2010 03 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Fantasy island

1. Buvom kažkokioj automobilių aikštelėj. Kas buvom? Buvom klasiokai. Pamenu tiksliai, kad mūsų buvo 7, o iš tų 7 tikrai buvo Paulius B., Paulius K., Mindaugas ir aš. Reikėjo mums kažkur važiuot visiems. Ir visi bandėm sulipt į mano kibirą. Į galą įgrūdom 4, priekyje ant keleivio sėdynės 2 ir aš už vairo. Mhm. O pajudėt nepavyko, bet nepamenu ar dėl silpno variklio, ar dėl to, kad ratai lietė arkas. Galų gale išlipom ir aš prisiminiau, kad ir Mindaugas turi automobilį. Bet ne Opelį, o Peugeot 406 Coupe. Tiesa, tokios pačios spalvos, kaip Opelis. Einam link jo automobilio ir babach, pasirodo jis jį pasistatė už kažkokių vartų, kurie dabar užrakinti…
2. Buvau labai gražioj, spalvingoj aplinkoj. Kaip po to supratau, visai kitame pasaulyje. Bet ėjau į mokyklą/paskaitas. Jas lankė ir Renata su Rūta. Po paskaitos bandžiau jas pagaut, bet Renatos niekur nemačiau, o Rūta pasakė, kad ji išbėgo rašyt bakalaurinio. Jai jau visai neliko laiko, todėl nenori susitikt su manim, nes tada visą laiką suvalgau. Nu aš sugalvojau pasivaikščiot vienas. Vajė, koks ten gražus pasaulis. Visur buvo ore skrajojančių salelių, pastatų. Vaikščiojau, žvalgiaus, norėjau nufotkint. Pasiėmiau fotoaparatą ir bandžiau į kadrą įtalpint gražų pasvirusį stulpą ir šiek tiek aukščiau ir toliau horizonte beskrajojantį milžinišką pastatą, panašų į Londono parlamento rūmus. Tada mane suėmė. Nuvedė į kažkokią kaliūzę. Kai ėjau koridoriumi, žvalgiausi į kameras. Vienoj užmačiau kaip prie sienos stovi du fotoaparatai (pirmasis panašus į Zenitą, o kitas jau naujesnis – muilinė), o kitoje kameros pusėj – policininkas. Fotoaparatai teisinosi, kad jie tikrai nieko nefotkino. Kai kalbėjo, kaip lūpos judėjo jų lęšiai. Ir tada juos sušaudė. Kulka perskrodė senolio objektyvą, o muilinei numušė blykstę.

Soter

Pavasaris

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai, –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – –

Taip Salomėja Nėris rašė eilėraštyje „Diemedžiu žydėsiu“. Bet man šios eilės greičiau asocijuojasi su lietuvių liaudies dainomis, kai bernelis atjoja pas mergužėlę. Meilės motyvo tema aptinkama daugumoje eilėraščių, dainų, filmų, romanų ir t.t. Turbūt tai pati populiariausia ir dažniausiai gvildenama tema. Kodėl? Ar lengviausia apie tai rašyti? Ar meilės mes, žmonės, labiausiai norime ir ieškome savo gyvenime? Ar nuolatinis kalbėjimas apie meilę jos nesubanalina ir neiškraipo tikrosios meilės prasmės? Aišku, priklauso kaip mes kiekvienas įsivardijame kas yra meilė, jos sąvoką. Vieniems tai jausmas, kai širdis nusirita į kulnus ir nuolat norisi būti su savo antrąją puse, o kitiems – pasiryžimas priimti žmogų tokį, koks jis yra, su visais trūkumais ir pliusais ir nebesigręžioti atgal. Manau, kad ir ką mums reiškia meilė, kad ir kokie kartais kietaširdžiai kartais esame visiems reikia romantiškų akimirkų, netikėtų meilės prisipažinimų ir to, kas priverčia pamiršti viską aplink. Tad visgi mums reikia riterio ant balto žirgo ir princesės. Mums reikia to, kas nežemiška ir nekasdieniška, kas grąžina į vaikystę ir tikėjimą pasakomis. Bet argi tai negražu? Juk svajoti nieko nekainuoja! Pabandykit kiekvienas pabėgti su savo svajomis ten, kur neša jus jūsų mintys ir norai, ten kur galite skraidyti, lakstyti po žalią pievą, kur kalba gėlės ir medžiai, kur žmonės neskaudina vieni kitų, kur angelai yra geriausi mūsų draugai, kur praeitis susimaišo su dabartimi, kur vaikai gali nuolat žaisti ir jų nevaržo pareigos, kur suaugęs nebijo pasielgti vaikiškai, ten, kur mūsų širdys jaučiasi ramios ir lengvos…dabar pats geriausias metas – pavasaris, kai viskas atgyja po žiemos ir pradeda žaliuoti. Atnaujinkite ir jūs savo širdies ir sielos rūbus.

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga…
Aš diemedžiu žydėsiu – –

Tarakonaz

Autobusiniai paburbėjimai #2

Autobusu važiavo vaikinukas, kurį mieste kartais sutinku ir jis visada prašo ar pinigų, ar nupirkt pavalgyt… Sėdėjo jis priekyje ant platesnės sėdynės. Šalia jo ant tos pačios sėdynės dar buvo vaikas prie lango. Vaikinukas valgė bandeles iš savo maišelio, gėrė kavą iš Coffee Inn. Na čepsėjo truputį, sriūbčiojo, bet nieko čia tokio. Po to dar kryžiažodį sprendė, kai pavalgė. Ir visą tą laiką į jį labai spoksojo bobutė. Matėsi truputį su panieka, gal dar su kokiais kitais neigiamais jausmais… Ir nu man aišku kilo klausimas ‘kodėl?’. Jis tikrai nieko blogo nedarė. Vėliau, kai vaikas išlipo, vaikinukas dar ir labai mandagiai pasiūlė tai bobutei atsisėsti šalia. O ši labai piktai atkirto ‘ne, dėkui’. Aš dar po to piktokai į bobutę žiūrėjau. Ji buvo pagavus mano žvilgsnį, bet ir toliau vėpsojo į tą vaikinuką. Kaži ką mintyse galvojo…

Tarakonaz

Schumi! Taksi!

1. Pirmosios sezono F-1 lenktynės! Vaizdą matau kaip iš Schumio bolido kameros. Lyja lietus, trasa visa plaukia. Ir štai startas! Schumis ketvirtas startuoja ir starto metu nepakyla. Štai viename posūkyje jis jau aplenkė Hamiltoną ir čia pat kitame posūkyje aplenkė Massą. Prieš jį vos vienas likęs varžovas – Kimis! Schumis kažkurioj vietoj pasirenka pravažiuot pro boxus ar ką tai ten – daiktai, viskas mėtos, bet sausa ten. Ir jo žingsnis pasiteisina, nes jei būtų važiavęs trasa, tai būtų iškritęs, nes ten milžiniška bala. Ir galiausiai dar po kelių ratų Schumis aplenkia Kimį!
2. Buvau kažkokiame naktiniame klube ir jau nutariau lėkt namo, todėl išsikviečiau taksą. Labai maloni mergina atsiliepė. Dar ir išsikvietęs taksą, su ja nutariau pašnekėt. Kokias 10 minučių šnekėjom. Bandžiau jos numerio paprašyt, bet ji sakė, kad numeris 1559. Ir vienaip, ir kitaip prašiau, bet nieko. Atvažiavo taksas. Išėjau laukan, bet jo nebuvo. Paskambinau vėl tai merginai ir ji pasakė, kad taksistas ‘time out’ – nutrūko interneto ryšys ir dingo automobilis. O taksistas buvo naktinio klubo DUK skiltyje ir rėkavo prašydamas atgauti savo Passatą.