2009 11 26 21:24
Krakatukų miestelis. Džozefina (II)
Krakatukų miestelis. Džozefina (I)
Deja, Džozefina vėliau suprato, kad skauda ne tik galvoje, bet ir širdyje. Ji pagalvojo ‘O visgi viskas apsisuka ratu’. Nors Džozefina suprato, kad įskaudino Juzefą, ji vis dar norėjo bendrauti su juo. Norėjo jį pažinti kitaip, kaip asmenį, o ne tik mėgautis jo dėmesiu. Tačiau Juzefas jai neberašė, o Džozefina buvo per daug išdidi mergina, kad vaikinui rašytų. Tad dienos ėjo ir jie tiesiog gyveno, žinoma, prisimindami vienas apie kitą ir pagalvodami.
Buvo tokių dienų, kai Džozefina su Juzefu netikėtai susitikdavo, bet maloniai pasisveikindavo ir nueidavo. Aišku, Juzefas paskui save kaltindavo, kad nepakalbėjo su ja, nepakvietė arbatos, į kiną. Taigi jis sau pasakė ‘Kitą kartą būtinai ją kur nors pakviesiu’.
Ėjo dienos, mėnesiai… Taip atėjo žiema. Kaustė orą lengvas žiemos šaltis ir pustė, bet viskas atrodė nuostabiai gražiai, Kalėdiškai ir šventiškai. Džozefina, kaip visada ėjo gatve grožėdamasi viskuo ir įkvėpdama į save kiek galima daugiau tos nuotaikos sklandančios ore. Juk jai Kalėdos – pati gražiausia šventė. Be to, ji romantikė, kuri mėgsta svajoti. Mintimis nuskriejusi į svajas ji susidūrė su Juzefu! Tai buvo netikėta nei jai, nei jam. Džozefina šypsojosi, bandė užkalbinti, o Juzefas tiesiog žiūrėjo nedrąsiai ir kukliai. Pamačiusi šį žvilgsnį, Džozefina suprato, jog jis vis dar taip pat į ją žiūri, nors praėjo tiek laiko ir kaip jis pats sakė ji ‘prikakojo’, bet laikas nepakeitė jo gilaus žvilgsnio ir susižavėjimo ja.
2 koment. to “Krakatukų miestelis. Džozefina (II)”
:)
Prisimindama paskutinįjį susitikimą su Juzefu Džozefina nuliūdo. Ji suprato, kad Juzefo jausmai jai nė kiek nepasikeitė. Tačiau Džozefinos – pasikeitė. Ir tai buvo skaudžiausia. Džozefina jautėsi atsakinga ne tik už save, bet ir už Juzefą, jo širdį bei jausmus. Juk kas kitas, jei ne ji tąją nekaltą, nepatyrusią gyvenimo išdavysčių ir pajuokų širdį – sudaužė. Bet, ne, čia netiktų sakyti sudaužė, juk kiekviename, širdį veriančiame, skausme yra ir džiaugsmo, kuris, žinoma, mums būna suprantamas tik po kurio laiko. Be to, žavioji mergina laikėsi nuomonės, kad antrą kartą į tą pačią upę neįlipsi. Deja, šis jos nusistatymas buvo daugumai jos draugų bei pažįstamų nesuprantamas. Tačiau ji niekada nesiruošė kažkam kažko įrodinėti. Apskritai Džozefina buvo iš tų merginų, kurios mėgsta pačios kontroliuoti situacijas. Šioje vietoje turėčiau iš dalies paprieštarauti – nors Džozefina jautėsi esanti stipri ir išdidi, vis dėlto jei tekdavo pripažinti, kad vyriškos stiprybės ir paramos jai trūko. Juk Džozefina buvo auklėjama šeimoje, kur vyras asistuoja damai, o ne ji jam. Tad natūralu, kad to paties tikėjosi ir iš savo bendraamžių vaikinų. Aišku ji buvo nuvilta ir nusivylusi. Galiausiai ši žavioji būtybė suprato gyvenanti ne tame laikmetyje, nes pasaulis pasikeitęs. O gal Džozefina reikalauja to, kas nepriimtina šiuolaikiniame gyvenime ir to, ko nebėra? Jai teko nusivilti supratus, kad vyrai nebeturi pasitikinčios laikysenos, uždegančio žvilgsnio, tvirtos rankos bei širdies. Vyrai, šiuolaikiniai vyrai, perėmė iš moterų trapumą, jautrią širdį, nuolankumą….Aišku, aš nesakau, kad tai blogai. Bet blogybė yra ta, kad tie vyrai save aukštinantys yra ne kas kita, o sumoteriškėjusių vyriškų hormonų individai.
Taigi grįžkime prie Juzefo. Džozefina, norėjo, tikėjosi ir vylėsi, kad draugystė su juo nenutrūks. Tačiau pati į šiuos santykius neinvestavo tikėdamasi jo iniciatyvos. Ir vėl ji klydo. Vėl reikalavo to, ko negali būti. „Bet gal ir gerai“ – kartais ji pagalvodavo. Nebendraudamas su Juzefu ji jo neskaudina, neskaudina tiesiog savo buvimu, žvilgsniu, juoku, kuris priverčia jį virpėti, išraiškingomis bei grakščiomis manieromis. Visgi, nors ir jautėsi atsakinga už šią situaciją, kuri ją dažnai nuliūdindavo, ji visad prisimindavo savo mėgiamos kompozicijos ištrauką „Gyvenu, nes tikiu, kad pasaulis gražus“ – štai, kas priversdavo ją šypsotis.