2014 02 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Penki metai minčių ir vilčių

Sakoma, kad gerai galvoti apie savo ateitį, apie planus. Apskritai yra gerai galvoti apie save – reiktų visiems altruistams pamiršti bent trumpam kitus ir pagalvoti apie save. O egoistams (kaip aš) reiktų ir toliau apie save galvoti. Gerai numatyti ir nusistatyti tam tikrus tikslus, kuriuos norėčiau pasiekt. Lygiai kaip Jonukas turėtų numatyti, kad po penkerių metus ves širdies draugę Marytę, taip aš turėčiau numatyt, kad po penkerių metų veiksiu kažką svarbesnio/geresnio/labiau vertinamo (čia kone būtina) nei veikiu dabar. Penki metai yra tas laiko tarpas per kurį reikia tobulėt. Nusistant tikslą tuo pačiu nusimatai kelią kuriuo eisi iki to geidžiamo tikslo. Ir per tą kelią tobulėji. Jis gali būt įvairus – galima juk eiti skirtingais keliais. Svarbiausia tikslas. Va šita melodija skamba nuo mokyklos laikų. Bent jau man. Lygiai kaip V. K. apibūdintas aukštojo mokslo virusas, taip ir šita idėja ganėtinai plačiai pasklidus ir giliai įsišaknijus. Penki metai.

Kaip tik neužilgo bus klasės susitikimas – 5 metai po mokyklos baigimo. Aną kartą sėdint suole liepė parašyt kaip save įsivaizduoju po penkių metų ar kaip norėčiau įsivaizduoti. O gal liepė parašyt palinkėjimą sau. Aš jau tiksliai ir neprisimenu. Ten bus apstu visokių “noriu jau turėt šeimą”, “noriu turėt sužadėtinį”, “noriu būt gavęs bakalauro laipsnį ir dirbt darbą pagal profesiją”, “noriu būt laimingas”. Pas mane irgi bus panašių dalykų. Atrodo, kad tada kažkaip nesusimąstydavau. Tiksliau, mąstydavau siauriau, nematydamas kitų kelių, o tik tą vieną. Ir tuo aukštosios mokyklos keliu ėjau. Ir tai ganėtinai saugus kelias, nes dar 4 metams BEVEIK nereikia stipriai galvot ir priimti ateičiai reikšmingesnių sprendimų. Ok, pritariu, kad įtakos turi aktyvumas studijų metu, kišimasis į įvairias veiklas – tokie dalykai padėtų siejant ateitį būtent su studijuojama profesija. Bet čia tera tolesnis ėjimas tuo pačiu keliu. Ir tiesa, šis ateinantis klasės susitikimas kaip ir virsta nauju slenksčiu penkmečio planams. Laikas pradėt nusimatyt kelią ateinantiems penkiems metams? Vėl rinktis saugiausią kelią?

Ok, aš šiaip nesakau, kad tie žmonės, kurie nusimatę penkis metus, dešimt metų į priekį… px! kad ir visą gyvenimą iki mirties… kad tie žmonės prastesni. Ne! Jie, mano akimis, kaip tik šaunuoliai. Tiesiog aš kažkaip pradedu galvot, kad tai ne man. Būčiau patenkintas, jei man taip pavyktų, jei man tas patiktų. O dabar nei pavyksta, nei labai patinka. Todėl reikia galvot kitaip, reikia lipt iš to kelio kuriuo visi eina.

Visi šitie keliai man asmeniškai glaudžiai siejasi su pripažinimu. Pačiam, o ir prieš kitus, malonu, kai tavo kelias visuomenės vertinamas pagarbiai. Nu va daktaro, architekto, verslininko, ekonomisto, teisininko – visų kelias visuomenėje atrodo garbingas. Mūsų žmonijos, kaip labiausiai protiškai išsivysčiusios rūšies, vertybė – protas. Gebėjimas naudotis protu kuriant, tobulinant ir dar bala žino ką darant, gerbiamas. Ir pačiam žmogui rūpi kaip jis atrodo visuomenės akyse. Man – irgi. Nu šiaip aplinkinių nuomonė man nėra svarbi, aš ne visada ja remiuos, bet kai kalba pasisuka apie tokius rimtus dalykus, man pasidaro svarbu. Kalbant apie profesiją, apie veiklą, apie ateitį, man pasidaro svarbu kaip tai atrodo visuomenės akyse. Aš tikrai noriu būt gerbiamas. Noriu, kad mane matytų kaip žmogų, kuris kažką pasiekė, kuris vertas pagarbos. Nu bent kažkokios.

Ofise tupintys prie popierių robotukai, pildantys blankūs, kalbantys telefonu nuolatos ir vaidinantys užimtus – jie atrodo labiau gerbiami nei tam tikrą fizinį įgūdį naudojantys darbininkai. Dirbi fizinį darbą – esi žemiau nei dirbantys protinį. Amatai jau praeitis. Va būtent šitie dalykai mane grūzina.

Mane grūzina penkmečio plano neturėjimas, mane grūzina, kad aš dirbu fizinį darbą, o ne protinį. Mane šie dalykai grūzina ne dėl to, kad aš pats jaučiuos blogai. Mane grūzina todėl, kad aš nejaučiu pripažinimo iš visuomenės. Sakysit, kam rūpi ta visuomenė? Man rūpi. Ir kartais to pripažinimo stoka jaučiama ir iš draugų. O tai juk svarbu. Aš asmeniškai jaučiuos nuostabiai ir be penkmečio plano. Manęs negąsdina, kad aš nieko nenusimatau, kad neva neturiu ko konkretaus siekti. Man malonu dirbti ir fizinį darbą. Nu kaip man malonu vairuot, jūs neįsivaizduojat! Bet juk nevežiosiu picų visą gyvenimą, right? Nežinau. Jei neatsibos ir toliau teiks malonumą – gal ir vežiosiu. Jei atsibos ir norėsiu kažko kito, gal tada vežiosiu storus ponus verslininkus, o ne picas.

Man trūksta tiek nedaug, kad man neberūpėtų aplinkinių nuomonė šiais klausimais… Dar biškutis ir man bus nebesvarbu kaip atrodau visuomenės akyse. Dar biškutis ir galėsiu daryt ką noriu. Man patinka nenuspėjamumas. Aš nesu labai spontaniškas žmogus, nesu tas, kuris keliauja po pasaulį neva “nežinodamas, kur nubus rytoj”. Aš ramus ir sėslus – pripažįstu. Mano nenuspėjamumas tiesiog tam tikrose ribose. Aš va dirbau su pramonine šaldymo įranga. Atsibodo, pavargau – išėjau. Dabar vežioju picas ir kai nusibos, eisiu kitur, veiksiu ką nors kito. Va tokio nenuspėjamumo noriu. Nenoriu nusimatyt, kad “nu va, po penkių metai jau REIKTŲ turėt žmoną, šeimą – gi nebūsiu amžinai jaunas, po to niekas į mane nežiūrės”. O man nerūpi. Gal vesiu po metų, gal po penkių, gal po dvidešimt, o gal ir niekada. Nenuspėjamumas yra laisvė. Ir aš kol kas savo laisvę matau vairuodamas. Visai galvoju apie D vairavimo kategorijos (autobuso) išsilaikymą. Arba dar ir C (fūūūros). Ot ne px, gi smagu, gi įdomu. Nauji įgūdžiai, naujos žinios, naujos kvalifikacijos, o svarbiausia – NAUJI MALONUMAI.

Tarakonaz

#32 – American History X (1998)

Amerikos istorija XTreilerisInfo. Geras. Rasizmas gal nėra toks aktualus Lietuvoje, bet vis tiek tai rimta tema. Nemažai galima pasisemt ir pritaikyt kitoms problemoms spręsti. Pas mus veikiausiai homofobija yra aktualesnė tema. Man bloga nuo tokių siaurai žvelgiančių heiterių. Nu būtent, kokia prasme, ko žmonės siekia nemėgdami kitų, kodėl jie nenusispjauna ir nesusitaiko su skirtumais? Kodėl aš turiu teisę kištis ir spręsti kaip kas turi gyvent. Kodėl visiems atrodo, kad jei žmogus turi teisę į nuomonęs reiškimą, tai ją būtinai reikia ir skelbti? Mes turim daug teisių, bet ne visomis naudojamės, nes mums tiesiog nereikia. Turi savo tiesas, tikėk jomis, bet nekurstyk nesantaikos. Supisti visi tie G, kurie rimuojasi su “Mažuliai”. Visi skinheadai tegul pažiūri šį filmą ir tegul susipranta, kokie jie juokingi su savo nacionalsocialistiniais šūksniais. Taip pat linkiu, kad jiems “daeitų”, kad visas heitinimas, visas pyktis atsiliepia tuo pačiu, jis grįžta. Ir dažniausiai didesniu mastu. Uždaras ratas, kurio tikrai net neverta pradėt. Nors ir numačiau filmo pabaigą, nors ir buvo aiški ta mirtis, bet buvo įdomu. Senokai buvo aplankęs tas tikras jausmas “gera, nes pažiūrėjau gerą filmą”. Pažiūrėjus gerą filmą, nusiraminu kažkaip. Citata: Life’s too short to be pissed off all the time. It’s just not worth it.

Tarakonaz

Apšvietimas

Draugas (vat norėjau parašyt su vardu, bet tada pagalvojau, kad nežinau ar jis nori atskleist savo tapatybę) susikūrė blogą. Gerą, įdomų. Sukėlė norą atsakyti į jo ilgą įrašą. Atsakinėjau komentaru, bet galų gale susidarė visas įrašo vertas apmąstymas, kurį čia ir talpinu…

Nuoroda į draugo įrašą ir mano atsakas:

Jei teisingai supratau, įrašo pagrindinės mintys (suprimityvintai): 1. universitetai blogai, nes skatina mokymąsi visą gyvenimą ir neatsargiai dalina aukštojo mokslo diplomus į kairę ir į dešinę; 2. dar blogi tie, kurie stoja tam, kad tik stotų ir turėtų diplomą vien tam, kad galėtų užsidėt varnelę prieš tėvus, gimines ir aplinkinius. Nežinau kiek man čia išeis pataikyt į temą ar atsakyt/pritart/paprieštaraut, tai tiesiog parašysiu man kilusias mintis šia plačia tema.

Nelabai seniai su vienu pažįstamu kalbėjau apie tai. Nu paviršutinišku sluoksniu, nekapstant per giliai. Nu ir bliamba. Šiaip aukštasis mokslas jau vien išsiskiria tuo, kad jau mokais tam, kad sužinotum, įgautum žinių. Mokykloje kam mokais? Tam, kad gerai išlaikytum egzaminus ir pavyktų įstot ten kur nori tu ar tavo tėvai. Tai iš šitos pozicijos žvelgiant nėra taip viskas pilka ir juoda. Sąlygos suteikiamos neblogos. O jei studentui trūksta vidinio stumtelėjimo, kad “mol, tu mokykis būt, o ne mokykis mokytis”, tai ne universitetų kaltė gal.

Dar labai pabrėžiami būtent Lietuvos universitetai. Nu bet ar taip tikrai tik Lietuvoj? Čia jau ne retorinis klausimas, o klausimas visiems, nes aš nesidomėjau ir tiksliai nežinau. Bet kažkaip atrodo naivu tikėt, kad visur mokslas yra “kilnesnis”, iš idėjos, ar kaip čia pavadint. Jei žmogus apsiribos tik tuo, ką duoda ir kokias sąlygas suteikia mokymo įstaiga, niekur pasaulyje tu netapsi tos srities specialistu ir mokysies tik mokytis, bandysi tiesiog “praslysti” iki diplomo.

Taip pat kaip tyčia vakar prabėgomis skaičiau Delfinį straipsniuką… Įdomi citata:

„Islandijoje neteko susidurti su nusirašinėjimu: į universitetą ateini siekti žinių, jei nusirašysi, gal vieną dieną žinių pritrūks darbe. Nenoriu apibendrinti, bet Lietuvoje labiau vyrauja intensyvus mokymasis prieš sesiją. Islandijoje studentai mokosi nuolat – skaityklos, biblioteka užkimštos studentais“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.

Skaitai ir jauti, kaip perteikiama mintis “Lietuvoje mokytis blogiau nei kitur” (bent man taip jaučias). Nu ir dabar pasakykit, ar čia Lietuvos švietimo bėda ar lietuvių mentaliteto ir mąstymo spraga. Susidaręs įspūdis, kad visi jaučiasi verčiami, stumiami mokytis lyg tai būtų daroma ne jų labui, o dėl kažkokių tretinių priežasčių. Todėl visi mokosi tik per sesiją. Aišku, tu gali sakyt, kad čia univero kaltė, kad tinkamai nemotyvuoja studentų. Bet kodėl univeras turi dar dėt pastangas motyvuojant kiekvieną studentą, jei čia vapšė pačio studento reikalas? Studentui suteikiamos sąlygos įgaut žinių ir jis turi tuo naudotis, prisitaikyti tas žinias pats.

Per savo studijų metus dar pastebėjau nemažą dalį tokių kursiokų, kurie, per 12 metų pripratę mokytis, nenori nieko kito daryt. Tiksliau, bijo. Baigė mokyklą, “ką dabar daryt? nenoriu būt juodadarbiu. Įstosiu”, tada studijuoja. Baigia bakalauro studijas “o ką DABAR daryt? bijau dar eit į darbo rinką. Ai nu vis tiek nerasiu gero darbo. Įstosiu”, tada studijuoja magistrantūrą. Ir nedirba. Burba, kaip sunku tėvams mokėt už jų nuomojamą būstą, už maistą, dar kažką, bet dirbt neina. Paklausi, kodėl neina dirbt, sako “ai nieko gero nėra – vienur reikalauja daugiau kompetencijų, kitur aš nesuderinsiu darbo laiko su studijomis”. Ir blet net nebando nusiųst CV, tipo neverta, nes vis tiek atmes. Nors realiai darbdaviai tikrai linkę prisitaikyt prie darbo grafiko, taip pat linkę kai kuriuos reikalavimus “sumažinti” (darbo patirtis ir kiti dalykai). Tai vat tokie studentai nors ir burba, bet jiems patogu, nes jie turi veiklos (mokytis), jie neturi daug atsakomybių (buto išlaikymas, mokesčiai, pragyvenimas) ir jie tupi tame patogiame guolyje, kuris suręstas universitete ir nenori niekur eit. Po to dar ir į doktorantūrą stos, nes taip patogiau.

Nu ir ką aš norėjau pasakyt… Kad nors ir nėra tobula švietimo sistema, nors ir yra spragų, bet visa bėda yra mumyse. “Mes” ir suformuojam universitetų siūlomą metodą “mokytis visą gyvenimą”. “Mums” to reikia, “mes” to norim, todėl “mums” univerai tą ir siūlo. Ok, gal tokį mąstymą suformuoja vaikystėj, paauglystėj tėvai ir mokykla. Ir labai sunku jo atsikratyt kiekvienam iš mūsų. Tai tereikia palinkėt drąsos ir jėgų kiekvienam, kuris pabando eit kitokiu keliu nei eina dauguma. O aš liksiu prie tų, kurie nuėjo su mase, kurie gavo diplomą, kurie nebus tos srities specialistai (nes nenoriu) ir dirbs ten kur papuola (arba ten, kur nori – kaip aš).

O šiaip man viduje kartais kyla vidinis kivirčas dėl ateities. Dabar dirbu Čiliake vairuotoju. Nu ir tipo “jooo, reikia ką nors rimtesnio, susijusio su profesija, protingesnio dirbt”… Bet tada ateina kita mintis: “bet pasauliui reikia ir juodadarbių – be jų nieko nebus”. Ir man kaip ir gerai kol kas. Man patinka, kad galiu nuo vieno darbo šokinėt prie kito. Ir aš vis tiek manau, kad kai norėsiu, pavyks gaut ir tą neįdomų ofisinį darbą. Bet šiuo metu, kai juodadarbiauju, jaučiu kažkokį tai spaudimą būtinai dirbt protinį darbą… Ir aš nenoriu dabar studijuot magistro, nenoriu dirbt protinio darbo. Aš noriu pailsėt nuo to, nes tikrai pavargau po 16 metų mokymosi. Bet kažkas tiek mano viduje, tiek aplinkoj sako “negalima. Reikia studijuot toliau ir dirbt pagal profesiją”.

Tarakonaz

Feisbukui dešimt

Kaip žinia, Facebooke po truputį pasipila automatiškai sugeneruoti “reklaminiai” vartotojų filmukai iš praeities post’ų. Nors vieni burba ir skundžiasi, kaip visi tokiais savo filmukais dalinasi, aš manau, kad smagu. Įdomu, gražu pažiūrėt. Kaip koks trumpas dosjė apie kiekvieną žmogų. Pažiūri tą vieną minutę ir daugmaž jau gali įsivaizduoti žmogų, jo pomėgius ir draugus. Aš net pažiūrėjau kelių nepažįstamų žmonių vaizdelius (kurie vienokių ar kitokiu būdu atsirado mano njusfyde). Tai labai prajuokino vienos moters filmukas, kuriame buvo VIEN tik jos megzti drabužiai (tuo ryškiai užsiima ji). Ir pagalvojau “nu blet, liūdna”. Aišku, gal tiesiog žmogus nesidalina viskuo Facebooke ir naudoja būtent tokiai veiklai, nu bet vis tiek kažkaip suliūdėjau. Tai tada galvojau pasižiūrėt savo. Nu ir ok dar toks. Pažiūrėjus filmuką nesimato, kad esu nuobodus žmogus! To ir užtenka.

O šiaip, koks smagiausias pastebėjimas – filmuke nėra nei mano šeimos, nei mano buvusių merginų! Vat čia tai smūgis. Vien tik draugai ir automobiliai/varžybos. Tai yra dvi versijos dėl ko taip galėjo nutikt. Arba man šeima ir artimi santykiai mažiau svarbu, arba tokiais asmeniškais dalykais Facebooke nesidalinu. Bet šiaip vis tiek kelią nuostabą, kad į filmuką neprasprūdo nei viena nuotrauka su kuria nors buvusia antrąja puse.

Pražiūrėjus kokius 10 filmukų, muzikėlė biškį varo vėžį.