Žalio Tarakono blogas

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)
Krakatukų miestelis. Juzefas (II)
Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Juzefas nemirė, Juzefas visada buvo ir liko. Kiek į šalį pasitraukė tik Džozefina. Nu ne “kiek”, bet išties dafiga. Juzefas, kaip įprasta jam, guli ant nugaros ir mąsto apie tokius banalius ir žmonėms įprastus dalykus, kad net graudu. Jam buvo keista ir nesuprantama, kodėl Džozefina braukia jį iš gyvenimo? Ar jis ją taip įskaudino, kad praėjus beveik 2 metams, jai vis dar koktu į jį žiūrėt ir net pagalvot? Nepasakysi, kad ir Juzefui malonu buvo, aišku.

O Juzefui iš tikro pochui. Jūrų marių jis jau nebeplauks vardan “ryšio palaikymo”, jam tiesiog skaudu. Ir Juzefui pochui šiandien, nes visas “išbraukimas” tai tik pretekstas galvot. Reikia kažkur nukreipt mintis jam, nes tikrai yra galimybių išprotėt.

Išsitaškantys smegenų gniužuliai ir suknežinta makaulė.

Juzefas pasiklydęs, jis nemato nieko gero ir gražaus. Motyvacijos kažką daryt? Nėra. Visa tai dėl ateities nematymo. Savo ateities. O kiek numato, tiek liūdna. Bullshit here, bullshit there, bullshit everywhere. Net nehiperbolizuojant, sunku, baisiai sunku. Ir Juzefui taip trūksta “Džozefinos” šiuo metu. Meilė toks labai apgaulingas, viską padailinantis efektas/filtras, kaip Photoshope. Bet dievaž, duokit gi kas nors tą Photoshopą Juzefui.

Krakatukų miestelis. Džozefina (I)
Krakatukų miestelis. Džozefina (II)

Prisimindama paskutinįjį susitikimą su Juzefu, Džozefina nuliūdo. Ji suprato, kad Juzefo jausmai jai nė kiek nepasikeitė. Tačiau Džozefinos – pasikeitė. Ir tai buvo skaudžiausia. Džozefina jautėsi atsakinga ne tik už save, bet ir už Juzefą, jo širdį bei jausmus. Juk kas kitas, jei ne ji tąją nekaltą, nepatyrusią gyvenimo išdavysčių ir pajuokų širdį sudaužė. Bet ne, čia netiktų sakyti ‘sudaužė’, juk kiekviename, širdį veriančiame, skausme yra ir džiaugsmo, kuris, žinoma, mums būna suprantamas tik po kurio laiko. Be to, žavioji mergina laikėsi nuomonės, kad antrą kartą į tą pačią upę neįlipsi. Deja, šis jos nusistatymas buvo daugumai jos draugų, bei pažįstamų nesuprantamas. Tačiau ji niekada nesiruošė kažkam kažko įrodinėti. Apskritai Džozefina buvo iš tų merginų, kurios mėgsta pačios kontroliuoti situacijas. Šioje vietoje turėčiau iš dalies paprieštarauti – nors Džozefina jautėsi esanti stipri ir išdidi, vis dėlto jai tekdavo pripažinti, kad vyriškos stiprybės ir paramos jai trūko. Juk Džozefina buvo auklėjama šeimoje, kur vyras asistuoja damai, o ne ji jam. Tad natūralu, kad to paties tikėjosi ir iš savo bendraamžių vaikinų. Aišku, ji buvo nuvilta ir nusivylusi. Galiausiai ši žavioji būtybė suprato gyvenanti ne tame laikmetyje, nes pasaulis pasikeitęs. O gal Džozefina reikalauja to, kas nepriimtina šiuolaikiniame gyvenime ir to, ko nebėra? Jai teko nusivilti supratus, kad vyrai nebeturi pasitikinčios laikysenos, uždegančio žvilgsnio, tvirtos rankos bei širdies. Vyrai, šiuolaikiniai vyrai, perėmė iš moterų trapumą, jautrią širdį, nuolankumą… Aišku, aš nesakau, kad tai blogai. Bet blogybė yra ta, kad tie save aukštinantys vyrai yra ne kas kita, o sumoteriškėjusių vyriškų hormonų individai.

Taigi grįžkime prie Juzefo. Džozefina norėjo, tikėjosi ir vylėsi, kad draugystė su juo nenutrūks. Tačiau pati į šiuos santykius neinvestavo, tikėdamasi jo iniciatyvos. Ir vėl ji klydo. Vėl reikalavo to, ko negali būti. ‘Bet gal ir gerai’ – kartais ji pagalvodavo. Nebendraudama su Juzefu, ji jo neskaudina – neskaudina tiesiog savo buvimu, žvilgsniu, juoku, kuris priverčia jį virpėti, išraiškingomis, bei grakščiomis manieromis. Visgi, nors ir jautėsi atsakinga už šią situaciją, kuri ją dažnai nuliūdindavo, ji visad prisimindavo savo mėgiamos kompozicijos ištrauką ‘Gyvenu, nes tikiu, kad pasaulis gražus’ – štai, kas priversdavo ją šypsotis.

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)
Krakatukų miestelis. Juzefas (II)

Juzefas jau buvo beatsigaunąs po visų šių santykių vingrybių. Gyveno viengungiškai vienišą gyvenimą, kartais nuklysdamas mintimis į praeitį. O kartais smegenis aplankydavo nenumaldomas noras bandyti viską atgaivinti. Bet ryžto visada pritrūkdavo, o ir sveikas protas sakė, kad iš to išeis tik šnipštas. Jeronimas jį vis ragindavo, sakydavo ‘bet tai tu nors pabandyk’, bet Juzefas numodavo ranką – viskas prarasta ir baigta.

Praėjo metai nuo pažinties dienos. Jis tai prisiminė ir visą dieną jo mintys sukosi vien apie Džozefiną. Dienai praėjus, mintys buvo nuvytos tolyn. Krakatukų miestelis nedidelis, ir galiausiai jis ją pamatė einančią gatve. Tą gražią, Kalėdišką iš šventišką dieną… ‘O, kaip ji stulbinančiai atrodo’ pagalvojo Juzefas. Ir šilti jausmai akimirkai sugrįžo. Vėl visas kartu praleistas laikas praskriejo pro akis, vėl grįžo mintys ‘o gal dar ne pabaiga?’. Ir Juzefas prarado amą. Jis vėl apsvaigo trumpam ir nebesugebėjo bendraut. Suprato, kad nepaslėps to, ką jaučia. Tai ir nebesistengė. Jis žiūrėjo Džozefinai į akis, bandydamas įžvelgti ugnelę, kuri sakytų ‘taip, tikrai dar ne pabaiga’, bet nematė. Jis nesuprato, kokiu žvilgsniu į jį žiūri ir nors akimirkai norėjo turėt galių skaityt mintis. Tačiau jis jų neturi. Jis bijojo kažką daryti, nežinodamas ką jaučia Džozefina ir ko ji nori, todėl jis nedarė nieko.

Krakatukų miestelis. Džozefina (I)

Deja, Džozefina vėliau suprato, kad skauda ne tik galvoje, bet ir širdyje. Ji pagalvojo ‘O visgi viskas apsisuka ratu’. Nors Džozefina suprato, kad įskaudino Juzefą, ji vis dar norėjo bendrauti su juo. Norėjo jį pažinti kitaip, kaip asmenį, o ne tik mėgautis jo dėmesiu. Tačiau Juzefas jai neberašė, o Džozefina buvo per daug išdidi mergina, kad vaikinui rašytų. Tad dienos ėjo ir jie tiesiog gyveno, žinoma, prisimindami vienas apie kitą ir pagalvodami.

Buvo tokių dienų, kai Džozefina su Juzefu netikėtai susitikdavo, bet maloniai pasisveikindavo ir nueidavo. Aišku, Juzefas paskui save kaltindavo, kad nepakalbėjo su ja, nepakvietė arbatos, į kiną. Taigi jis sau pasakė ‘Kitą kartą būtinai ją kur nors pakviesiu’.

Ėjo dienos, mėnesiai… Taip atėjo žiema. Kaustė orą lengvas žiemos šaltis ir pustė, bet viskas atrodė nuostabiai gražiai, Kalėdiškai ir šventiškai. Džozefina, kaip visada ėjo gatve grožėdamasi viskuo ir įkvėpdama į save kiek galima daugiau tos nuotaikos sklandančios ore. Juk jai Kalėdos – pati gražiausia šventė. Be to, ji romantikė, kuri mėgsta svajoti. Mintimis nuskriejusi į svajas ji susidūrė su Juzefu! Tai buvo netikėta nei jai, nei jam. Džozefina šypsojosi, bandė užkalbinti, o Juzefas tiesiog žiūrėjo nedrąsiai ir kukliai. Pamačiusi šį žvilgsnį, Džozefina suprato, jog jis vis dar taip pat į ją žiūri, nors praėjo tiek laiko ir kaip jis pats sakė ji ‘prikakojo’, bet laikas nepakeitė jo gilaus žvilgsnio ir susižavėjimo ja.

Krakatukų miestelis. Džozefina (III)

Nuleidusi galvą, paskendusi savo mintyse, Džozefina sklendė Krakatukų miestelio senamiesčiu. Ji dar buvo neatsigavusi po skaudžios netekties – ją paliko vaikinas. Ir staiga prie jos pribėgo keistas, drovus vaikinukas ir pasiūlė nueit išgert kavos. Džozefina neatsisakė. Tačiau einant toliau, jos mintys sukosi vien apie buvusįjį. ‘Na, kodėl? Kodėl mane paliko?’ – ji nesugebėjo to suvokt. Arba nenorėjo pripažint – visgi sunkoka. Galiausiai, nusivylusi visais pasaulio vyrais ir išvadinusi juos kiaulėmis, Džozefina priėjo išvadą, kad buvęs vaikinas jos niekada ir nemylėjo – tik ji dėl jo buvo pakvaišusi.

Ji atsigavo, suprato gi, kad ne pasaulio pabaiga ir gyvenimas tęsiasi toliau. Banalūs žodžiai gi irgi būna teisingi. O dar ir gatvėj sutiktas Juzefas pasiūlė susitikt – prasiblaškyti visada gerai. Džozefina nepasigailėjo – po susitikimo ji vėl linksma tabalavo kojomis ant savo mėgstamų supynių kieme. Kiek nedaug reikia. Ir štai jai toptelėjo: ‘ar šįkart nebus viskas atvirkščiai? Juk jis dėl manęs pakvaišęs, o aš tik prisileidžiu jį, mėgaujuos dėmesiu’. Kojos nustojo tabaluot, ji sukniubo ant grandinių, pradėjo kūkčioti – ji ką tik suprato, kad Juzefas liks įskaudintas. Bet nutarė visa tai atidėti vėlesniam laikui.

Džozefina pasidavė laiko ir įvykių tėkmei. Atrodo, viskas buvo ‘tobula’, kaip pasakytų Džozefina. Bet taip atrodė ne jai, o Juzefui. Džozefinai kažkas buvo ne taip. Ji jau ne tik bijojo įskaudinti tą mielą, drovų, keistą vaikinuką, bet ir santykiuose pajuto pokyčių. O Džozefina buvo tokia mergina, kuri vadovavos taisykle ‘jei bent kažkas negerai, reikia kažką daryti’. Ir prikakojo. Net nesuskaudo širdies. Skaudėjo kitur – galvoje.

Krakatukų miestelis. Džozefina (II)
Krakatukų miestelis. Džozefina (III)

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)

Juzefo gyvenimas plaukė vaga be užtvankų – jam ne tik moksluose sekėsi, bet ir Džozefinoje. Jie susitikdavo kelis kartus per savaitę (abu buvo užimti savais darbais). Ir kiekvieną kartą susitikę, jie, kaip ir visus praeitus kartus, šnekėjosi, juokėsi, tylėjo, žiūrėjo… Tai beveik tapo rutina ir Džozefina nebūtų mergina, jei nepradėtų ieškot sliekų ten, kur jų nebūna. Rado. Juzefas palūžo. Pakalbėjęs su Daktaru, vardu Pauzė, nutarė, kad viskas baigta. Kai Juzefas gulėjo ant lovos, jis nebematė krintančio sniego; kai Juzefas ėjo gatve, jam nečiulbėjo ausyse; kai Juzefas gėrė kavą su pienu ar be, jis ją gėrė vienas.

‘Einu prisigert’ sugalvojo. Bet net to jis nepajėgė tinkamai atlikt – lūžo net nepradėjęs. Lūžo todėl, kad krito į lovą ir pravirko. Kambariokas Jeronimas nieko nedarė, nes jis niekada nieko nedarydavo, buvo įsitikinęs, kad žmogus privalo pats susitvarkyt su savo bėdom. Ašarų liaukos ištuštėjo, nuotaika nepagerėjo, o Jeronimo šalia nebuvo, todėl Juzefas išėjo.

Klube Juzefas atsipalaidavo, pamiršo visas Džozefinas ir atsigavo tik ryte. Rankoje – drabužio atplaiša, o po kojomis – žmogysta be drabužių atplaišų. ‘Kaip matau, prisnigo’ pagalvojo pažvelgęs į lubas. Juzefas parašė žinutę Džozefinai. Vyriškas kvailumas nevaldomas ir jis dažnai prasiveržia žybteldamas kaip žvaigždutė.

Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Krakatukų miestelio gyventojas Juzefas ėjo siaura senamiesčio gatvele. Buvo šalta, pūtė žvarbus vėjas ir Juzefo šalikas plaikstėsi į visas puses. ‘Jei aplink būtų medžių, šalikas veikiausiai užsikabintų’ pagalvojo Juzefas ir nusišypsojo praeiviui. Šiaip ar taip, Juzefui eiti sekėsi gerai – dar net neišsisuko kojos, nors kelias grįstas akmenimis. Juzefas išvydo mergaitę su mažu, baltu šuneliu… Ne, jis jos neužkalbino. Kodėl? Jis taip nedaro, jis laukia, kol keliai neišvengiamai susikirs ir mergaitei nebus kur dingti. Juzefas apsigalvojo. Apsisuko, pribėgo prie mergaitės ir su šypsena veide paklausė ‘kavos?’. Juzefas dievina kavą. Su pienu. Arba be. Ką Juzefui atsakė mergaitė? Jos lūpas paliko žodžiai ‘gerai, išgersiu kavos’. Susitarę, pasikeitę tel. numeriais, jie išsiskyrė. Iki pat Krakatukų alėjos (netoli psichologų gatvės. Tiksliau, prie pat psichologų ir filosofų gatvių susikirtimo) Juzefas dainavo dainelę – Krakatukų miestelio himną. Ėjo ir dainavo. Ėjo, dainavo.

‘Einu prisigert’ sugalvojo. Paskutiniu metu Juzefo elgesys neprognozuojamas – turbūt pilnatis kalta. Pijokavimo geriau neaptarinėt – žiauru, vienareikšmiškai. Stebuklingai Juzefas atsidūrė namuose ir tik vidurdienį jį pavyko pažadinti. Kambariokas Jeronimas su nerimu žiūrėjo į Juzefą. Pastarasis tesugebėjo išveblent ‘jei meškiukas būtų bitė… visai rimtai nesiimtų namo aukštai… kalbu…’. Taip, jam nepavyko suregzti sakinio. Jeronimas apsisuko ir išėjo. Pavymui dar išgirdo Juzefą šaukiant ‘mano galvelėj sukas, bet mintys rūkas’ – susipainiojo, atleistina. Vartėsi, kankinosi Juzefas… Galiausiai susirado mineralinio butelį, atsisėdo į fotelį ir žiūrėjo į tašką prieš save. ‘Peklon…’ sumurmėjo. Griebė savo Nokia ir parašė Džozefinai, kurios numerį gavo prieš kelias dienas. Nežinia, ką jis ten prikeverzojo, bet po valandos jis jau išėjo iš namų. Juzefas buvo paniuręs, susiraukęs kaip naginė ir daug spjaudėsi. Tačiau, pamatęs Džozefiną, atsigavo. Jie 3 valandas praleido kavinėj – šnekėjosi, juokėsi, tylėjo, žiūrėjo…

Koks gi Juzefas buvo prieš sutikdamas Džozefina? Na, tai kuklus berniukas, gal kiek prisibijantis aplinkinių. Bet tai suprantama – jis augo vaikų namuose. Visi jį skriaudė, išskyrus Jeronimą, su kuriuo jis ir gyvena dabar… Gyvena kukliai, bet niekas jo nebeskriaudžia…

Juzefas gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo lubų link. ‘Sninga’ – lėtu, ramiu balsu pasakė. ‘Nesnigtų, nebūtų sniego’ sulemeno ir suprunkštė. Ne kiekvienam suprast tokias mintis. O Juzefo mintys stebino savitumu. ‘Ar pavyktų?’ retoriškai paklausė ir, papurtęs galvą, užsimerkė. Užsispyręs laukė Džozefinos žinutės – pirmas nerašė. Tuo ir sužibėjo jo vyriškas kvailumas.

Krakatukų miestelis. Juzefas (II)
Krakatukų miestelis. Juzefas (III)