Krakatukų miestelis. Džozefina (I)
Krakatukų miestelis. Džozefina (II)

Prisimindama paskutinįjį susitikimą su Juzefu, Džozefina nuliūdo. Ji suprato, kad Juzefo jausmai jai nė kiek nepasikeitė. Tačiau Džozefinos – pasikeitė. Ir tai buvo skaudžiausia. Džozefina jautėsi atsakinga ne tik už save, bet ir už Juzefą, jo širdį bei jausmus. Juk kas kitas, jei ne ji tąją nekaltą, nepatyrusią gyvenimo išdavysčių ir pajuokų širdį sudaužė. Bet ne, čia netiktų sakyti ‘sudaužė’, juk kiekviename, širdį veriančiame, skausme yra ir džiaugsmo, kuris, žinoma, mums būna suprantamas tik po kurio laiko. Be to, žavioji mergina laikėsi nuomonės, kad antrą kartą į tą pačią upę neįlipsi. Deja, šis jos nusistatymas buvo daugumai jos draugų, bei pažįstamų nesuprantamas. Tačiau ji niekada nesiruošė kažkam kažko įrodinėti. Apskritai Džozefina buvo iš tų merginų, kurios mėgsta pačios kontroliuoti situacijas. Šioje vietoje turėčiau iš dalies paprieštarauti – nors Džozefina jautėsi esanti stipri ir išdidi, vis dėlto jai tekdavo pripažinti, kad vyriškos stiprybės ir paramos jai trūko. Juk Džozefina buvo auklėjama šeimoje, kur vyras asistuoja damai, o ne ji jam. Tad natūralu, kad to paties tikėjosi ir iš savo bendraamžių vaikinų. Aišku, ji buvo nuvilta ir nusivylusi. Galiausiai ši žavioji būtybė suprato gyvenanti ne tame laikmetyje, nes pasaulis pasikeitęs. O gal Džozefina reikalauja to, kas nepriimtina šiuolaikiniame gyvenime ir to, ko nebėra? Jai teko nusivilti supratus, kad vyrai nebeturi pasitikinčios laikysenos, uždegančio žvilgsnio, tvirtos rankos bei širdies. Vyrai, šiuolaikiniai vyrai, perėmė iš moterų trapumą, jautrią širdį, nuolankumą… Aišku, aš nesakau, kad tai blogai. Bet blogybė yra ta, kad tie save aukštinantys vyrai yra ne kas kita, o sumoteriškėjusių vyriškų hormonų individai.

Taigi grįžkime prie Juzefo. Džozefina norėjo, tikėjosi ir vylėsi, kad draugystė su juo nenutrūks. Tačiau pati į šiuos santykius neinvestavo, tikėdamasi jo iniciatyvos. Ir vėl ji klydo. Vėl reikalavo to, ko negali būti. ‘Bet gal ir gerai’ – kartais ji pagalvodavo. Nebendraudama su Juzefu, ji jo neskaudina – neskaudina tiesiog savo buvimu, žvilgsniu, juoku, kuris priverčia jį virpėti, išraiškingomis, bei grakščiomis manieromis. Visgi, nors ir jautėsi atsakinga už šią situaciją, kuri ją dažnai nuliūdindavo, ji visad prisimindavo savo mėgiamos kompozicijos ištrauką ‘Gyvenu, nes tikiu, kad pasaulis gražus’ – štai, kas priversdavo ją šypsotis.

Rašyti komentarą