Kategorijos 'Bendras' įrašai

Tarakonaz

Branginti esamą jausmo akimirką

Tik po fakto pavyksta pažvelgus atgal branginti tam tikrą momentą. Pilnai įvertinti ir pajusti to momentinio jausmo svarbą ir malonumą. Kai sergi, prisimeni kaip gerai būdavo jaustis sveiku. Bet tai tik prisiminimas. Atgaminant jį, nepavyksta padaryt taip, kad širdį aplankytų tas buvęs gerumo jausmas. Lieka tik pats faktas, kad jausmas geras. Pajautimui trukdo esantis neigiamas nesveikumo jausmas. Belieka tik prisimint, kad “jo, tikrai buvo gerai” ir tada tai vienintelis motyvas siekti susigražinti to buvusio gero jausmo. Kai kalbu apie buvimą sveiku ir sirgimo stadijas, viskas atrodo elementaru. Visi supranta, kad jausmas geresnis kai nesirgai ir stengiasi to siekt. Tai yra tikslas būti sveikam, nes jauties gerai. Bet kalbant apie labiau komplikuotus ir daugiau sluoksnių turinčius dalykus, kartais sunku save įtikint, kad buvo taip gerai. Sunkiau įsiminti tos geros savijautos jausmą. Ypač kai nori įsiminti jausmą, o ne tik jo faktą. Kaip būtų gerai, jei pavyktų įsiminti jausmą. Pagalvoji, atsimeni ir jis iškart užplūsta širdį pašalindamas visus kitus aplinkinius potyrius, ignoruodamas neigiamas aplinkybes. Ir tada gali mėgautis tuo malonumu. Kai šoki parašiutu, užplūsta adrenalinas. Prisimenant šuolį po kiek laiko, daugmaž gali atgaminti jausmo faktelius (padažnėjęs širdies ritmas, apsunkėjęs kvėpavimas, spaudimas pilvo apačioj), bet to pačio malonaus užplūstančio jausmo iš naujo neišgyvensi, nepajausi. O gaila kaip. Važiuojant varžybose automobiliu irgi prisimeni, kad tikrai buvo gerai, bet norint toliau jaustis maloniai, reikia kartoti patį važiavimą, reikia dalyvauti varžybose ir siekti naujo išgyvenimo ir jausmo patyrimo. Ir kiekvieną kartą tai kažkiek skiriasi. Kartais būna mažiau gerai, kartais būna nepakartojama. Taip ir santykiuose. Kai išsiskyri, tu gali atgaminti gerus prisiminimus, gerai praleistą laiką, malonias akimirkas. Prisiminus veide atsiranda šypsena, nes prisiminimai juk teigiami. Bet to jausmo nepajauti. Tie drugeliai pilve nuskridę, tas jaudulys irgi išnykęs. Ir dar plius labai stipriai užgožia skyrybos visus tuos gerus išgyvenimus. Kai kuriems taip stipriai užgožiami geri prisiminimai, kad buvęs partneris kone bandomas ištrinti iš atminties. Norisi neigti, kad buvo gera tada kažkada. Galų gale lyginant buvusius santykius, ne kiekvieni jie turėjo stiprius ir intensyvius jausmus. Ir kai tie geriausieji santykiai būna kone patys pirmieji, vėlesnių santykių mažesnis intensyvumas dar stipriau naikina prisiminimą apie buvusį gerą jausmą. Tarsi net ir norint prisiminti kaip buvo gerai, pradedi galvot, kad tas jausmas nėra toks jau ypatingas, kaip tada kažkada atrodė. Atbunka jausmai, sumažėja tarsi jautrumas naujų jausmų patyrimui. Bet tai esmė gal tame, kad iš tikro nėra buvę tokių tikrų ir gerų jausmų labai ilgą laiką? Nėra gal taip, kad nebemoki pajaust, nebemoki išsigrynint ir nebemoki taip jausmais džiaugtis. Jie gal realiai, matuojant objektyviais kriterijais (lyg tokie būtų, heh) iš tikro yra silpnesni. Gal bėda nėra tame, kad pats daraisi labiau apatiškas, šaltesnis ir nemokantis brangint. Ir tada kai trumpam sugrįžta tas kažkoks keistas jauduliukas, tas toks atrodo seniai patirtas ir pasiilgtas malonumas, pradedi galvot, kad blyn, reik kažką daryt, kad pavyktų įsiminti ne tik faktelius apie tą jausmą, bet ir patį jausmą. Bandai galvot ką reikia padaryt, kad prisiminus, tas jausmas ir aplankytų. Kokie metodai? Mintyse kartoti sau “jauti? Taip, jauti. Taip, malonu. Įsimink. Užsimerk ir įsisavink, paimk tą jausmą į save giliau. Paspausk “save as…” ir kartok sau, kad čia tas, gerasis. Kad čia jau labai gera savijauta”. Ir džiaukis. Pabandęs išsisaugot, dar stipriau reikia bandyt iki galo išjausti tą jausmą. Ir tada akimirką net pasidaro nebesvarbu kuo baigsis ir kas bus toliau. Nes jau yra mažas laimėjimas bent pajausti po ilgo laiko tą tikrą jausmą. Tą jauduliuką. Blyn, koks malonus jaudulys dabar mane aplankęs. Koks džiugesys dėl to dabar aplankęs. Kiek laimės, kad grįžęs kažkoks jausmas. Ir sunku apibūdinti, sunku suvokt kuriuo momentu jis yra anksčiau buvęs. Bet jauti, kad tikrai gerai. Tikrai malonu. Net atodūsis toks tarsi gilesnis jaučiant šį jausmą. Kaip nepamiršt? Stengiausi, kad būtų parinktas kuo tikslesnis ir kiekvienas norimas išreikšti žodis bei jų eilės tvarka. Gal tokiu metodu, tokiu tekstu pavyksta išsaugot ir patį jausmą?

Tarakonaz

Autobusiniai paburbėjimai #6

Darosi bloga nuo lietuvių prioriteto gert ir pistis. Atrodo, nėra svarbesnių dalykų. Dar paėst. Čia mano tokie šv. Valentino dienos įspūdžiai. Tokių primityvių poreikių tenkinimas ir nuolatinis šnekėjimas vien apie tai… Kiek galima? Nekalbu apie savo draugus. Kalbu apie nepažįstamuosius. Apie keleivius. Ir pats įsiveliu į tas kalbas, nes bendraut kažkaip tenka. Linkčioju galvą kai ďžiaugiasi sugebėję išgert litrą “ant galvos” ir išpisę kokią apsvaigusią mergužėlę.

Bedarbiai tinginiai. Nepatenkinti ir besiskundžiantys viskuo. Kviečia taksi, po ranka cigaretės ir bambalys. Važiuoja į lošimo automatus. Smirda nesiprausę, sudaužyti veidai patinę ir nuo alkoholio. Ch****a jiems, mat, čia Lietuvoj. Nesirūpina valstybė jais. Neduoda jiems to ir ano, lyg turėtų duot.

Pasileidusios be savigarbos mergiščios. Lipa ant pirmo pamojavusio pinigais. O jei nei vienas nepamojuoja, lips ir ant taksisto. Savęs negerbia ir siekia būti gerbiamos kitų. Nori rožių, šokolado ir papuošalų.

Aš suprantu, kad yra kita visų šių atvejų pusė. Bet paburbėti irgi sveika.

Tarakonaz

Gyvenimo ataskaita

Antradienį nuvežiau prieš mėnesį įsigytą Priusą į servisą. Kad sudėtų dujų įrangą. Vėliau, turėjau važiuot iki Šeimyniškių gatvės nuo pat namų! Žinoma, pasitelkiau į pagalbą viešąjį transportą. Ar galite patikėti, kad man iškart pakliuvo 7 maršruto troleibusas su armonika? Kokia tikimybė? Jaučiaus labai laimingas dėl to – it loteriją laimėjęs. Jis buvo apytuštis, tad net praėjau pirmyn atgal juo (mat reikėjo įsigyt talonelį). Narbuto stotelėje išlipau ir laukiau 4G. Yra ten tie ekranai protingi, kurie nurodo po kiek minučių atvyks reikiamas autobusas. Maniškis turėjo pasirodyti už minutės. Horizonte po kurio laiko išlindo autobusas. Žinojau, kad mano ir įlipau. Važiuoju, žiūriu pro langą. Kažkurioj stotelėje stovint mus pralenkia autobusas (kuris stotelėje nestojo). Pažiūriu – 4G. Galvoju “hm, kaip jis galėjo pralenkt kitą 4G, jei jie tose pačiose stotelėse stoja?”. Nu tai aš ne į 4G įlipau. 49. Tada išlipau, perlipau į 9 troleibusą (šįkart jau trečio talonėlio nepirkau) ir pasiekiau tikslą. Važiavimas viešuoju visuomet tampa atrakcija!

Pagalvojau, kad pastoviai nerimą kelią vis tie patys dalykai. Arba susiję su darbu, arba su romantiniais santykiais. Nesąmonė. Neturėtų kelt nerimo, this has got to stop.

Šiuo metu gyvenime viskas labai gerai. Aišku, finansinė padėtis ir įsipareigojimai spaudžia, bet viskas dėl šviesaus rytojaus. Juk ne kazino ar stripake prataškau pinigus. So it’s alright.

Tarakonaz

Sergančio haliunikai

Sėdžiu namuose jau pilnas penkias paras. Buvau išbėgęs tik iki poliklinikos. Atrodytų, mane apdovanojo laisvo laiko dovana. Galiu žiūrėt filmus, skaityt, žaist kompiuterinius žaidimus… Aha. Taip blogai jaučiausi, kad tris paras kompo net nejungiau. Nieko ir neskaičiau, o tik gulėjau ir merdėjau su 38,8 laipsnių temperatūra, žudančia gerkle (ryti skausminga) ir akies uždegimu. Koks šūdinas jausmas. Sekinantis, varginantis.

Theraflu padeda kokias 6 valandas – numuša temperatūrą, tada kaistanti kakta tampa išpilta šaltu prakaitu, kažkiek jaučiasi kažkoks palengvėjimas. Vaistai leidžia pailsėt. Bet neužtenka tiek laiko pilnam išmiegojimui. O kai tokia temperatūra, vietoj miego išeina kažkoks besivartantis snaudimo performansas, vietoj sapno jautiesi tarsi virtualiojoje/alternatyviojoje realybėje. Kurioje, žinoma, fiziškai dalyvauji.

Ir šlykščiausias dalykas yra tas šurmulys galvoj. Tarsi žmonių minia bankete šnekėtų ir negalėtum įsiklausyt, ką jie sako, bet tuo pačiu negali ir pabėgt nuo to krebždančio, šlamančio triukšmo.

Štai vienas haliunikas buvo labai keistas. Buvau vakarėlyje, man jau kokie 40 metų, aš su žmona ten pas kažkokius draugus. Nu ir guliu (vyksta veiksmų persikėlimas iš sapno į realybę ir atvirkščiai). Ir staiga man kažkas aiškina kaip aš ne vietoj guliu. Aš nesupratęs sakau “koks ne vietoj, savo lovoj miegu, duokit jūs man ramybę”. Ne ne, pasirodo, kad aš atsiguliau ant kažkokio praėjimo, kone ant laiptų ir žmonės atidarę duris negali perlipti per mane. Tai aš paėmiau ir pasislinkau į kitą galą. Savo kitą tikrosios realybės lovos galą. Kone atsisėdau lovoj ir bandau suprast, kas vyksta. Ir tie balsai toliau. Ir atsiguliau, ir pasukęs galvą matau kaip palinkusi prie manęs mano žmona (gražaus veido labai, beje. Ir nepanaši į nieką iš mano pažįstamų merginų. Labai keista, nes dažnai gi sapnuose žmonomis būna bent pažįstamas žmogus) susirūpinusiu žvilgsniu žiūri ir murma kažką, kad man negerai, kad man reikia pagalbos. Aš galų gale sugebėjau šitas nesąmones užgožt sau kartodamas, kad tai tik haliunikai nuo temperatūros, kad sergant ir košmarai dažnesni ir viskas tik dėl ligos, nusiramink ir miegot. Ir atrodo, kad jau pavyko, jau tylu ir ramu. Bet bandant panert į miegą, vėl galvoj prasideda šurmulys. Tuo šurmuliu tarsi kažkokia įtampa keliama, kažkoks nerimąstingumas apima. Ir vėl tampaisi toj lovoj. Vos ne “ištiesk koją”, “pasislink” komandomis kažkas plaka. Ir muistaisi neaišku dėl ko nerasdamas sau vietos. Jautiesi vis trukdydamas kažkam kažką daryt. Ir tada grauži save, kad kaip nemandagiai ant laiptų atsigulei. Nesąmonės. Ir atrodo, racionaliai save nuramini, protu suvoki, kad netikra, bet emocijos ir jausmai tai vis tiek paklūsta tiems haliunikams. Stengies ignoruot, bet susirauki kai kas nors nemalonaus įvyksta. Jauti erzulį, pyktį ir racionalumas mažai gelbsti. Na kaip, gal teoriškai gelbsti nuo kažkokių fizinių veiksmų, kuriuo sektų nesuprantant situacijos netikrumo.

Ir dar toptelėjo mintis. O kas, jei tas momentas (o varge, koks jis realiai skambantis atrodė) kai žmona palinkusi prie manęs murma apie mano ligą, yra tikroji mano realybė? O visas šitas taksisto vienišiaus gyvenimas yra mano susikurta įliuzija? Nu ok, čia jau absurdas, bet idėja tokia, kad kartais gi sunku identifikuoti tikrąją realybę ir atsiriboti nuo alternatyviosios. Ir kartais gali pasiklysti tarp jų. Aišku, mintis ši tinkanti psichinėmis ligomis sergantiems, o ne peršalusiems ligoniams. Ir idėja čia gi ne nauja, čia savaime suprantama ir žinoma. Nežinau kaip išreikšti, ką noriu perteikti. Tas toks žavesys, kad pasiekus 38,8 laipsnių temperatūrą (vos 2 papildomi, kažkokie niekingi laipsniai), tu jau priartėji prie kažkokių psichinių sutrikimų ir haliucinacijų. Tos ribos kažkokios artimos, jos nėr taip toli. Ir jos galimai trapios.

Tarakonaz

Pasikartojimai gyvenime

Mano gyvenime kartojasi dalykai. Aš vėl išsiskyriau su mergina ir vėl galvoju “kaip gera būti vienam”. Vėl išsiskyrus nukrito kažkoks naštos jausmas. Nu bliamba, kartais tikrai trūksta šilumos, intymumo, meilės. Kartais labai liūdna pasidaro. Bet ką apie mano sako tai, kad aš jaučiuos apsunkęs kai būnu santykiuose? Ar problema merginų pasirinkime? Nežinau. Gal. Bet esmė, kad veiksmų seka būna tokia:

  1. Gera būt vienam, bet kartais jaučiuos vienišas
  2. Susirandu ką nors
  3. Nebesijaučiu vienišas, džiaugiuosi artumu
  4. Pasidaro kažkaip sunku, norisi mažiau laiko skirt antrai pusei
  5. Pradedu galvot apie skyrybas
  6. Išsiskiriu, liūdna labai darosi
  7. Gera būt vienam
  8. Back to number one

Problema? Po šitiekos bandymų, man atrodo, kad po punkto numeris 2 visada visada galų gale bus punktai 4, 5 ir 6 (dar blogiau, jei po 5 punkto nebūtų 6 punkto). Taip pat tikiu, kad po numerio 6 visada bus 7. Hm.

Kokie sprendimo būdai? Tiksliau, ne sprendimo būdai, o kaip galėtų būt kitaip? Viskas galėtų sustot ties numeriu 3 arba numeriu 7. Mano tikėjimas, kad sustosiu ties 3 numeriu, labai mažas. Tai belieka likt prie 7 ir net nedrįst liesti numerio 2, net jei kartais ir ateina numeris 1. Nes nu iš tikro aš iš tų žmonių, kurie tikrai moka būt vieni, kurie susitvarko psichologiškai, kurie sugeba jaustis laimingi. Jei žiūrint procentaliai, liūdesys dėl vienišumo ir antros pusės troškimas niekada nebuvo pasiekęs daugiau nei 30% laiko užimtumo. Nu ta prasme per savaitę būna 2-3 dienos, kai liūdna ir vieniša, bet užtat 4-5 dienos, kai zjbs gyvent. Išvada? Ko tu tada aukoji nervus, ko tu tada lendi į sudėtingus santykius, Edgarai? Dėl 2-3 dienų jautimosi gerai, tenka paaukot 4-5 dienų jausmą. Nu čia taip grubiai primetus, grubioji logika. Bet vistiek aš kvailys brendu.

Iš kitos pusės, nors draugai, kadangi jie draugai, guodžia mane ir net būna pasako, kad čia problema ne many, nes aš gi neva geros širdies, bet iš tikro tai aš gal nesu toks geras. Tiksliau, gal ir geras, bet santykiams to neužtenka. Aš nemoku būt santykiuose. Ir draugams sunku tai įvertint, nes jie juk nebuvo su manimi santykiuose. Rimtai. Iš kur aš galiu mokėt ir iš kur galiu žinot kaip reik elgtis? Aš neturėjau pavyzdžio, nes tėvai išsiskyrę. Ir nors aš šiaip nesu blogas žmogus, bet įtariu, kad esu blogas kaip antra pusė. Ir jei tikint likimu ir panašiais dalykais, tai man gal tiesiog nelemta būt su kažkuo? Tai ko aš šakojuos? Kodėl priimu kvailus sprendimus? Ir tada tik kvailiau atrodau, kai vėl kartoju “gera būt vienam”? Bet iš tikro gera. Ir vistiek lendu į numerį 2. Blet, kaip kvaila.

Tarakonaz

Keturi mėnesiai

Taip, ačiū, kad domitės. Taip, keturi mėnesiai atostogų nuo blogo praėjo labai gerai. Tai buvo planuota, specialiai nerašiau. Čia ne dėl laiko stoka, viskas ok. Iš tikro, tai tikrosios atostogos praėjo labai gerai. Aš apie jas rašiau facebooke, bet viską sukelsiu į čia, nu nes žinot kaip su tais facebookais būna… (čia kažkokia potekstė, bet aš nelabai žinau kaip su tais facebookais būna, nes kaip ir viskas ten ok).

Mano draugė L. T. sugebėjo mano virduly išvirt sultinį. Tai jai atrodė kaip gera mintis, nes puodas buvo užimtas. Aš nebuvau labai sužavėtas kai pasidaręs arbatos laužiau galvą kodėl arbatoje riebalai plaukioja. Čia šiaip tarp kitko. Labai norėjau tai užfiksuot bloge, nes smagus nutikimas.

Vakar buvau palakstyt Nemuno Žiede. Tiksliau, turėjau misiją – pravežt soon to be wife L. B.! Ir labai smagu buvo. Labai gerai buvo. Be perstojo valandą sukau ratus (niekas nekaito, viskas labai gražiai dirbo) ir trisdešimtame rate nesuvaldžiau Mazdutės ir nusirašiau į žvyrą. Viskas labai gražiai ir sėkmingai baigėsi, jei iš tikro. Video pateikiu žemiau. Jis pasako daugiau nei žodžiai (gili mintis).

Labai sunku po ilgo laiko rašyt blogą. Dar plius pavargęs esu ir rašau tik todėl, kad jau ilgokai galvojau, kad reikia. Reikės dažniau, nes man patinka rašyt.

Tarakonaz

Viena keistesnių dienų

Šiandien viskas vyko ne pagal planą. Dienos pasakojimo priešistorės faktai:

  • Aš buvau sutaręs šiandien atvežti Mazdą į servisą stabdžių kaladėlių keitimui
  • Greta buvo sutarus šiandien atvežti Renault į servisą tepalų ir filtrų keitimui
  • Greta neturi vairuotojo pažymėjimo, nes gamina nuolatinį
  • Greta paprašė, kad nuvaryčiau jos mašiną į servisą
  • Servisas toj pačioj gatvėj kaip Gretos namai
  • Mano Mazda buvo palikta toj pačioj gatvėj kaip Gretos namai ir servisas
  • Vakar Opelį nuploviau ir pripyliau pilną baką kuro
  • Vakar nustojo veikti Opelio rakto nuotolinis pultelis
  • Mano planas buvo anksti ryte (10h) nuvaryti Renault ir Mazdą į servisą ir anksti pradėti dirbti su Opeliu

Turint omeny visus šiuos faktus, galima pradėt keistos dienos atpasakojimą…

Viskas prasidėjo pagal planą. Iš pradžių prisiparkavau prie Gretos namų ir persėdau į Renault. Atlėkiau į servisą, biškį luktelėjau kol atvažiuos šeimininkas. Įvarom į vidų, kalbam ir išgirstam miauksėjimą. Susižvalgę suprantam, kad negalėjo pasigirst abiem. Dar po kelių miauktelėjimų pradedam ieškot šaltinio. Garsas sklinda iš Audi variklio. Arkliai pabėgo, kačiukai liko. Badum-tsss. Hm. Apsižvalgius, ant grindų matosi paliktos juodos mažos pėdutės. Tai tas vargšas katinukas dar ir tepaluotas. Mašiną pakeliam į padanges ir šiaip ne taip katinukas iškrapštomas lauk. O jis ten labai patogiai susirangęs tarp variklio ir variklio apsaugos. Pastebim, kad yra ir antras. Dviese nuotykių ieškojo. Antras tepalais tiesiog permirkęs. Šiaip ne taip pavyksta juos kažkiek nuvalyt. Bet išsigandę ir drebantys abu. Paslepiami į dėžę ir gyvenimas verda toliau (vėliau katinukai apskelbiami Facebooke ir surandami jiems nauji namai).

Aš pasivaikščiodamas einu iki Mazdos. 20min kelio ir aš jau lekiu be stogo kaitinančioje saulėje. Nepamainomas malonumas. Viskas sklandžiai pagal planą vyksta. Bandau išardyti Opelio raktą, kad galėčiau pakeist elementą. Niekaip neišeina. Ir net Youtube vaizdeliai nepadeda. Neišsiardo ir viskas. Na, vadinasi, reikia nesiparint ir nuvežt tiems, kurie moka tai daryt. Raktų meistriukas krapšto krapšto, bet jam irgi nepavyksta. Daro prielaidą, kad kažkokie debilai viską užvarė klijais, todėl neišeina išardyt. Ryškiai jis buvo teisus, nes kai jam galų gale pavyksta išardyt, lūžta rakto viduje esantis mažytis imobilaizeris. Valio valio valio. Ką tai reiškia? O tai, kad automobilis nebeužsives. Valio valio valio. Ir debilai lochai rimtai buvo užvarę klijų būtent ten, kur imobilaizeris. Nu kur protas? Mano planas po truputį eina šūdo link. Hm. Meistriukas raktukas sako, kad sutvarkys, nes sulaužė. Na, tipo nuveš tiems, kurie tvarko tokius dalykus. Bet man reikia ištraukt imobilaizerį iš automobilio. Pėdinu pėsčiom iki serviso skolintis įrankių (torxinių raktų nesivežioju). Tada grįžęs atgal pradedu krapštyt ir ardyt. Youtubo vaizdelių pagalba pavyksta ištraukti šerdį. Bet tada suprantu, kad to nereikėjo, nes imobilaizeris atsikabina ir be šerdies ištraukimo. Tiesiog ne tuos klipsus spaudinėjau. Nu nevermind. Svarbiausia, kad nieko nesulaužiau ir nesugadinau. Imobilaizerio tvarkymo operacija dar truks beveik 2 valandas, kol meistriukas raktukas nuveš ir panašiai. Užsisakau picą ir lekiu į Gretos ofisą valgyt (paėmęs Gretos Renault kaip susisiekimo priemonę, nes Mazda buvo užstatyta servise).

Liūdnu veidu pavalgęs, grįžtu į meistriuko raktuko krautuvę ir susirinkęs dalis, einu konstruot mašinos. Viską sudėjau. Neliko atsarginių dalių, nieks nelūžo, viskas veikia ir mašina užsiveda – win win win. Bet raktas vis tiek nuotoliniu būdu nesugeba atrakint automobilio. WTF. Tada Edgaras galvoja… Bet pala pala. Jei neveikia raktas, tai centrinis užraktas vis tiek turi veikt kai esant viduje nuspaudžiamas užraktas. Bet neveikia. Tai problema bus centriniame užrakte, matyt. Hm. Na meistriukas raktukas vis tiek sakė, kad baterija rimtai jau silpnoka, tad skaitykime, kad visas krapštymasis ir vargas nenuėjo veltui, nes anksčiau ar vėliau būtų viskas nutikę taip pat.

Tada vėl vyksta mašinų stumdymo ir varinėjimo darbai. Renault reikia atiduot į servisą, kad padarytų dalykus. Kai atvežu Renault, pasirodo, kad Mazdos remontai jau baigti. Nu tada paimu Mazdą ir varau ją į garažą pas save uždaryt. Važiuojant kamštyje suprantu, kad ne tik garažo raktai, bet ir visi mano telefonai liko Opelyje. Oh well, paliksiu Mazdą prie namų. Čia juk ne bėda. Grįžęs namo baisiai tingiu važiuot autobusu, tad kompiuteriu bandau išsikviest taksi. Viskas kaip ir gerai, kol vykdant paskutinį žingsnį man parašo, kad reikalingas sms žinutės patvirtinimas, kad taksi tikrai kviečiu. Lodoriai. O ką daryti žmogui, kuris paliko telefoną ir nori jį nuvažiuot pasiimt? Nu tai matyt, kad nieko. Tenka važiuot autobusu, vat kas lieka. Su persėdimu. Žinoma, kaip reikėjo tikėtis, vilniečio kortelėje nėra nei pinigų, nei bilietų. Brangus popierinis euro talonėlis eina į trasą. Persėdu prie Akropolio ir neperku antro talonėlio. Jei pagaus kontrolė, pagalvojau, bus tik juokingiau. Tarsi vyšnia ant šios dienos nesėkmių pyragaičio. Bet nepagavo. Matyt aš dar nepakankamai personažinis žmogus. Kol nuvariau iki servisiuko, Renault jau buvo pabaigta. Nu valio. Ją reikėjo nuvaryt iki Gretos namų, žinoma. Tada vėl pasivaikščiodamas ėjau atgal iki Opelio. Šūdino Opelio. Visas duris reik atidarinėt ir uždarinėt iš vidaus. Ufff. Nepatogu kai mašinoje tiek daug laiko praleidžiama.

19:45 pradėjau dirbt (tik 8-9 valandomis vėliau nei planavau…) ir iki 20:30 nepagavau jokio užsakymo. Spjoviau. Nuvažiavau iki namų, sėdau į Mazdą ir pramarozinau pro miestą kaip reikiant. Pagainiojau Honda S2k, kuri gainiojo Porsche 911 Cabrio. Tiek aš, tiek mano keleivis stebėjomės, kad dar ne taip greit jie tolo nuo mūsų. Porsche gal ir nespaudė, bet S2k revino tikrai normaliai. Tai bet palakstymas mieste biškį atpeikėjo mane po sunkios dienos. Labai gerai! Dar bandžiau dirbt nuo 22:40, bet iki 23:15 irgi nepagavau nei vieno užsakymu. Šūdas. Nu bet bent stabdžių kaladėles pritryniau biškį. Tik rankinio trosą kažkodėl labai atpalaidavo, tad jis nebeveikia. Vadinas, ryt reiks dar palėkt iki servisiuko, kad patemptų. Uf…

Tokia mano diena. Sugadinta, bet gerai, kad turiu Mazdą – labai dažnai išgelbėja nuo prastos nuotaikos.

Tarakonaz

Darbtautinės darbininkų dienos daujienos

Aš esu žemiausio luomo atstovas, ponas darbininkas juodadarbis, šiknarankis. Ir šiknagalvis turbūt, nes dirbu fizinį darbą vietoj to, kad naudočiau smegenus ir uždirbčiau pinigus iš savo varganų smegenų (uždirbčiau minimumą, nes smegenys varganos, bet galėčiau vadintis pareigomis susidedančiomis iš trijų ar keturių žodžių). Sveikinu save su savo diena!

Man labai nepatinka naujasis y23b6 personažas “fanas”, kuris reiškiasi tiek y23b6, tiek mano bloge. Kaip keista, kad nors ir suprantu, kad tai tik personažas, bet išsivysto natūrali antipatija tam personažui. Ji sukelia neigiamus jausmus, kurių nepavyksta užblokuot. Įdomu ar čia gera, ar bloga savybė, kai nesugebi nuslėpti antipatijos nuo to žmogaus, kuriam ją jauti. Ritos ex bachųras ryškiai tai jautė. O aš jam irgi tai ryškiai jaučiau. Bendrauju kandžiai ir sarkastiškai su žmonėmis, kuriems jaučiu antipatiją. Aišku, labai natūralu, kad sutariu ne su visais. Bet ar “gražu” to neslėpti? Gi dirbtinė šypsena turėtų būt smagiau už šleikštulio kupiną veidą.

Šiandien tapau krikštatėviu. Aš turiu kažkokių didelių spragų bendravime su vaikais. Nemoku įjungti to mielo balso ir kalbėti su vaikais kaip protiškai atsilikęs. Net nesuprantu apie ką šnekėt su jais. Jaučiuos prastai dėl to, kad nemoku bendraut su vaikais. Baimė, kad nemokėsiu bendraut su savo vaiku (gerai, kad tokia baimė bent yra, gal tai reiškia, kad aš kažkiek normalus, nes apie tai bent jau galvoju), tik stiprėja ir turbūt tolina “vaiko įsigijimo” etapą. Net pačios vaiko įsigijimo procedūros prisibijau dėl “close call”, kuris buvo su debile. O juk net buvau sulaukęs pasveikinimo, kad tapsiu tėčiu. Čia pati svarbiausia išvengta kulka mano gyvenime. Galėtų ir nebestovėt. Išvengčiau kulkų ir toliau. Nu nebent surasčiau ne debilę.

Bet man mano krikšto dukra patinka. Ji kitokia nei kiti verksniai ir šikniai. Ji gal princesė, nes neapsišiko ir neapsiverkė. Labai faina mergaitė. Ir ji net nebijojo mano barzdos (pusseserių mergaitės bijojo). Buvo momentas kai tiesė rankutes į mane ir prašė, kad ją pakelčiau. O kai pakėliau, juokingai maivėsi, kai aš juokingai kartojau jos vardą tam, kad ji atsisuktų. O ji demonstratyviai neatsisuko, bet šypsojosi. Čia vienas iš tų nedaugelio atveju, kai galvoju, kad vaikas fainas. Reikia nepamiršt savo pareigų ir savo entuziazmo. Labai buvo smagu, kai lipant laiptais prašė iš manęs rankos ir tvirtai laikėsi įsikabinusi.

Sirgau nuo pirmadienio iki trečiadienio. Net beveik nedirbau tas dienas. Šūdinos dienos buvo.

Tarakonaz

Ketvirtadienis 014

Sekmadienį su y23b6 buvau Studium P. Hipster neformal nestandart meniška vieta. Bet visai jaukiai. Žiūrėjom vokiškai įgarsintą japonišką filmą apie vyrioką, kuris dviračiu išsiruošė į šiauriausią Japonijos tašką (2500km nuo jo namų). Gaila, kad vokiškas garso takelis užgožė originalųjį – būtų buvę daug aiškiau ir suprantamiau, badum tsss. Labai buvo keista, kad dauguma žiūrinčiųjų nereaguoja į filme vykstančius dalykus ir nerodo emocijų. Priverčia mąstyt, kad emocijų rodymas yra primityvu ir nerimta. Į viską reik žiūrėt judgmental. Tokie va visi judgmentalūs asmenys neiškenčia ir išeina filmo vidury. Viena mergina labai stipriai ribojo mano ir y23b6 asmenines erdves. Kai pasidarė nebepatogu sėdėt ištiesus kojas, ji tuo pasinaudojo ir išsidrėbė prieš pat sulenktas kojas. Kai jau buvo nebepatogu sėdėt sukryžiavus kojas, jų nebebuvo kur tiest. Įdomu ar normalūs žmonės būtų ką nors jai sakę dėl noro ištiest kojas ir prašę pasitraukt. Bet, merginos būta silpnos ir ji neištvėrė iki galo. Atodūsiai sinchronu, kai mums atsivėrė neaprėpiamos kojų ištiesimo galimybės. Pats filmas, beje, patiko. Įdomus, įtraukiantis. Nors nu nieko ten kažko tokio nėr, bet susižiūrėjo. Turbūt be y23b6 neisiu į Studium P. Jei būsiu geras, gal dar kada jis mane ten nusives.

Pirmadienį vėlai vakare prie vienišo taksisto, stovinčio Rotušės aikštėj, priėjo užsieniečių porelė. Paklausė jie manęs už kiek nuvežčiau iki viešbučio. Kadangi tai buvo netoli, užsiprašiau vos 4 eurų. Bet užsieniečiams to buvo negana. Jie pasiūlė 15 eurų už trumpą ekskursiją. Man patiko ši mintis. Nuoširdžiai, su užsidegimu pasakojau jiems apie Vilnių. Žingeidūs seniokai ir klausinėjo nemažai. Daug labai papasakojau. Ir apie sausio 13d. įvykius, ir apie nacionalinio stadiono prie Akropolio projektą. Valandą užtrukusi ekskursija užsieniečių buvo įvertinta trisdešimčia eurų. Išsisaugojo numerį. Antradienį dieną sulaukiau skambučio su prašymu aprodyt miestą dienos šviesoj. Seniokai jau buvo prisikvietę dar vieną porelę. Šįkart 45 minučių ekskursija buvo įvertinta dvidešimt penkiais eurais. Neblogas biznis, sakyčiau. Taxi tour! Nors visai užteko žinių tokio ilgio ekskursijoms, pagalvojau, kad reiktų pasiskaityt dar daugiau apie Vilnių. Užsieniečiai labai patenkinti liko ir žadėjo mano numerį išdalinti visiems draugams, kurie ketins aplankyt Vilnių. Kvietė vakare kartu išgert kavos, bet aš mandagiai išsisukau. Vat kažkodėl nenorėjau.

Ne viskas taip gražu ir gerai, kaip gali atrodyti. Kartais tenka susidurti su lunatikais. Vakar vienas toks po kelionės nedavė ramybės dispečeriui savo skambučiais. Mat aš jam neva įkišau suplyšusius 5 eur grąžos, todėl jis pradėjo gąsdinti, kad paduos į teismą taksi kompaniją už padarytą moralinę žalą. Jaučiat? Ir tikrai aš jam nieko neįkišau. Tiksliau, neturėjo būt stipriai įplyšę, nes būčiau ir pats pamatęs. Tai va įdomu ar gausiu šaukimą į teismą. Įdomu kokio dydžio moralinę žalą patyrė.

Tarakonaz

Balandžio pirmos įrašas

Aš labai nemėgstu balandžio pirmosios. Beje, balandžio pirmąją gimė mano soon to be krikšto dukra (krikštynos po mėnesio). Bet balandžio pirmosios kaip “melagių dienos” aš nemėgstu.

Neseniai pradėjau žiūrėt X-Files. Nuo pirmo sezono pirmos serijos, žinoma. Vaikystėje, kai gyvenau su mama ir močiute dviejų kambarių bute, močiutė mėgdavo šį serialą, bet jis neva buvo ne vaikams (aš tebuvau pradinių klasių mokinukas). Ir kadangi jos lova būdavo arčiau televizoriaus, močiutė savo kojos ir kaldros deriniu sugebėdavo taip užstot vaizdą, kad aš nieko nematydavau. Bet melodija įsiminė. Ir keli epizodai… gal ne tiek epizodai, kiek jų nuotaika ir atmosfera, man įsiminė. X-Files mano atminty kažkokią ypatingą vietą užėmė. Aš turėjau net knygutes “tikros NSO istorijos” ir “tikros vaiduoklių istorijos”. Žinoma, vaiduokliai buvo neįdomu ir prunkšdavau skaitydamas. Bet NSO istorijų knygutę kone mokėjau atmintinai. Ir pažiūrėjus tą serialą, visada susimąstai. Na, gal tikrai kažkas ten yra. Ta prasme, vien pagal tikimybes tikrai yra planetų, kuriose egzistuoja gyvybė, bet turiu omeny, kad gal kažkas yra ta prasme, kad atskrenda ir patyrinėja mus. Kai sugalvojau va dabar atsisiųst tą serialą ir pažiūrėt, po pirmų kelių serijų buvo neramu. Ėjau miegot su baime. Iš tikro gyvent vienam baisiau. Atsiguli tyloje ir nežinai, kas pro balkoną gali įlipti iš savo erdvėlaivio. Nėr užtikrintumo, kad būsi saugus. Aišku, nei mama, nei močiutė neišgelbėtų nutikus tokiai bėdai, bet still. Ir galvojau, ko gi aš bijau. Tos pirmos serijos nėr baisios. Man atrodo, kad čia žiauriai susiję su vaikystės prisiminimais. Serialo melodija man kelia asociacijas su ateiviais, su baime, todėl baisu ir dabar. Kvaila, bet baisu. Sunku buvo užmigt.

Buvau su y23b6 filme. Maniau, kad bus panašiau į pasimatymą, bet ne. “Moonwalkers” ganėtinai neblogas filmas. Ruperto vaidinimas filmuose ko gero visada primins tai, kad jis Ronis iš “Hario Poterio”. Sunku nusikratyt tokios etiketės mano kartos žmonių akyse. Kaip Di Caprio su Titaniku. Kad ir kaip bepažiūrėsi, jis vis tiek Titanikas, o ne Hju Glasas. Ir iš tikro kažkaip man vis nesinori sakyt, kad Tado Vidmanto “Gautas iškvietimas” lievas filmas, nes patį Tadą aš visada mačiau ir supratau kaip gerą režisierių (ar tai būtų reklamos, ar trumpametražiai, ar serialai), tad kažkodėl labai sunku imt ir galvot, kad va visgi paskutinis jo kūrinys nelabai koks. Ypač kai jis pats juo labai džiaugias. Bet nu blyn, bet tikrai nekažką. Nu tipo smagu, nu tipo juokinga, nu tipo “farai”, bet nu kažkaip… Gal čia buvo klaida tame, kad jie daug visko atskleidė traileriuose? Aš vis nenoriu pripažint, kad nieko gero, nes nu gi blyn, Tadas Vidmantas. O neseniai mačiau, kad jie ieško naujų veidų filmui “gautas iškvietimas 2”.

Pastarojo filmo kontekste prisiminiau kai ką. Filme vaidino menininkė, kuri piešia maisto produktais and stuff. Portretus. Na, visi žino apie ką aš. Ir iš kai ko teko girdėt, kad tie, kas supranta techniką ir panašiai, turi supratimą, kad jos tas menas nieko sudėtingo. Bet tada aš galvoju “nu ir kas, kad nesudėtinga?”. Nes gal net tas pats žmogus yra minėjęs, kad gi ne tame esmė ar sudėtinga, ar ne. Ir gal net geriau, kai iš pažiūros paprastus dalykas ir idėjas realizuoja. Nu nes tipo ok, gal ten piešt iš maisto ir nėr sudėtinga, o bet tačiau, niekas gi to nedarė ar bent taip neeskalavo to. Kai kažkas pradėjo daryt, tada visiems staiga toptelėja, kad “o, tai čia nieko sudėtinga, visi taip mokėtų”, bet tie “visi” kažkodėl nieko panašaus nesugalvojo. Ir šiuo atveju gal ir ok tas paprastumas ir elementarumas. Tame ir žavesys. Bet moralas tai tame, kad galioja išankstinis nusistatymas ar šiaip kažkokių autoritetų sudaryta nuomonė apie vieną ar kitą menininką. Nes kitokiomis aplinkybėmis ir kitų kritikų akimis, gal tie neva mene nusimanantys pradėtų galvot kitaip. Bet susiklosčius nepalankioms aplinkybėms tai maisto menininkei, kai kurie žiūri skeptiškai. O va čia aš įžvelgiu dviveidiškumą ir netikrumą. Juokinga net. Ir dar kaip žmogus patį save iškelia aukščiau kažko. Nors pats niekur nepasižymėjęs. Populiarumas nėra siekiamumas, bet tai vis šioks toks rodiklis, ne?

Filme “Moonwalkers” vien iš bendrų bruožų atpažinau Aston Martin automobilį, net nežinodamas tikslaus modelio. Su y23b6 leisti laiką labai zjbs. Kaip ir su V. K.! Bet kaip keista, kad mokykloje taip artimai nebendraudavom. Įdomu kas pasikeičia. Nu tipo kas po mokyklos baigimo, kai kardinaliai pasikeičia viskas ir net aplinka neverčia bendraut su kai kuriais, skatina imt ir prisimint buvusius klasiokus? Ir dar tuos, su kuriais bendraudavai paviršutiniškiau nei dabar.

Tarakonaz

Noriu rašyti

Seriously? Tris metus nebuvau aprašęs nei vieno sapno… Kaip taip galėjo nutikt? Bet nieko tokio, ką tik vieną aprašiau, bandysiu išvengti tokių nesusipratimų.

Iš tikro aš mėgstu paspangt “kas būtų, jeigu būtų”. Pvz, jei tarkim reiktų pasirinkti ar būt aklu/nebyliu/kurčiu, ką pasirinkčiau? Tai aš rinkčiau būt nebyliu. Aišku, tokio dalyko nepasirinksi, bet vat mėgstu pafantazuot tokiom temom. Tai dabar susimąsčiau, ką pasirinkčiau, jei galėčiau pasirinkti meno sritį. Ir beveik nereikėjo galvot. Kad ir kaip norėčiau turėt balsą ir dainuot, kad ir kaip būtų zjbs būt dailininku, užvis kiečiausia būtų būt rašytoju. Tikrai pasirinkčiau rašymo talentą. Man apsuka galvą mintis, kad mano tekstai/istorijos galėtų būt įklijuotas tarp dviejų kietų kartono lapų. Man apsisuka galva nuo minties, kad tą knygą dar ir pirktų kažkas. Čia užvis geriausias meninis talentas. Kaip būtų smagu mokėt rašyt.

Vakar vežiau PB ir jo (?) G. Jaučiausi liurbiu. Šiandien juo pasijaučiau dar stipriau, kai netyčia nuėjęs į G instagramo profilį “paloveinau” vieną nuotrauką. Staigiai nuėmiau širdutę, bet jau buvo per vėlu. Ji tai pastebėjo ir pradėjo mane sekt instagrame. O aš iš solidarumo irgi pradėjau ją sekt. Bet vis tiek liurbiškai jaučiuos. Tarsi nedrįsau pirmas. Liurbis. Bet mane šitas mano liurbiškumas pralinksmina kažkodėl. Visai smagu šitaip susimauti. Apskritai yra smagumo būt socially awkward situacijose. Tas nejaukumas visai veža. Ir realiai juk nieko blogo neatsitinka. Tik nejauku.

Man patinka P. B. idėja apie rašymo pratybas. Aš visai ir pats galvoju rašyt ką nors fiktyvaus vien dėl rašymo pratybų. Aš vis tiek norėčiau parašyt knygą. Ar bent pradžiai trumpą apsakymą. Ar šiaip istorijas. Panašiai, kaip buvo su “Krakatukų miesteliu“, kurį anksčiau rašiau. Tik reik mačiau biografinių faktų ir jausmų įdėt. Man rimtai patinka tas Krakatukų miestelis. Beje, reik atkreipt dėmesį į tekstų “autorius”. Prie pavadinimo dešinėj virš datos ne visada būna parašyta “Tarakonaz”… Tuo tas Krakatukų miestelis ir nostalgiškas.

Tarakonaz

Norisi daugiau rašyti, kad ir pievas

Iš tikro jaučiu kažkokį malonumą rinkdamas tekstą bloge. Ne tik laptopo mygtukai maloniai spaudžias, bet ir malonumas matyti rišlų (plius minus) tekstą, kurį sukeverzojau aš pats. Nesakau, kad tas tekstas kažkuo geras, bet šiaip kažkoks geras jausmas ir tiek. Nusiraminu.

Visada galvodavau per daug pasitikinčiai savimi, kad aš esu geresnis vaikinas merginai nei dauguma kitų vaikinų. Nu tiksliau, maniau, kad už mane geresnių vaikinų (buvimo santykiuose prasme) yra tik kokie 35%. Atrodydavo, kad mergina turėdama mane turėtų džiaugtis. Ar bent jau neliūdėt. Maniau, kad esu rūpestingas, ištikimas, kad mano pastovumas ir ramumas irgi yra labai geros savybės. Na, jos gal ir lieka geromis savybėmis ir dabar, bet dabar pradedu suvokt, kad nikuja nesu toks geras vaikinas. Gal rimtai man ne taip ir sekasi būti geru. Gal tie visi smurtautojai, grubesni vyrai ar šiaip mažiau dėmesio skiriantys turi kažkokių kitų savybių, kurios žavi merginas ir jos yra kur kas svarbesnės nei savybės, kurias turiu aš. Nes kiek sutinku lochų (mano subjektyvia nuomone), tai jie dažniausiai yra turėję daugiau merginų ir panašiai. Vadinasi, kažkaip jie vis tiek patraukia dėmesį. Ir net paskutinė debilė (aš tik ją vienintelę iš savo buvusių vadinu negražiais žodžiais) gi grįžo pas savo smurtaujantį marozą alkoholiką debilą. Vadinas, kažką turi, kas patraukia. Ir tai, kad mano santykiai baigėsi skyrybomis ir įskaudinimais, parodo, kad nu aš gal tesu eilinis lochas. Rimtai, mergina gal visai neturėtų džiaugtis turėdama tokį vaikiną kaip aš. Aš niekuo neypatingas. Aš gal kaip tik esu sunkaus charakterio, su manim sunku? Aš gal nežinau ko noriu iš santykių? Klausimai retoriniai, nes nenutuokiu atsakymų. Tikrai. Sunku įvertinti man pačiam ant kiek turėtų būt merginom sunku su manim. Bet įtariu, kad nelabai lengva, nes aš jas galų gale vis tiek įskaudinau. Nereikia galvot, kad aš likau neįskaudintas, bet tiesiog dabar ne apie tai rašau. Faktas lieka toks, kad aš įskaudinu merginas ir jos po santykių su manimi turbūt nepasidaro laimingesnės nei buvo prieš tai. Vat supratus tokius dalykus, norisi dar labiau nuo visko atsiribot, nes taip lengviau. Gerai gi kai lengva, kai nesunku, ane? Nu nelabai gerai. Buvimas komforte irgi nelabai gerai. Prasta terpė tobulėjimui, right? BET žmonės kalba, kad gyventi vienam, be antros pusės yra sunku. Vadinas, jei aš lieku vienas, tai visai nėra lengva ir aš nesėdžiu komforte. Ir mane tas neva nelaimingumas turėtų skatinti veikti kitose srityse. Aš tikiuos, kad toks poveikis ir bus.

Aš vis pamirštu su GTiene (nu bet kokie tobuli inicialai – automobilistiški) pašnekėt apie dalyką, kuris man irgi kelią rūpestį. Aš esu išsakęs jai nusivylimą ir nepasitenkinimą vienu žmogumi. Ir po to kai tai išsakiau, man kažkaip toptelėjo, kad aš ir pats kažkiek gal toks esu. Konkrečiau kalbant, aš paskutiniu metu susirūpinau ar neatrodau aplinkiniams pasikėlęs, pasipūtęs, užrietęs nosies. Ir dar ar mano elgesys nesuprincesėjo. Šita pastraipa yra labiau kaip priminimas man ir GTienei, kad reikia tai aptart. Ji kai skaitys, gal prisimins apie tai užsiminti. Nes aš nenoriu atrodyt pasipūtęs. Nenoriu atrodyt kitiems nemalonus kai bendrauju. Aš noriu išlikti paprastu ir draugišku. Kol kas dar toks jaučiuos, bet vėl gi, gal ir čia aš save pervertinu? Kaip matyti iš prieš tai buvusios pastraipos, santykiuose aš anksčiau save pervertindavau. Kas gali garantuoti, kad nepervertinu ir kituose dalykuose. Nors aš ilgokai jau save laikau visišku vidutiniu lietuviu. Čia teigiamai turi nuskambėt, man tai patinka, džiaugiuosi, kad nesu prastesnis nei vidurkis ir to pakanka.

Aš esu linkęs galvoti, kad religija yra toks reiškinys, kuris reikalingas tik kai kuriems žmonėms. Anksčiau būdavau stipresnis jos neigėjas, bet jau ganėtinai ilgą laiką laikausi nuomonės, kad jei žmogui to reikia, tai tegul tai turi savy. Nesakau niekada “tu durnas, nes tikintis” (gal anksčiau ir sakydavau, bet tada aš buvau durnas irgi). Tikintys gali pykti, bet man susidaręs įspūdis (dėmesio: subjektyvu), kad dauguma atsiverčia tada, kai gyvenime atsiranda vienokių ar kitokių sunkumų. Kalbu ne iš lempos. Vien dėl smalsumo, dėl noro į religiją pažiūrėt kaip į mokslą, ėjau į kelis Alfa kursų užsiėmimus (čia neturi nieko bendro su Alfa patinu). Po mokomosios medžiagos pateikimo, visi buvo paraginti susėsti į ratuką ir pasidalinti savo atsivertimu, savo santykiu su Dievu. VISI iki vieno (10-15 žmonių) apibūdino panašias gyvenimo situacijas, tipo “aš nežinojau kaip tai ištverti, kaip tai išgyventi, kaip įveikt tuos sunkumus, BET TADA atradau Dievą ir tapo lengviau, geriau ir t.t.”… Kai žmogus pats savo vidine stiprybe tų sunkumų nebeįveikia, jam prireikia kažkokios pagalbos iš šalies. Galima remtis į šeimą, į draugus, į Dievą. Nu tebūnie. Nu ok, dar yra dalis žmonių, kurie tiki dėl tėvų/šeimos/draugų įtakos. Kai daug bendrauji, supanašėji gi.

Bet kodėl aš apie tai. Hm. Nes noriu suprast save ir savo dalykus. Aš vis dar laikausi šitos nuomonės, kurią pateikiau aukščiau. Ir vis dar laikau save netikinčiu ir nereligingu. Bet esminis klausimas ar dar galiu save tokiu laikyt. Let me explain. Aš vis dažniau save nuraminu žodžiais “Karma išspręs viską”. Čia irgi atsakomybės nusikratymas, sunkumų pasidalinimas su kažkuo. Tarkim, jei man kas nors padaro ką nors blogo, kaip nors įskaudina, sudaužo širdį or smth (tipo neaiški potekstė, ane?), aš noriu aprėkti tą žmogų, iškeikti, išsakyt visą savo susikaupusį pyktį dėl padarytos žalos man, mano pasitikėjimui savimi ir kitais. Bet susilaikau, pagalvoju “jam atkeršys Karma” ir ramiu veidu gyvenu toliau. Arba jei pabėga nesumokėjęs keleivis, aš per daug nesikarščiuoju ir taip pat atiduodu kerštą Karmai – tegul ji tepasi rankas. Atlikęs kokį gerą darbą, laukiu apdovanojimo. Jei padarau kažką negero ir sulaukiu neva atpildo, nepykstu, nes tipo nusipelniau ir toliau stengiuos elgtis geriau. Padeda nenueit blogo žmogaus keliu po visų įskaudinimų ir pykčių.

Čia, beje, panašu kaip vidinė moralė, kaip 10 Dievo įsakymų. Nors man nereikia religijos, kad moralę palaikyčiau, nes ir taip ji ganėtinai zjbs pas mane, bet man Karma puikiai atstoja stress relief metodus. Ir svarbiausia, kad galvodamas “Karma jam atkeršys” aš pats suvokiu, kad šita mintis aplanko tik dėl to, kad man ramiau būtų, o realiai jokia Karma ir nieks ten tam niekšui nekeršys. Bet kaip įdomu. Atrodytų, kad man darosi sunku pačiam ištverti sunkumus? Mane įskaudina, nesugebu tipo susitaikyt su tuo ir linkiu žmogui pakliūt į Karmos blacklistą. Ir save tada labiau iškeliu aukščiau jei sugebu nusiraminti ir žmogaus neiškeikiu. Daugmaž “you just wait, you sneaky bastard, Karma will get you”. Skamba kaip frazė iš kokio filmo ar kitos medijos, bet pats sugalvojau. Kalbu klišėmis ir išmoktais terminais turbūt – neišlavinta anglų kalba, vadinas.

Bet kaip buvo gera kai Karma, pasitelkusi debilės buvusio ir vėl esamo vaikino ranką, kurioje buvo kažkoks įrankis, debilei praskėlė galvą. Ačiū tau, Karma, lieku skolingas.

Dabar pagalvojau “o kaip atiduot skolą (norėjau vietoj “atiduot” rašyti “grąžinti”, bet pabijojau padaryt gramatinę klaidą) Karmai?”… Turbūt darant gerus darbus. Toks ir lieka religijos principas – skatinti žmonių gerus poelgius. Nors ir dirbtinai sukurta, bet nu va kaip gražu, kaip įsitvirtino pasaulyje. Juk lengviausias kelias (nereiškia, kad tai blogai) yra vaiką pagąsdinti Dievu nei paaiškinti blogo elgesio pasekmes ir priežastis to nedaryti.

Tarakonaz

Long time no see

Tai aš jau gyvenu savo namuose. How cool is that? Jau mėnuo. Labai laimingas buvau ir tebesu. Bet dabar po truputį ateina ir kažkoks kitas jausmas. Nerimas? Keliu sau klausimą “o kas dabar?”. Nu kaip ir naujo tikslo reik, naujų siekių. Ir turiu biškį. Reik skolas atiduot (aha, truputį skolinaus, nepajėgiau visgi pats visko), reik nusipirkt automobilį taksavimui tada (GAL geriau nei nuomot). O tada? Bliamba. Ramiai gyventi nesiparinant dėl nieko ir per daug neišlaidaujant? Variantas. Bet va kažkas viduj kirba ir jaučiu, kad aš ramiai nenusėdėsiu. Maslow poreikių piramidė labai tinka būsenai nusakyt. Kol nebuvo patenkinti žemiausi poreikiai, tol atrodė, kad nieko daugiau apart žemiausių poreikių man ir nereikia. O dabar kažkokios savirealizacijos noriu. Nu nedirbsiu iki gyvenimo galo vien tik taksi. Dar kelis metus tai tikrai taip, nes va skolas reik atiduot ir mašiną nusipirkt ir panašiai. Bet po tooo? Nu vis tiek ką nors sugalvosiu. Vis tiek kažkokio iššūkio norėsis. Visą tai supratau šiandien pietaudamas su GG-T. Kalbėjom apie žmonės, kurie turėdami daugiau nei kiti vis tiek nepatenkinti, vis tiek skundžias, vis tiek jiems viskas blogai. Ir po akimirkos aš kažkoks nepatenkintas pasidariau. Kad neturiu talentų, kad nenukrenta man iš dangaus milijonas, kad nemoku grot ar dainuot, kad nesu protingesnis nei vidurkis, kad nemoku grot pvz gitara (išsakiau mintį kalbėdamas su GG-T, kad būtų krūtai, jei PB išmokytų grot gitara), kad kad kad… Nu ir pats pasijutau burbantis, nors tikrai yra kuo džiaugtis. Tai va ir toptelėjo po šito, kad čia gal ne burbėjimas, o tiesiog iššūkio troškimas. Norėjimas kažko daugiau. Nekalbu apie materialius dalykus (nors jie irgi įeina). Jo, viskas šiaip pas mane afigienai. Ir dabar sėdžiu sau patogiai įsitaisęs, pavalgęs (kepiausi dešreles ir daržovių pasitroškinau), šilta, nieko netrūksta. Tai va tikrai gi galima ramiai toliau taip gyventi. Bet o kodėl? Nesu aš šiaip kažkoks aktyvus, visur lendantis, veiklus žmogus. Bet ir vienoj vietoj neužsibūnu ilgai. Keičiu darbovietes dažnai. Ir vis į geresnes perbėgu. Ir toliau bėgsiu jei tik sugalvosiu ir rasiu. Beje, berašant šitą tekstą, nuotaika labai pasitaisė. Atsirado motyvacija kažkokia. Tiksliau, užtikrintumas, kad tikrai imsiu ir ką nors padarysiu daugiau nei tik liksiu taksi vairuotoju. Raštiškai išdėsčius mintis tarsi ir pasižadu tuo pačiu. Šį įrašą rašau taip kaip paveiksliuke. Kas atspės grojančios dainos pavadinimą, laimės 48 euro centus.

Tarakonaz

L’actualite

Vyresni  žmonės arogantišku teisumu tikina mane, kad “pamatysi, susirasi dar”. Ir tipo “reikia, negali būt be nieko visada”. Ir man iš to vaikiško užsispyrimo net specialiai norisi likti vienam, kad va parodyčiau, kad įmanoma ir vienam būt, ir nieko iš tikro nereikia. Kartais užknisa tas kišimas į visuomenės normas. Ir kai norisi daryt kitaip, tai dar ir blogai dėl to jauties. Neva eidamas prieš sistemą sukeli kažkokių nepatogumų, atkreipi per daug dėmesio į save ir išsišoki. Nesu aš kažkoks žygiuotojas prieš tą sistemą. Aš gal net visai pakeliui plaukiu. Sėdžiu savo komforto zonos burbule ir nematau tame kažkokios bėdos, nes gal tiesiog toks mano būdas. Bet va kartais vis tiek pajaučiu diskomfortą pagalvojęs kitaip nei man atrodo, kad visuomenė linkus galvot. Bet čia dar reikia prisiminti, kad sąvoka “visuomenės norma” tai tik mano paties susiformuota ir minimaliai (o gal ir daugiau) gali skirtis nuo realių visuomenės normų. Vienžo, čia jau kvepia pilstymu biškį, užtenka.

Kažkadaise buvo eilinis susitikimas “alaus namuose”. Stebėtina, kad buvo keista ir nejauku – dažniausiai būna labai gerai, smagu ir faina. Patiko parūkymo pertraukėlė – geriausia dalis iš viso vakaro nepaisant to, kad nerūkiau.

Jau vidumi jaučiu kaip neužilgo persikraustysiu į naują savo butą. Parketlentės iki galo bus sudėtos per šeštadienį. Liks plytelės vonioj (grindys + sienos), plintusai, vidinės durys ir vonios bei virtuvės baldai su įranga. Šiandien galvojau kaip bus faina kepti keksą. Išsitrauksiu, susipjaustysiu ir pats sau vienas valgysiu gurkšnodamas arbatą. Visi labai nori į įkurtuves, o aš tas žmogus, kuris net savo gimtadienių nešvenčia. Dėl mažo buto ir skirtingų draugų ratų, turėtų būti kokios 5 įkurtuvės? Nu nafik.

Po gero mėnesio “atostogų” (dirbau bute, taksavau labai labai nedaug), jau vis daugiau laiko randu taksavimui. Kaip gera. Malonumas. Dar kol šilti orai, dar smagiau. Ypač naktimis. Esu gal kelis kartus sakęs, kad ilgai taksi nedirbsiu, bet palieku vietos galimybei, kad gal ir dirbsiu ilgiau. Kol atitiks norus ir lūkesčius, kol viskas tenkins. Vis bandau save įtikinti, kad nu tikrai nereikia kažkokios prestižinės profesijos norint jaustis laimingu. Nors tas įtikinimas puikiai pavyksta, bet dar kartais pajaučiu kažinkažkokį nepilnavertiškumą naujoms pažintims pasakodamas apie savo profesiją.

Biškį jaučiuos pavargęs nuo kai kurių žmonių. Biškį sugebėjau pasakyt “ne” varginantiems žmonėms. Biškį palengvėjo. Biškį jaučiuos geriau suvokdamas, kad sugebu užkirsti kelią žmonių lipimui man ant galvos. Biškį gal liko įsiskaudinusių, bet tuo pačiu suvokiu, kad ne mano galioms ir ne mano pareiga visur skleisti teigiamas emocijas. Biškį gal čia tų žmonių asmeninė problema, kad įsiskaudina ir atsisako suprasti. Biškį gal ir gyvulys.

Senesni įrašai »