2009 05 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Visada

Jei tiki, kad ko nors nėra, žinok, kad netikėtai atsiras. Ir galbūt viskas pasikeis, nes pradėsi tikėt naujais dalykais. Visas požiūris, jau spėjęs tapti pesimistiniu, pasikeis. Visada kažkur yra tai, ko nori. Nereikia daryt skubotų išvadų – jos būna dažnai klaidingos. Visada ir bus to, ko nori.

Šiandien supratau daug dalykų, kurie iš esmės nedera su ankstesniais sakiniais, bet verti aprašymo. Supratau, kad žmogaus kūnas yra nuostabus. Visos linijos yra tobulos. Tobulas kūnas vertas nuodėmės.

Taip pat įsitikinau, kad gyvenimas sezoniškas ir po niūraus rudens ir šaltos žiemos būtinai ateis pavasaris ir viskas pradės žydėt. Žydi žmonės, žydi jų veidai.

Supratau ir tai, kad visi tie, nedrįstantys parodyti jausmingosios savo pusės, vis vien yra jausmingi. Slepiasi, nes bijo, kad juos palaikys silpnais. Jie klysta – niekas jų tokiais nelaikys.

Klysta visi. Oi, kaip klydau aš.

Tarakonaz

Oi, tie kaimynai…

Jau tie kaimynai, jomajo… Visokių būna – draugiškų, piktų, gražių ir baisių. O pas mane pilna visokių visokiausių. Štai pavyzdžiui vienas vaikis, gyvenantis tame pačiame aukšte, kaip aš… Jis visada demonstratyviai į mane žiūri lifte – pakėlęs galvą ir didelėmis akimis. Atrodo ramus, geras… Vėliau sužinojau, kad pasiutęs – kažką pridirbo mokykloj, jį įskundė, o kitą dieną skundikas gavo į kaulus. Mažas jis dar, pradinėse klasėse turbūt, todėl tai nebuvo rimtos muštynės – tik nuoširdų juoką sukeliančios. Bet yra ir negerų kaimynų… ‘Fu fu’ tokių… Dažniausiai tai pensininkės. Jos vaikšto užrietusios nosį, iškėlusios smakrą (turbūt taip pagurklis mažesnis atrodo) ir niekada nesisveikina. Aš įlipu į liftą, pasisveikinu, o jos tyli. Ypač bjauri viena šviesių plaukų, gyvenanti kažkur aukščiau – tiesiog jaučiu jos panieką, kai sveikinuos. Vis brandinu mintį galiausiai ją prakalbint: jei neatsilieps į mano ‘labadiena’, aš užrėksiu ‘LABADIENA, SAKAU’ arba tiesiog paklausiu ‘ar tėvai mandagumo nemokė?’. Bet tam reikia truputį daugiau drąsos. Someday… Yra ir labai draugiškų, palinkinčių geros dienos. Viena tokių kaimynių (+ dar graži) yra TEO komandos krepšininkė A. Bimbaitė – ir šypsos, ir šiaip maloni. O neseniai kieme teko girdėt vieną kaimyną dainuojantį ir grojantį gitara! Rusiškai… Ir skambėjo siaubingai. Bet yra ir gerų muzikantų – nusileidus į garažą, yra ŽASų kambariukas repeticijoms – irgi neblogi kaimynai. Ech, visokių yra, bet ne visų reikia… 0#=120#.

Tarakonaz

Išvyka su klasiokais

Visa klasė sugalvojom kažkur važiuot. Reikėjo važiuot pro mišką, pro kažkokius kalnus ir dar daug eit pėsčiom. Ir štai aš važiuoju ir šalikelėj pamatau Roką. Sustoju, o jis liūdnu balsu sako, kad ‘aš jiems atsibodau, jie mane išmetė iš automobilio ir liepė eit pėsčiom’. Pavežiau aš jį, žinoma… Kai jau atvažiavom į vietą, iš mano automobilio išlipo ir kiti, kuriuos vežiau. Ir štai einam mes keturiese šalia (Rokas, Greta, kita klasiokė ir aš). Kalbu su ta kita klasiokė (kas ji – paslaptis) ir abu pasibučiuojam. Greta pasižiūri į mane ir labai nusišypso. O toliau ėjom vienas kitą apkabinę ir dar kartais pasibučiuodavom… Išgirstu Eglę Mar. už nugaros sakančią ‘pagaliau’.

Tarakonaz

trysapnai

1. Savo automobiliu nusileidau į požeminį garažą po savo namu ir pastačiau automobilį savo garaže… Uždariau vartus, apsisukau, o ten Kasiulis. Kažką pradėjom šnekėt. Jo akys buvo keistos – lyg žybėjo ar kažką. Po kurio laiko iš tamsos išlindo Mindaugas. ‘Eik, susitvarkysiu’ paliepė Kasiuliui ir šis dingo. Tada man Mindaugas gražiai paaiškino, kad štai jie yra vampyrai, o aš – jų auka. Nežinau kaip, bet man pavyko jį uždaryt garaže ir pabėgt. Veiksmas vyksta be manęs: po gero pusvalandžio įžengia Kasiulis ir pamato išplėšytus vartus. Įlenda pro skylę vidun ir mato sumaitota, išsitaškiusį Mindaugo kūną ir daug žalios lipnios masės ant sienų.
2. Lietuvių pamoka muzikos kabinete, sėdžiu tame pačiame suole, kaip visada. Lietuvių mokytoja klausia visų kaip praėjo paskutinis skambutis ir lepteli komentarą: ‘girdėjau, kad štai Edgaras pasigėrė’. Aš tik pašokau ir pradėjau rėkt ‘ne, mokytoja! Išgėriau vakare 2 butelius alaus, nes ryte vairuot reikėjo’. Prasideda diskusija. Mokytoja daugmaž šneka, kad meluoju, o aš vis ginuos. Galiausiai paklausiu ‘mokytoja, man išeit?’ ir išeinu. Atsisėdu prie 206 kabineto ir pradedu skaityt kažinkažkokią knygą. Nuskambėjus skambučiui, iš klasės pirmoji išeina Ieva ir suburba ‘ir vėl tas Edgaras’. Iškart už jos išlenda Jolita ir ‘apgina’ sakydama ‘jeigu nori, tegul būna’.
3. Sereikiškių parke važiavo vienratininkas. Pribėgau, sustabdžiau ir klausiu: ‘kaip tu važiuoji ant tokio dviračio? Ar labai sunku išmokt? Kiek jie kainuoja?’.

Tarakonaz

Krakatukų miestelis. Juzefas (II)

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)

Juzefo gyvenimas plaukė vaga be užtvankų – jam ne tik moksluose sekėsi, bet ir Džozefinoje. Jie susitikdavo kelis kartus per savaitę (abu buvo užimti savais darbais). Ir kiekvieną kartą susitikę, jie, kaip ir visus praeitus kartus, šnekėjosi, juokėsi, tylėjo, žiūrėjo… Tai beveik tapo rutina ir Džozefina nebūtų mergina, jei nepradėtų ieškot sliekų ten, kur jų nebūna. Rado. Juzefas palūžo. Pakalbėjęs su Daktaru, vardu Pauzė, nutarė, kad viskas baigta. Kai Juzefas gulėjo ant lovos, jis nebematė krintančio sniego; kai Juzefas ėjo gatve, jam nečiulbėjo ausyse; kai Juzefas gėrė kavą su pienu ar be, jis ją gėrė vienas.

‘Einu prisigert’ sugalvojo. Bet net to jis nepajėgė tinkamai atlikt – lūžo net nepradėjęs. Lūžo todėl, kad krito į lovą ir pravirko. Kambariokas Jeronimas nieko nedarė, nes jis niekada nieko nedarydavo, buvo įsitikinęs, kad žmogus privalo pats susitvarkyt su savo bėdom. Ašarų liaukos ištuštėjo, nuotaika nepagerėjo, o Jeronimo šalia nebuvo, todėl Juzefas išėjo.

Klube Juzefas atsipalaidavo, pamiršo visas Džozefinas ir atsigavo tik ryte. Rankoje – drabužio atplaiša, o po kojomis – žmogysta be drabužių atplaišų. ‘Kaip matau, prisnigo’ pagalvojo pažvelgęs į lubas. Juzefas parašė žinutę Džozefinai. Vyriškas kvailumas nevaldomas ir jis dažnai prasiveržia žybteldamas kaip žvaigždutė.

Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Tarakonaz

SpėkAtspėk #1

Ryt, jau visai greit, lietuvių valstybinis egzaminas. Ir šiaip jau egzaminai ant nosies kaba… Todėl padariau balsavimus šone – visų keturių egzų. Visi gali bandyt spėti kiek iš jų % gausiu! Visi balsavimai baigsis liepos 1 dieną, todėl laiko daaaug… Ir kažkada tarp liepos 1 ir liepos 10 parašysiu įrašą apie spėjimus ir tikrus rezultatus (tiesa, aš neįsivaizduoju, kada jau jie viską ištaiso ir kada aš juos sužinosiu, bet gi juk turėtų spėt iki liepos 1). Aš pats balsuosiu tą pačią dieną po kiekvieno egzamino. 0#=120#.

Tarakonaz

Poslednij zvonok

Galima sakyt, kad mokykla baigta. Išnuomotu autobusu iškeliavom mokyklon pasitikti paskutiniųjų pamokų… Muzikos mokytojos pravesta pamoka buvo nuostabi. Ne vienas susigraudino. Ji pasistengė ir apie kiekvieną parašė po eilėraštuką. Štai manasis:

Visų transporto priemonių žinovas,
Vienračių klasėje tikroji bacila,
Vairuoja ‘Hondą’, neišvengia ir avarijų,
Nors Edgaras nekaltas – kliudo jį kiti.
Šimtadienio žvaigždutė, bet dėl incidento
Ir vėl istorijos praleido kontrą legaliai…
Tvarkingas vaikis, apsiskaitęs –
Su psichologija bendrauti žada ateity.

Žinoma, skaitė ir mama, todėl sulaukiau klausimo ‘kas buvo per šimtadienį?’. Pasakiau, kad truputį išgėriau ir truputį šokau.

Bene graudžiausia akimirka tądien buvo Guodos trumpa kalba, nes sunkiausia ištvert nepravirkus tada, kai matai verkiantį kitą. Kiekvienas gavo padėkos raštus. Manasis buvo skirtas už ‘tai, kad moka vairuoti beveik viską’.

Vakare nusimatė klubas, bet atsirado tobulesnis pasiūlymas – važiuoti švęst į Pauliaus K. sodą už Grigiškių. Susirinko mūsų 22 ir penkiais automobiliais (Audi, Hyundai, Honda, Mazda, Opel) išvažiavom. MaximBazėj užsipirkom maisto, gėrimų. Išties visas vakaras, visa naktis, visas rytas sode patiko. Tingiu rišlų tekstą rašyt, todėl maybe visus pastebėjimus ir įvykius parašysiu punktais:

  • Prie Maximos M. pastebėjo, kad priekinė kairė padanga truputį nuleista, todėl teko papumpuot. Labai gerai, kad orą leido tik vos vos ir nereikėjo daryt priverstinių sustojimų.
  • Žaidėm Aliasą, S. nuėjo į tuliką. Grįžta ir juokiasi – mat R. neužsirakino iš vidaus, bet šypsojosi, kai S. įėjo.
  • S. nuėjo anksti miegot į rūsį. Po kurio laiko visi jau buvo viduje, o lauke likom vos keli – sugalvojom nusinešt kolonėles į rūsį ir pažaist kortom. Radom S.! V. K. ieškojo pastos, nes norėjo jos privaryt S. į ausį. Deja, S. prabudo ir pasiuntė. Vėliau dar uždėjom dėžę ant S. galvos. Jis ją paleido atgal į mus ir pasakė ‘arba eikit miegot, arba eikit na***i’.
  • P. K. truputį padaugino. Jam papasakojo, ką jis neva pridarė. Istorija tokia: P. K. norėjo nusideginti kojų plaukus nenusimovęs kelnių. Galiausiai užkrito žarija, pradegino skylę… Kažkaip kelnės atsidūrė ugny. P. K. buvo įsitikinęs, kad kelnės sudegė kartu su telefonu. Ryte prabudęs rėkavo ‘Kur mano kelnės?’. Kelnės atsirado.
  • Kai žaidėm kortomis kamurkėj, Mn. išvydo šviesą ir sugalvojo nufilmuot. Jam pavyko užfiksuot, kaip M. pasakojo mums apie tai, kaip P. K. sakė ‘R., bliamba, ryt draginam arba einam dabar dragint iki dviejų šimtų. Du šimtai ramiai.’ – P. K. ryte pamatė video ir pasakė M., kad jis šneka nesąmones apie tuos dragus. Ir tik po to suvokė, kad M. tiesiog pasakojo apie jį, o ne apie save.

Sodo namelis buvo mistiškas – iš išorės tikrai neatrodė, kad viduj gali būt tiek daug kambarių ir lovų. Išties laikas buvo praleistas puikiai – vienas iš paskutinių kartų su bendraklasiais…

Jaučiuosi keistai dėl to, kad viskas kaip ir baigėsi… Nebebus daugiau mokyklos, bendraklasių. Žinau, kad jausiu to stoką. Tie 12 metų per greit prabėgo… 4#=120#.

Tarakonaz

iPelsin

Tarakonaz

Frankfurto paroda

Aš ant kažko labai supykau. Rėkiau rėkiau ir sėdęs į automobilį kažkur nuvažiavau. Paskambinau tėvui, pasakiau ‘tėvai, varom į automobilių parodą’. Po pusvalandžio jau buvom Frankfurto automobilių parodoj. Kartu dar važiavo brolis. Kadangi buvo 18 valanda, pasakiau, kad viskam apžiūrėti turim vos dvi valandas, nes 20 valandą viskas uždaroma. Brolis kažkur dingo, o aš su tėvu lėtai ėjom. Pirmojoje salėje buvo seni automobiliai – mačiau savo Hondą, kelis mersus, antrą golfą… Priėjom pool’o stalą. Nutarėm pažaist. Po kelių partijų supratau, kad jau nespėsim visko apžiūrėt – buvo 19:30. Susiradom brolį ir išvažiavom namo.

Tarakonaz

Istorikė

Aš: noriu atsiskaityti skolas. Gal galėčiau sužinot iš ko ir kiek turiu?
Istorikė: taip, turi kelias skolas.
A: o jei neatsiskaitysiu, kas bus?
I: nu tai kuolus surašysiu.
A: tai kada galiu atsiskaityt?
I: nežinau, aš jau nebetaisysiu, nes ir aš noriu turėt laisvo laiko.
A: tai ką man daryt? Aš praeitą savaitę sirgau, o per ją jūs rašėt du kontrolinius.
I: turi atsiskaityt skolas.

Tarakonaz

Stuku stuku stukačius

O jei rimtai, tai kada pagaliau žmonės supras, kad skundimas (kai kurie tai šlykščiai vadina ožinimu) nėra blogai? Kada tie patys žmonės išsivaduos iš gyvenimo sovietinės santvarkos prisiminimais? Jei visi užsimerkę tylės, tai nusikaltimų daugės. Visi tik stengiasi saugiau išnešt savo ir artimiausių žmonių kailius, o prieš aplinkinių bėdas užsimerkia – tai įrodo ne vienas Lietuvoje vykdytas socialinis tyrimas, kurių metu būdavo imituojamas užpuolimas (iš sustojusio automobilio iššoka keli vyrukai ir iš autobusų stotelės griebę merginą, ją per jėgą įsisodina į automobilį) arba bloga savijauta (ant šaligatvio guli žmogus). Vidutiniškai, tik keli iš šimto žmonių sureaguoja ir bando padėti. Ir jie yra ne skundikai, o piliečiai. O jei problema išties yra žodyje ‘skundikas’? Darželyje jau geriau nebūti pavadintam ‘skundų maišu’. Vietoj ‘skundimas’ gal vartoti ‘pranešimas’? Bet tuomet ‘skundikas’ taptų ‘pranešėju’… Ne! ‘Skundimas’ -> ‘pilietinė pareiga’; ‘skundikas’ -> ‘pilietis’! Aš net įsivaizduoju kokie motyvaciniai plakatai turėtų kabėt, o kokie – neturėtų (paphotoshopinau). 0#=116#.