Tarakonaz

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)

Krakatukų miestelio gyventojas Juzefas ėjo siaura senamiesčio gatvele. Buvo šalta, pūtė žvarbus vėjas ir Juzefo šalikas plaikstėsi į visas puses. ‘Jei aplink būtų medžių, šalikas veikiausiai užsikabintų’ pagalvojo Juzefas ir nusišypsojo praeiviui. Šiaip ar taip, Juzefui eiti sekėsi gerai – dar net neišsisuko kojos, nors kelias grįstas akmenimis. Juzefas išvydo mergaitę su mažu, baltu šuneliu… Ne, jis jos neužkalbino. Kodėl? Jis taip nedaro, jis laukia, kol keliai neišvengiamai susikirs ir mergaitei nebus kur dingti. Juzefas apsigalvojo. Apsisuko, pribėgo prie mergaitės ir su šypsena veide paklausė ‘kavos?’. Juzefas dievina kavą. Su pienu. Arba be. Ką Juzefui atsakė mergaitė? Jos lūpas paliko žodžiai ‘gerai, išgersiu kavos’. Susitarę, pasikeitę tel. numeriais, jie išsiskyrė. Iki pat Krakatukų alėjos (netoli psichologų gatvės. Tiksliau, prie pat psichologų ir filosofų gatvių susikirtimo) Juzefas dainavo dainelę – Krakatukų miestelio himną. Ėjo ir dainavo. Ėjo, dainavo.

‘Einu prisigert’ sugalvojo. Paskutiniu metu Juzefo elgesys neprognozuojamas – turbūt pilnatis kalta. Pijokavimo geriau neaptarinėt – žiauru, vienareikšmiškai. Stebuklingai Juzefas atsidūrė namuose ir tik vidurdienį jį pavyko pažadinti. Kambariokas Jeronimas su nerimu žiūrėjo į Juzefą. Pastarasis tesugebėjo išveblent ‘jei meškiukas būtų bitė… visai rimtai nesiimtų namo aukštai… kalbu…’. Taip, jam nepavyko suregzti sakinio. Jeronimas apsisuko ir išėjo. Pavymui dar išgirdo Juzefą šaukiant ‘mano galvelėj sukas, bet mintys rūkas’ – susipainiojo, atleistina. Vartėsi, kankinosi Juzefas… Galiausiai susirado mineralinio butelį, atsisėdo į fotelį ir žiūrėjo į tašką prieš save. ‘Peklon…’ sumurmėjo. Griebė savo Nokia ir parašė Džozefinai, kurios numerį gavo prieš kelias dienas. Nežinia, ką jis ten prikeverzojo, bet po valandos jis jau išėjo iš namų. Juzefas buvo paniuręs, susiraukęs kaip naginė ir daug spjaudėsi. Tačiau, pamatęs Džozefiną, atsigavo. Jie 3 valandas praleido kavinėj – šnekėjosi, juokėsi, tylėjo, žiūrėjo…

Koks gi Juzefas buvo prieš sutikdamas Džozefina? Na, tai kuklus berniukas, gal kiek prisibijantis aplinkinių. Bet tai suprantama – jis augo vaikų namuose. Visi jį skriaudė, išskyrus Jeronimą, su kuriuo jis ir gyvena dabar… Gyvena kukliai, bet niekas jo nebeskriaudžia…

Juzefas gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo lubų link. ‘Sninga’ – lėtu, ramiu balsu pasakė. ‘Nesnigtų, nebūtų sniego’ sulemeno ir suprunkštė. Ne kiekvienam suprast tokias mintis. O Juzefo mintys stebino savitumu. ‘Ar pavyktų?’ retoriškai paklausė ir, papurtęs galvą, užsimerkė. Užsispyręs laukė Džozefinos žinutės – pirmas nerašė. Tuo ir sužibėjo jo vyriškas kvailumas.

Krakatukų miestelis. Juzefas (II)
Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Vienas komentaras to “Krakatukų miestelis. Juzefas (I)”

  1. π- 2008 12 26, 17:58

    Jis turėjo sakyt “nebūtų sniego – nesnigtų”. Būtų sunkiau suprasti.

Rašyti komentarą