvot, kad man taip gali pasisekt? Už ką? Kodėl? Tikrai negaliu atsakyt į šiuos klausimus, o spėlioti pabodo. Nebeieškau atsakymo į šiuos klausimus, o džiaugiuos.
Tačiau fėjos nenuspėjamos… Gali taip pat lengvai išeiti, kaip atėjo. Todėl reikia laikyti – švelniai, nes per stipriai suspaudus gali išgaruoti arba išsprūsti. Su fėjom reikia atsargiai, nes tokie dalykai kasdien nepasitaiko. Laikysiu fėją ir švelniai, ir stipriai, ir tuo pačiu gal net pradėsiu melstis, kad nepaspruktų.
Tai pradėjo per dažnai reikštis. Tai ta, tai ana, tai dar kita. Bet juk ir sakoma, kad kišenėj ir karaliui špygą gali parodyt. Va taip va ir rodo špygas, neduoda vilties padaryt kitaip. Padaryt būtent taip, kaip noriu, kaip reikia, kaip būtų protinga. Bet taip buvo/bus visada.
Juk reikia labai nedaug. Bet to nedaug visada ir pritrūksta. Kuo arčiau, tuo toliau. Kad ir keli metrai buvo ir net mažiau, bet juos įveikti – žygdarbis didelis. O jei dar įvyktų taip, kaip aš manau, kad įvyktų, tai po to jau net per porą metrų nepavyktų priartėt. Atstumas – dalykas apgaulingas.
O dar taip pamąsčius, pažiūrėjus… Lyg ir visai gerai turėtų būt. Bet nuojauta visada apgauna, o tada lieki durniaus vietoj. Bet jei paklausai nors kartą savo vidinio balso, teišgirsti ‘no way that’s gonna happen’ arba ‘a tu durns, a nevalgęs?’. Net mažiuką užsidegimą apšlaksto vandeniu ir lieka tik dūmelis. ‘Pššššš’ ir tada nebelieka net ir to dūmelio.
O juk buvo daugiau nei 12 valandų! Sušiktas bailys. Su-šik-tas bai-lys. Ir taip vi-sa-da.
Kai vieną akimirką pasakai žmogui, koks jis tau brangus, o kitą jis jau bėga nuo tavęs, apima sušiktai blogas jausmas. Jautiesi išduotas, ištvirkintas ir paliktas gulėti, numestas belenkaip.
Kai tave numeta, dar spėji pamatyti ją nubėgančią. Ir ji įsivaizduoja, kad ji nieko nepadarė, ji net nenumano, kad mane numetė. Jeigu tik aš jai tai būčiau pasakęs tiesiogiai, o ne kvailomis užuominomis… Bėglė nebūtų bėgle.
Kokia tikimybė, kad ji yra toji banalioji vienintelė? Kokia tikimybė, kad ji atsakys tuo pačiu, jei jai tiesiai šviesiai tai pasakysiu? Mažiausia.
O dabar tu taip arti, taip šalia. Dar spėčiau sugriebti tave už liemenėlės ir tu niekur nebepabėgtum. Jaučiu tave kvepuojančią man į ausį, bet tu nieko nenutuoki.
Apsižvalgysi?
Gyveno kartą asilas. Toks pilkas ir neišvaizdus. Ausys jo buvo didelės, o snukis negražus. Užsispyręs asilas, kaip nekeista. Mėgo valgyti jisai morkas, burokus ir kopūstus. Todėl vieną dieną perlipęs per tvorą įsibrovė į Onytės sodą. Valgė jis ten visą naktį, kol ryte Onytė jį pamatė. ‘Pykšt pokšt, keberiokšt’ sušuko mergytė. Išsigando asilas Onos ir pabėgo iš jos sodo.
Bėgo bėgo ir pribėgo šulinį auksinį. Šoko jis vidun ir nusiskandino.
Ar skaito mintis visi ir tik aš nemoku?
Ar gyvenimą visi realų mato ir tik aš nematau?
Ar tikrai nuostabūs visi Jūs ir tik aš toks pašlemėkas?
Ar visus supranta visi ir tik aš nesuprantu nieko?
Kiek centimetrų pločio Jūs matote? Va būna trumparegių, aklų ar šiaip žioplų žmonių, kurie nemato to, kas jiems prieš nosį. Nemato viso to gėrio, kuris vyksta visiškai čia pat. Nemato jausmų, kurie slepiasi, besistengdami išsiveržti.
Blogiausius dalykus pastebi visi ir tuomet murma nepatenkinti, kad tas ir anas negerai. Pesimizmo pilna visur, o optimizmas lieka užspaustas kažkur kampe arba už regimojo pločio ribų.
Viskas vyksta čia pat, nereikia žvalgytis toliau. Juk viskas nėra jau taip blogai, kaip Tau atrodo. Atvirkščiai – viskas net labai gerai, bet Tu nenori ir nesistengi to įžvelgt. Žvelgi ne ton pusėn.
Atsisuk ir atsimerk. Liepiu.
Kaip sunku apie Tai rašyti. Spėju, kad būtų dar sunkiau apie Tai kalbėti. Bet jei Tu apie Tai užsimintum ir norėtum pakalbėt – aš apsidžiaugčiau. Tu gal palaikysi Tai užuomina – tebūnie. Aš silpnas jaučiuos, nes man sunku Tave prakalbinti šia tema.
Kyla klausimas apie ką aš čia? Apie Tavo draugystę. Man vis dar sunku rašyt, bet išties juk neturiu nei vieno Tikro draugo. Banalu – Tokio Tikro kaip filmuose. Nejaugi reikia būti aktoriumi, jei nori Tikro draugo? Aš tenoriu apkabint, pakalbėt, gal net pabučiuot, jei Tu ne prieš. Ir man net vieno Tokio karto pakaktų pusei metų. Bet Tu nesugebėtum būt Tokia atvira su manimi. Ir Tu pati Tai žinai. Tu negalvok, kad aš egoistas. Aš noriu ir Tau duot šilumos, meilės, atvirumo ir pasitikėjimo. Kaip puiku – abipusė nauda.
Skaitant Tuos Tavo žodžius, kiekvieną kartą darosi vis liūdniau. Juk Tu turi daug Tau svarbesnių draugų už mane. Bet Ten viskas atrodo kitaip. Naivuolis? Žinau. Tiesiog nenoriu pripažinti akivaizdžios tiesos, jei ji man nepatinka. Bet kam To reikėjo?
Nebežinau kuo tikėti, kas Tiesa, o kas tiesiog protingas Melas. Ar Tu išties Tokia, ar tiesiog puikiai žaidi gyvenimu ir jausmais? O dabar Tu galbūt žinai, kad apie Tave visą Tai parašiau. Tu tuo įsitikinus… Arba Tu dabar galvoji, kad tai ne apie Tave ir liūdi, nes manai, kad žinai apie ką. Bet visos užuominos gali reikšti visai ką kitą – nesvarbu, kad yra daug panašumų su Tuo apie ką galvoji. Ir taip – aš bandau Tave klaidinti, nes su Tavimi man būtų per sunku apie Tai kalbėti. O žinai… Man Tavo nuomonė pati svarbiausia. Nors ją sužinau gan retokai. Ir man džiugu, kai mūsų nuomonės sutampa – tuomet aš trumpam atsiduriu arčiau Tavęs. Aš Tave labai idealizuoju ir bandau užsimerkti prieš Tavo trūkumus. Ir aš Taip noriu, man Taip patinka. Trūkumai tampa privalumais.
Tu tik nieko nekomentuok, nieko nerašyk, nes aš – naivus kvailys ir bailys. Tu Esi Daug Daugiau nei aš. Žinok Tai ir tikėk Tuo – man To pakaks.
Žybt. Įsižiebė balta lemputė, paslėpta po raudonu stačiakampiu stiklu užapvalintais kampais. Lemputė zyzė, taip sukeldama dar didesnį nerimą.
Jis sedėjo prie durų ant raudono dirbtinos odos suoliuko – visai kaip troleibusuose, bet ilgesnis ir be atlošo. Tiesa, troleibuse daug maloniau sedėt nei čia ir laukt, kol lemputė nebezys. Suolas čiurgždėjo, nes jis negalėjo nusedėt ramiai. Jis buvo įsitikinęs, kad išgirs tai, ką išgirdo ir praeitą kartą, ir dar anksčiau. Rankos šalo ir prakaitavo, o bobutės, sėdinčios priešais jį, gailiomis akimis į jį žiūrėjo – toks jaunas, o tokios bėdos.
Zzzzzzz… Nutilo. Durių vyriai sugirgždėjo ir jį pakvietė vidun. 1… 4… 10 minučių praėjo… Jis išėjo, bet jam reikėjo dar palaukt. Ir vėl tas nekantrumo jausmas grįžo. Galiausiai jis neiškentė, atsistojo ir pradėjo vaikščioti koridoriumi pirmyn ir atgal. Jo žingsnių garsas puikiai derėjo su lemputės zyzimu. Vos tik lemputė nutilo, žingsnių garsas irgi pranyko. Vidun – paskutinį kartą.
Jo veide šypsena – jis to nesitikėjo. Gal net dar netikėjo. Bet tai buvo tiesa – ligos nebeliko. Neaišku, kaip ir kodėl, bet nebeliko. Vadinasi, dar yra viltis, kad ir ji pasveiks…
Jai nepatiko ledai. Ji neturėjo draugų. Ji neturėjo draugų, nes jai nepatiko ledai. Draugai yra draugai tik dėl ledų.
Bet kokie gi draugai, jei draugauja tik dėl ledų? O jeigu ji mėgtų ledus? Tada ji turėtų ir draugų. Bet jei valgytų visada tuos pačius ledus, tai ji vėl nebeturėtų draugų. Draugams atsibosta tie patys ledai. Ieško vis kitokio skonio…
Bet galiausiai atsibos visi skoniai ir nieks neturės draugų ir nevalgys ledų. Bet kol taip nėra, draugystė yra, jei yra ir ledai. Tik tiek, kad ledai tirpsta. Ištirps ir draugystė.
Ir liks tik įtampa ir pykčiai. Arba pyktis iš vienos pusės ir šypsena iš kitos. Bet jei yra pykčiai, tai dar liko ledų. Reikia dėt į šaldytuvą, kol neištirpo…
Ar skanu buvo? Duok paragaut…
Aitvarai nusineš mane.
Ten kur gera ir šilta.
Bet jie mane palieka.
Net neprisimena kas esu.
Toks nepastebimas pilkas.
Lyg skruzdėlė tarp kitų skruzdėlių.
Aitvarai net negirdi šauksmų.
Aš nieko prisikviesti nebegaliu.
Jie nuskrido ir jau vėlu.
Telieku aš tarp kitų skruzdėlių.
Taip pilka bus visada.
Nes tu aukščiau už mane.
Šalta šalta šiandien. Ne dėl to, kad lauke lijo ar buvo vėsiau. Šalta todėl, kad nėra prie ko prisiglausti. Net radiatorius šaltas… Bet aš noriu prisiglausti prie žmogaus…
Prisiglausti ir pajausti nuoširdumą, meilę ir šilumą. Tik to man ir trūksta. Tokių žmonių nedaug. Ir jie visi nuo manęs slapstosi…
Ji yra nepakartojama. Tokį balsą, kvapą ir akis turi tik ji. Tuo Miglė ir yra už kitas geresnė. Niekuo daugiau. Bet juk to užtenka, kad pamiltum. Juk meilė ir susideda iš smulkmenų, kurios, atrodo, yra visiškai nereikšmingos.
O kas yra meilė? Aha… Sakysit, jausmas. Ne tik. Tai jausmas, elgesys ir pažinimas. Iš kur aš tai žinau? Perskaičiau. Taip. Nevaizduosiu labai protingo ir šių minčių nesisavinsiu. Skaitydamas dar supratau, kad meilės iš pirmo žvilgsnio nėr. Įsimylimas įvaizdis, išorė, bet vidus lieka nepaliestas. Žmogų reikia pažinti. Nebandykit prieštaraut. Ir dar… Mylint nori daryti gerą nesitikėdamas visiškai jokio atlygio. Iš širdies.
Dėl to aš nusprendžiau, kad Miglę myliu. Tiesiog ėmiau ir nusprendžiau. Šiuo metu man taip atrodo ir man dzin, ką sako kiti. Kažkuriame dienoraštyje jau buvau paminėjęs tai, kad myliu. Taip, tą pačią. O Miglė to nežino ir, turbūt, net nejaučia. Ir nereikia. Nuo to geriau nebus.
Gerai jau… Aš žinau, kad nemyliu. Miglei jaučiu kažką kito. Kažką ne tokio. Tiesiog mane ji traukia. Ir net ne fiziškai. Tačiau kai šį jausmą vadinu meile, man lengviau apie tai kalbėt. Gal todėl, kad netikiu, kad aš išvis įsimylėsiu. O jau net nekalbu apie tai, kad mane kas nors įsimylės. Aš bijau meilės.
Nepažįstu jokios Miglės, bet juk vardą išgalvot labai lengva.
Tarp manęs ir Miglės tiek daug skirtumų, kiek tik gali būt…
Krapnojo lietus. Vandens lašai garsiai lašėjo ant palangės, o senukas žiūrėjo į vis labiau tamsėjantį dangų ir į žmones. Jis ramiai suposi savo kėdėje. Jaukus ir mažas kambariukas, kuriame buvo tik būtiniausi daiktai: lova, televizorius, noutbukas ir supamoji kėdė, kuri retkarčiais sugirgždėdavo. “Rupūs miltai”, – susiraukė ir taip jau raukšlėtas veidas. Senolis pakilo nuo savo kėdės ir palengva nuėjo į koridorių. Batai, paltas, raktai, skėtis ir išėjo.
Lašeliai daužėsi į automobilį. Senukas greitai išbėgo į gatvę ir atsirakino savo senutę Volgą. Įsėdęs į ją, įnirtingai bandė užvesti keturiasdešimties metų senumo variklį. Pavyko. Volga lėtai ir atsargiai pajudėjo iš savo stovėjimo vietos. Užgeso. Variklis antrą kartą bando atsibust… “Prašau, neapvilk manęs. Pasistenk”, – maldauja senukas. Automobilis vėl pajuda ir nuvažiuoja į garažą – šiltą, jaukų ir sausą. “Gerai”, – nukrenta akmuo nuo širdies.
Senolis minkštu, sausu skuduriuku kruopščiai nuvalė Volgą ir atsisėdo vidun. Balkšvai raudonos odinės sėdynės, medinis vairas… Visos detalės joje išlikusios originalios. Prižiūrėtos nuo pat pirkimo dienos. Senukas ilgai dirbo, taupė, kad galėtų ją nusipirkti. Naują, iš salono. Ir jo svajonė išsipildė trisdešimtmečio proga… O radijas vis dar puikiai sugaudo bangas. “Ech”, – atsiduso senukas… Kūnas senas, sunku gyvent… Vienintelis dalykas, dėl kurio dar verta čia likti – Volga… Juk jo abu sūnūs jau mirę…
Bet senukas dar gyveno. Nusižudyti neleido orumas, bet kasnakt prieš užmigdamas tikėjosi nebeprabusti… Ir taip vieną vakarą jo maldos buvo išklausytos… O Volga vis dar garaže.
Kartais atrodo, kad žmogų pažįsti kuo puikiausiai. O staiga jis pasikeičia… Pasikeičia pomėgiai, elgesys, draugai… Ir tiesiog skaudu darosi, kad taip nutiko. Net verkti norisi. Viskas taip greit. Vakar atrodė, kad viskas lyg ir normaliai… Na gal truputį kiek kitaip… O šiandien viskas persiverčia aukštyn kojom.
Ir žinot… Keista… Nu nesinori tikėt. Juk taip negali būt. Negali būt viskas taip staiga. Nespėju gyvent tokiu ritmu. Nekenčiu pokyčių. Nu kam jie tokie reikalingi? O jei jau keičiasi viskas, tai nors po truputį, o ne taip staiga. Ir ką daryti? Nieko. Niekaip aš negaliu to sustabdyti. Nuo manęs juk visiškai niekas nepriklauso. Nesu toks svarbus asmuo tam žmogui. Kad ir kiek ilgai jį pažinojau… O gaila…
Nenoriu, kad tas žmogus išeitų… Žinau, kad tai skamba egoistiškai, bet nenoriu. O gal jis dar grįš, jei bus ne per vėlu. Laikas tiksi. Po to grįžt gali būt sunku. Tikiuosi, kad spės išlipt iš traukinio.
Juokinga?…
Niekada anksčiau nebuvau atkreipęs dėmesio į autobusų keleivius. Šiandien važiuojant keturiasdešimtpenktu autobusu aš juos stebėjau. Išties… Kokie jie visi skirtingi ir ypatingi.
Štai netoli manęs juodaplaukė mergina su didele nosimi smagiai kvatoja su draugėmis. Nežinia, apie ką jos šneka, bet joms į aplinkinius nusispjaut. Dzin kitų nuomonė – juk tai tik kelionė autobusu.
O va ten tolėliau… Na ten, prie vairuotojo kabinos. Aha. Va ten matau kitą merginą, kuri visiškai skiriasi nuo didžianosės. Ši stovi prie lango, įrėmusi į jį nosį ir lūpas. Svajoja… Arba stebi aplinką. Turbūt gera lūpomis jausti vėsų aprasojusį stiklą. Platus sijonas ir keliais dydžiais per didelis megztinis priverčia mane pagalvoti… “Menininkė”… Ir ne kitaip.
Žvilgsnis krypsta vis kairiau. O! Susitiko žvilgsniai. Abu staigiai nusukame akis. Kodėl? Nežinau. Ji tokia pat stebėtoja kaip aš. Visada apžiūri naujų keleivių batus. Įdomu… Kokios muzikos ji klausosi. Žvilgsniai vis susitinka… Linksma, bet vis vien nusuku akis – labai sunku susilaikyt. Gražūs veido bruožai. O akys susitinka vėl…
Nei vieno išskirtinio vaikino… Arba aš tiesiog jų nestebiu. Bet merginos vis kažkuo ypatingos. Štai dar viena keistuolė. Tik kiek vyresnė… Daug vyresnė. Smakras ir nosis užriesti į viršų – išdidumas neišpasakytas. Paniekinamai nužvelgia įlipusius paauglius ir toliau žiūri į stogą. Nu ir tegul žiūri.
Mano stotelė… Prieš išlipant vėl pagaunu žvilgsnį… Visgi… Kaip gera buvo važiuoti autobusu. Ryt reikės pakartoti.
