2015 02 27 05:40
Nors į žemę prasmegt
Greit ir netikėtai atėjus, dar greičiau ir netikėčiau išėjo. Moteris. J O B A N I V R O T. Išėjo, nes išaiškėjo, kad tebuvau meilužis moters su vaikinu (7 metai jie kartu), kuri dar ir laukiasi nuo savo to vaikino. Neblogas serialas, ne? Melodramų melodrama. Čia tipo tai ir reiškia, kai sakoma “suaugusių gyvenimas”? O man kyla klausimas kažkoks, kurį sunku suformuluot. Esmė tokia, kad atrodau sau durnas, kad dėl to džiaugiausi paskutiniame įraše. Nors iš tikro juk tada buvau laimingas, tada sėdėjau savo euforijos krėsle. Kodėl viskam pasikeitus, buvusi euforija atrodo kaip kvailystė? Neturėtų taip būt, nes tą akimirką taip ir jauties. Kaip jauties, taip ir rašai, taip ir pasakoji. Aš nebuvau gi durnas. Buvau apdurnintas. Bet sunku. Krūva neatsakytų klausimų. Ir man taip sunku susidėliot viską lentynas. Taip sunku, lyg iš tikro aš būčiau įsimylėjęs. O juk man taip nebūdinga. Aš maniau, kad tam įgavau imunitetą ir į visus po to sekusius santykius labai sėkmingai žvelgiau racionaliai (ir be ypatingojo meilės jausmo, deja). O dabar… Kaip koks paauglys. Ir negaliu savęs įtikint, kad nebuvau įsimylėjęs. Taip keista, žinot. Variantas dar, kad aš tiesiog pergyvenu dėl nepasisekimo. Juk aš būdavau padėties šeimininkas. Aš nuspręsdavau užbaigti santykius, jų nebetęsti. O čia pašaliniai veiksniai tai padarė. Ar aš jaučiuos blogai dėl to, kad iš rankų išsprūdo valdžia, ar dėl to, kad iš tikro mylėjau, m? Ar dėl to, kad esu nepratęs likt įskaudintas, o labiau linkęs įskaudint kitus? Iš tikro labai gerai suvokt save patį pripažįstant savo trūkumus ir ydas. Ir jas kažkam pasakius, juk netampi menkesnis tų žmonių akyse. Artimi žmonės mane gi pažįsta, jie ir taip žinojo apie mano ydas. Tai gal nereikia ir bijot apie tai šnekėt. Visi žino, kad esu egoistas. Ir čia nieko blogo. Net kai ką nors duodu žmonėms, tai duodu tik dėl vidinio pasitenkinimo ar dėl naudos sau. Nu iš dalies. Bet tuo pačiu retkarčiais ir per geras būnu. Ypač nepažįstamiems. Man jų būna gaila, aš jais automatiškai pasitikiu. Mano požiūris į nepažįstamuosius yra naivus. Aš natūraliai galvoju, kad žmogaus prigimtis gera ir tik veiksmais jis ją susiblogina. Juk būtų galima žvelgti atvirkščiai – bloga prigimtis, kuri gerais veiksmais pakeičiama į gerą. O aš va painiodamas profesinį ir asmeninį gyvenimą, žmonėms iš gailesčio pasakau taksi mokėtiną sumą mažesnę (be centų, kurie dabar visgi reikšmingesni nei buvę litų centai). Ir jie tuo džiaugias. Manipuliuoja manimi, o aš negaliu atsispirt. Ir mano moteris gal manimi tik manipuliavo? Nors keisčiausia, kad iš to jokios materialios naudos tai ji negavo. Aš kadangi ne tik egoistas, bet dar ir skūpas žydukas, nesu megėjas vaišinti ar pirkti. Skaičiuoju savus pinigus, nešvaistau. Tai kodėl reikėjo manimi manipuliuot. Kokios naudos siekė? Nu aš nesuvokiu tokio žmogaus veiksmų motyvų. Skaudint vien tam, kad įskaudintum? Ir aš nors racionalus ir netikiu visokiais dievais ar kitais protu nepaaiškinamais ar neapčiuopamais dalykais, bet kažkodėl nevalingai visada galvoju “už ką man taip?”. Lyg būtų tikra priežastis už kurią man “duotų” gerą ar blogą. Karma. Vat kad ir kaip baidyčiaus visokių religinių ir kitokių nesąmonių, bet viską vis tiek netyčiom perleidžiu per “karmos požiūrio” prizmę. Ir pradedu tikrai svarstyt ir ieškot ryšių. Likau įskaudintas ir pažemintas dėl to, kad aš buvau visų prieš tai turėtų romantinių santykių nutraukimo iniciatorius? Taip karma veikia? Arba tipo jei neaukoju pinigų vargšams ir elgetoms nesušelpiu centų, tai aš vėl tampu blogu žmogumi ir už tai mane reiktų bausti? Sveikas protas sako, kad nėra jokių sąsajų tarp tokių tiesiogiai nesusijusių dalykų. Bet “nesveikas” protas vis tiek bando surast paaiškinimą. Ai, fucked up. Aš žinau, kad praėjus tam tikram laiko tarpui, man viskas bus ok. Vėl džiaugsiuos savo gyvenimu, vėl galėsiu skleist savo požiūrį apie antros pusės turėjimą. Bet šią minutę man blogai. Atrodė prieš kokias 5 valandas, kad visai pofik, kad susitvarkau. Bet prieš kelias valandas apsėdo labai stiprus “rankų nuleidimo” simptomas. Nu nieko nesinori daryt. Kad ir labai dramatiškai skamba, bet tikrai svyra rankos ir nematau tikslo dėl ko stengtis. Nu šūdas blet. Man neturi būt taip sunku. Ir išties ar geras sprendimas taip atsiverti viešai prieinamame blog’e? Gal nelabai geras, bet kadangi ir “nieko blogo”, tai tipo galima. O gal aš visai ne teisingai mąstau.
2 koment. to “Nors į žemę prasmegt”
Buvusi euforija atrodo kvailystė, nes jautiesi apgautas, o neteisybė visada kelia nuoskaudos ir pažeminimo jausmą, net jei nieko žeminamo objektyviai vertinant ir neįvyko. Šiaip gi buvo sudarytos sąlygos džiaugtis, tai ir džiaugeisi, kitaip negalėjo būt.
Imuniteto įsimylėjimui, man atrodo, neįmanoma įgauti, čia instinktai viršesni už samprotavimus, nebent gal jei iš anksto žinai, kad santykiai bus trumpalaikiai ir labai jau sąmoningai stengiesi prie to žmogaus neprisirišti. Betgi tada nebūsi nei atviras, nei artimas. Kadangi čia tokie prigimtiniai emociniai dalykai, tai manau, kad mylėti ir trokšti valdyti santykius (taigi bent iš dalies ir partnerį) – ne priešingi, o sutampantys dalykai, taigi blogai jautiesi dėl abiejų.
Jeigu abejoji, ar verta atvirauti bloge, tai toks pastebėjimas: paauglystėje toks įrašas ko gero būtų atrodęs gėdingas, nes aprašai nesėkmę, bet dabar skaitant nekilo nė vienos panašios minties – kad esi menkas dėl to, kas tavo gyvenime vyksta, ar tuo labiau kad esi menkas dėl to, kad tai aprašai, priešingai, įrašas atrodo vertingas kaip nuoširdus žmogiškos patirties liudijimas, be to, palaikai emocinį ryšį su draugais visiems patogiu (ateities pasaulis!) būdu, ir suteiki progą jiems kartkartėmis išreikšti palaikymą. Žodžiu, rašai lyg ir sau, bet iš tikrųjų ir draugams.
Būti geram su nepažįstamais juk graži savybė – aišku, kol nenukenti dėl to, kaip čia tartum ir atsitiko. Bet ar tikrai? Iš to, ką čia aprašei, nepanašu, kad tavo naivumas ar patyrimas galėjo ką nors keisti – elgeisi pagal turimą informaciją ir tiek.
Atspėti šitos moters motyvus tau daugiau šansų negu kokiam pašaliniam asmeniui, bet šiaip sakyčiau, kad be materialinės naudos galima siekti ir emocinio jaudulio, juk pradėti santykius su nauju žmogumi – didelis, įkvepiantis malonumas. Be to, kai kurie žmonės kartais tiesiog atsiduoda jausmams jų visai nekvestionuodami ir negalvodami, kas iš to bus, ir kad viskas savaime neišsispręs.
Už ką man taip – prigimtinis kiekvieno įskaudinto žmogaus klausimas, ir jam visai nebūtinas joks metafizinis atsakymas. Viskas yra atsitiktinumas ir kvaila nesąmonė, dėl to vis tenka patirt kokį nors labai nemalonų įvykį. Pikta ir apmaudu, norisi išvengti, bet kurgi dėsies. Jeigu gali sau leisti pasėdėt rankas sudėjęs, tai ir sėdėk, o jei ne – gal dar geriau, nes ilgainiui mintys turbūt pradės kartotis ir įkyrės, tada lengviau dirbant, koncentruojantis į kitką, ir bjaurastį prisimenant vis rečiau. Šiaip gi nieks nepasikeitė, Edgarai. Toliau dėliojiesi gyvenimą, naudojiesi tuo, ką jau susidėliojai, ir lieki savim.
“Aš maniau, kad tam įgavau imunitetą ir į visus po to sekusius santykius labai sėkmingai žvelgiau racionaliai (ir be ypatingojo meilės jausmo, deja).” – aš irgi kažkada taip maniau. Ir net pradėjau jaustis daug ką suprantantis žmonių santykiuose, tapau tuo, kuris renkasi (priima arba atstumia merginų dėmesį). Ir vieną kartą pradėjau draugauti su mergina, apie kurią nei rimtai galvojau, nei kažką rimto su ja planavau. Buvau toks “drungnas” visąlaik, o kai pamatydavau, kad ji rodo jau kažkokį rimtą prieraišumą, darydavau viską, kad ji galų gale susilaikytų nuo žodžių “aš myliu tave”. Žinai, man sekėsi visai gerai, tačiau po daugiau nei pusmečio prabudau naktį, galvodamas, kad taip toliau negalima, kad reikia investuoti į šiuos santykius, nes mergina man visgi patinka. Ir kai tik tai suvokiau, staiga supratau, kad jau praėjo tas laikas, kai ji į mane rimtai žiūrėjo; pamačiau, kad mūsų santykiai priėję aklavietę, ir mano bet kokios pastangos ėjo veltui – mes išsiskyrėm.
Kartais žmogui norisi rimtų santykių, kartais – ne. Nežinau tavo istorijos, bet greičiausiai tu tiesiog dabar jautiesi blogai dėl paties fakto, kad buvai paliktas.