Žalio Tarakono blogas

Visai netyčia, neplanuotai savaitgaliui Dominykas paskolino man savo BMW. Aš tiesiog klausiau jo, kaip teisingai rankas dėliot sukant vairą ir panašių vairavimo technikų. Ir kažkaip kilo klausimas, už kiek nuomotų savo BMW slalomui (kadangi jis pats juose dalyvauja). Tada tik tarp kitko išreiškiau viltį, kad norėčiau kada nors išsinuomot ir slalome sulėkt. Dominykas sako “tai galiu paskolinti iki sekmadienio vakaro”. Perskaičiau, nusišypsojau, “gerai”. Ir vakarop po valandžiukės pasiėmiau (gyvena už poros šimtų metrų nuo manęs).

Pats automobilis tai visai neišvaizdus. Bet tai mažiausiai rūpi, kai įsėdus užsivedi variklį ir švelniai spustelni akseleratoriaus pedalą. Tada variklis sumurkia, tarsi iš miego pažadintas mažas mažas žvėriukas (nu taip, biškį banaliai aš čia). Šiaip ar taip, spustelėjus stipriau, jis tiesiog užriaumoja ir visas sudreba. Baugina. Dar biškį reikia ir sausos informacijos parašyt. Tai 1989 metų 3 klasės BMW (E30). Į jį įdėtas 2,5l variklis iš naujesnio BMW (E36), todėl galia net 141kw (mano Pežiuke vos 74kw). Taip pat blokuotas diferencialas, rimta pakaba (aš tiksliai nežinau, kas ten sudėta, bet kažkada, kai buvo pardavinėjamas, modifikacijų sąrašiukas buvo netrumpas). Svoris šio bolido apie 1200kg. Nu ne toks lengvas, kaip Pežiukas (860kg), bet užtat čia galiniai varomi ratai!!! O tai reiškia, kad smagumo nors kibirais nešk.

Šeštadienį, kai pirmą kartą sėdau už vairo, jaučiaus labai nedrąsiai. Vienu metu, kai įsukinėjau dešinėn į kitą gatvę, vos spustelėjau, automobilis staigiai užsinešė, bet mano reakcija buvo stulbinamai greita ir vikriais rankų judesiais net sugebėjau ištiesint ir suvaldyt automobilį (pats savimi žiauuuriai stebėjaus ir džiaugiaus). Nuo tada važinėjau dar atsargiau – posūkiuose lėčiau turbūt nesu važinėjęs. O tiesiosiose po truputį vis daugiau paspausdavau. Jau kaip prilipdavau prie sėdynės, tai net malonu. Po to jau dugnais spaust pedalą pradėjau, tai trečiu bėgiu ant šlapio asfalto jis vis dar prasukinėja ratus (padangos gale prastokos, beje). Nuvažiavau iki brolio, liepiau jam nusileist (nesakiau, kad su BMW). Jo akys tik išsipūtė, atsirado šypsena veide. Pravežiau pro rajoną. Girdėjau labai daug krykštavimo ir visokių “ša”, “ramiau”, “atsargiai”. Išlipo jis šlapias net. O aš iki ausų išsišiepęs. Panašiai smagiai ir namo grįžau iš brolio. 25 kilometrai – šiai dienai pakaks, reikia pailsėt ir sekmadienį atiduot visą save automobiliui.

Sekmadienis. Pradėjo snigti ir po pietų, apie 15h išlindau į gatves. Galvojau, kur čia galima palėkti, kad ramiai galėčiau pabandyt pažaboti šitą žvėrį (aš jos vis dar bijojau kaip maža mergaitė). Nu tai mano durna galva pakuždėjo, kad lėkčiau į “Sportimos” aikštelę, nes ten 25d. vyks slalomas. Važiuoju, iš tolo matau, kad ten yra sniego. Nu bet gi ir ok ant sniego. Negalvodamas įvažiavau į aikštelę ir beveik tą pačią akimirką pradėjau burnot ir keiktis. Sniego daug daugiau, nei man reikėjo. Kuo atsargiau, nenumesdamas greičio plačiu posūkiu bandžiau joje apsisukt. Kur tau – sėdau kaip vyrs. Ir dar pačiame toliausiame aikštelės gale. Nu ką, prasijudinti reikia. Lingavau lingavau, vis po truputį, mažais žingsneliais pajudėdavau tikslo (išvažiavimo) link. Bet nutariau, kad taip prasikankinsiu, kol išvažiuosiu. Skambutis Natalijai – ji kaip tik su RM buvo. Atvarė, Natalija sėdo už vairo ir mes su RM’u išstūmėm šitą BMW labai greitai, per pusę minutės turbūt. Nataliją iškart išsodinau, kad nesugalvotų pavažinėt, ha. Ir patraukėm Siemens arenos link. Iš pradžių pabandžiau ant šlapio asfalto viršutinėj aikštelėj paskersuot. Kur tau. Kaip vaikas apsisukau visus kartus, kiek tik bandžiau – teko leistis apačion, kur sniegučio yra. Ir nors greitis mažesnis, bet valdymo suvokimui, bandymui pats tas – nedidelis greitis, todėl niekur nenusirašysiu ir nesudaužysiu automobilio. Ir šiaip, ir taip bandžiau, bet dar sunkokai sekės, vis pergazuodavau ir pamesdavau galą. Sustojau pailsėt, pasivaikščiot (nufotkinau tada kaip tik), pamąstyt. Sėdau, susikaupiau. OK. Ir iš pradžių palengva, vėliau kiek greičiau, jau ėjau skersas kur kas laisviau. Dar ten buvo kalnas sniego sukrauta (kokie 3 metrai aukščio ir gal 8 metrai skersmens), tai aš aplink tą krūvą virš 10 ratų be sustojimo pastoviai skersas važiavau. Ot tai laimės buvo. Tada per visą aikštelę dar skersiuko daviau, bet kadangi baisiai daug degalų valgo, nutariau važiuoti namo – pirmam kartui pakaks. Sėdėjau namuose, o už lango pūga. Ir žinau, kad Dominykas turėtų atvažiuot pasiimt automobilio. Gaunu sms, kad neatvažiuos. Och tai velniava, kaip gerai. Išbėgau laukan tą pačią minutę, prisipyliau benzino ir pirmyn. Gatvėse sniegas, visur sniegas. Kaip buvo linksma. Iškart į Siemens areną atgal nurūkau. Ten jau buvo chebros – tokių pačių bandytojų, kaip aš. Pradėjau jau net sujunginėt posūkius su išvažinėjimais iš aikštelės, abi aikšteles sujunginėjau skersas (viršutinėj irgi sniego jau buvo). Ir tada sugalvojau pasiimti Nookie į pagalbą (visgi skersuot kažkada mokėjo, gal ką nors patars). Grįžom dviese į Siemens. O tada ir prasidėjo. Taip įsivažiavau, kad be klaidų didesnių (apsisukimų) pavykdavo ištisus ratų ratus praslysti. Po truputį ir kampas, ir greitis didėjo. Sekėsi visai neblogai, smagumo buvo pilni triusikai. Ten jau belenką išdarinėjau, ką norėjau. Kur norėdavau pralėkt, ten pavykdavo (aplink vieną automobilį net sukiojaus vis). Gal 10 automobilių stovėjo aplink mane ir žiūrėjo. Įsijungė keli (su Sierra), bet man neprilygo, šūdą malė anie. Ir visi toliau įdėmiai žiūrėjo į mane (minutė šlovės iš neišmanančių veidų). O aš kaifavau skersas eidamas. Galų gale nutariau, kad užteks – išvažinėjau benziną. Nookie pasakė, kad tikrai visai pusė velnio važiavau (pirmas kartas dar, beje), tik labai įsitempęs, neatsipalaidavęs, kažkaip nėra to LAISVĖS jausmo, kaip išsireiškė. Tas viskas persiduoda į judesius vairu – susikaustęs jaučiaus. Mašina ne mano, patirties neturiu, tad tai turbūt prisidėjo. Bet emociškai pasikroviau ilgam. Peeeklon, kiek laimės buvo. Nors ir suvalgė nemažai pinigų (80lt, su kuriais vos 120km pravažiuot pavyko – kuro sąnaudos apie 16l/100km), bet buvo verta. O tada susimąsčiau. Kam man pirkt automobilį? Tiksliau, kam pirkti kovinį automobilį. Va pavasarį turbūt nusipirksiu ekonomišką Golfuką dyzeliuką ir važinėsiu sau laimingas. O slalomams galėsiu Dominyko BMW arba Manto Peugeot išsinuomot už nebrangiai. Ir daug labiau apsimoka – nereikia pirkt padangų, remontuot, mokėt už draudimą ir taip toliau, ir panašiai. Taip pat vis kitą automobilį galima išbandyt. Kol kas šia mintimi susižavėjęs, o kaip bus – dar neaišku, gyvenimas parodys. Šiaip ar taip, anksti galvot – Pežiuko dar nepardaviau.

Pastaruoju metu – aš pasiklydęs visame kame žmogus. Racionalus. Vienintelis žodis, kurį žinau užtikrintai. Dar žinau (labai kertasi su žodžiu “manau”), kad tai nėra gerai, ne į viską reikia žvelgti racionaliai. Yra labai daug skirtingų požiūrio taškų iš kurių nėra nei vieno teisingo (mintis graži ir manau, kad dar ir teisinga). Tai labiau kiekvieno sąmoningas ar nesąmoningas (greičiau jau toks) pasirinkimas.

O vidinis balsas man vis kartoja: “susitvarkyk gyvenimą, susitvarkyk SAVE”. Ir jokios čia dramos. O ryžto susiimti nėra. Būtų labai gražu ir racionalu (o tai juk tas vienintelis žodis, kurį žinau užtikrintai), jei pradėčiau nuo studijų. Ypatingai reikėtų pasistengti su kursiniu. Bet asmeninio gyvenimo nustumti į antrą planą nenoriu. Tačiau ką daryti su juo? Nuo ko pradėti jį tvarkyti? Aš to dar nežinau. Spėju, kad kol kas man mažiausiai reikia šalia kito žmogaus, nes tada iškils dar papildomų problemų tvarkantis su juo. Aš nekalbu apie draugus. Atvirkščiai, draugų turbūt labiausiai reikia šalia. Manyčiau taip.

Gruodžio 18d. Audifanai suorganizavo slalomą, kurio pagrindinė mintis – surinkti pinigų ir paaukoti juos vaikų namams. Pagarba jiems! Aišku, mane domina ne visas šis gerasis tikslas (nu gi geras geras jis), o pats slalomas – renginys ne tik vaikams, o ir vairuotojams.

Šįkart su Pežuku važiavau ne aš vienas! Mantas irgi dalyvavo su mano automobiliu. Tad nieko keisto, kad norėjau jį aplenkti – smagu, kai rezultatus lemia ne automobilis, o vairuotojo sugebėjimai (šiuo atveju turbūt stipriau įtaką darė pripratimas prie automobilio). Kitas iš tikslų buvo aplenkti Karolį M. – žinojau, kad jis dalyvaus su vasarinėmis padangomis, tad dieną prieš, kai nemenkai pasnigo, iš gimtadienio naktį važiavau su šypsena ir džiaugsmu. Ryte viskas ištirpo ir net neliko pliurzos… DAMN!

Viena iš problemikių buvo ta, kad sugedo mano starteris ir iki slalomo niekaip neturėjau laiko jo susitvarkyti. Na bet Mantas patempė Pežuką savo kieme, kol šis užsivedė ir laimingai nuvažiavom iki Trakų, kur ir vyko slalomas. Nusimatė juokinga diena – prieš kiekvieną važiavimą vis kam nors reikėdavo pastumti mano automobilį.

Trasa nusimatė nesunki ir visai smagi. Kaip ir visi pagrindiniai slalomo elementai joje buvo… Prieš pirmą važiavimą jau truputį pradėjau jaudintis! Stovėjau prie starto juostos, žiūrėjau, kol Golfukas (kurį, beje, irgi užstumdavo prieš jam važiuojant) varo ir vis atsidusdavau. Pirmas važiavimas – OK. Toks ramus, paprastas, nelabai greitas – vidutiniškas. Pats tas – saugus ir konservatyvus pasirinkimas. Kadangi iš 3 važiavimų tik 2 supliusuojami, tad įvykus klaidai (kuoliuko nuvertimui) šis pirmasis važiavimas išgelbėtų situaciją. Mano laikas buvo 33.62 s. Neužilgo pravažiavo ir Mantas – 33.78 s. Che, artima kova, man visai tai patiko.

Antrame važiavime nusprendžiau parizikuoti ir mažiau žiūrėti kuoliukų. Prastas įvažiavimas į paskutinę slalomo dalį – gyvatėlę – lėmė tai, kad vieną kuoliuką užkliudžiau. Bet laikas visai neblogas! 32.28 + 5 s – net 1,6 s geriau, nei prieš tai, vadinasi, yra kur tobulėt ir trečiam važiavime tereikėjo rast abiejų važiavimą viduriuką. Slapta dar biškutį turėjau vilties, kad gaaal pavyks kokią 3 vietą prigriebt savo klasėj. Tiesa, Mantas ėjo mano pėdomis ir taip pat nuvertė vieną kuoliuką. Jo laikas 33.31 + 5 s.

Trečiasis, lemtingasis važiavimas… Jaudinaus baisiai baisiai. Labiausiai nenorėjau nuversti kuoliuko, nes jis viską kardinaliai sušiktų! Bet norėjau ir pirmojo važiavimo savo laiką pagerinti! Na ką… Startukas ir finišukas visai užtruko neilgai. Sugaišau trasoj 32.53 s. Skaitau, kad OK. Beliko sulaukti visų kitų dalyvių važiavimų ir sužinot, kieno gi viršus. O Mantukas trečiąjį važiavimą irgi padarė geriausią savo laiką – 33.10 s.

Norėčiau mestelti fotkių, bet nei aš, nei Mantas nefotografavome, o tie visi nepažįstami fotografai beveik niekada pernelyg nefotkina mano Pežuko. Nieko jie nesupranta, ožiai! Bulkų prifotkina, bemsus, golfes, žopeliukus ir tipo jėga? Nu vat ir ne, Pežukas rečiau sutinkamas slalomuose, turėtų juos fotkinti! Aš čia nesu piktas, tik apsimetu.

Galų gale sulaukėm rezultatų! DAAAMN, man pritrūko 0.16 s iki 3 vietos!!! Kaip abydna, kad vėl reikia tenkintis 4 vieta – truputį jau nusibodo. Bet tai tik motyvas stengtis. Ir kai galų gale paimsiu 3 vietą (o aš manau, kad tai tikrai anksčiau ar vėliau nutiks), tai turbūt labai džiaugsiuos! Mantas, atsilikęs nuo manęs 0,73 s, liko 6 – tarp mūsų įsiterpė P. Kulionis (labai džiaugiausi, kad jį aplenkiau, nes anksčiau nė karto nebuvo pavykę). Karolis M., kurį irgi prieš slalomą norėjau aplenkti, pagriebė 2 vietą! Gaila, kad nesugalvojau pasiimt savo vasarinių padangų ir užsimaut ant priekio… Manau, kad tokiu būdu bent 0,16 s per abu važiavimus būčiau išlošęs ir džiaugčiaus trečia vieta (o gal net ir geresne). Dar išlieka ir žmogaus paklaida – laikus matavo su chronometru. Nu bet ką jau čia kabinėtis prie tokių smulkmenų, kas nutiko, tas nutiko…

Tiesa, po visko dar buvo galima pasivažinėt savo malonumui (ir pavėžinti vaikus). Pežukas ėjo per rankas ir šiknas kaip stoties prostitutė – ir Einimui, ir Dominykui daviau pralėkt. Dar važiavau su Einimo Civic 4gen. Blyn, įdomus jausmas, visai kitoks automobilis, nei mano Pežukas! Nieko gero su juo neparodžiau – 34 s (su sąlyga, kad pirmą kartą sėdėjau už jo vairo) – tokį patį laiką ir Einimas slalome padarė, tad dar OK. Dominykas buvo užtikrintas, kad su manuoju padarys 32 s. Toli gražu, nepavyko… Skundėsi vairo stiprintuvu. Jap, ir man jis trukdė – greitai sukiojant vairą, protarpiais nesuveikia ir vairas pasunkėja. Po slalomo jis net zvimbti pradėjo dėl įkaitimo! Oi, dar pamiršau paminėti, kad laisvo važiavimo metu man pavyko padaryti 30.9 s laiką!!! Štai taip nutinka, kai nebelieka baimės dėl kuoliukų!

All in all, nors slalomo konfigūracija buvo palankesnė AWD automobiliams, man vis vien buvo smagu! Džiugu, kad visas Audi (FWD, o ne AWD) aplenkiau!!!

Rezultatai: FWD klasės ir bendri.

Bėda po vieną nevaikšto! Part 1
Bėda po vieną nevaikšto! Part 2

Viskas klostėsi pakankamai gražiai. Automobilis gražiai važiavo, dalyvavau net studentų slalome Kaune prie Nemuno žiedo, kuriame baisiai susimoviau. Džiaugiausi automobiliu, jo trauka, valdomumu. Na, viskas buvo taip pat, kaip prieš indėklų prasukimą! O tada, pravažiavus beveik 800 km po variklio keitimo, pasigirdo keisti garsai kažkur, bet nežinia kur. Tai buvo spalio 18 d. Pasikviečiau Einimą, nutempė automobilį į garažiuką, daugmaž pasižiūrėjo, pasiklausė. Prieš tempiant galvojo, kad gali būt indėklai. Tipo pagal šią teoriją būtų taip, kad nupirkau variklį su prasuktais indėklais į kurį buvo supilta medaus ir po 800 km, kuriuos jau nuvariau, tiesiog išsiplovė ten viskas ir atsiskleidė. BET šitą teoriją atmetėm, nes garsas kiek kitoks ir + jis beveik baigiasi, kai įminta sankaba. Tad veikiausiai problema greičių dėžėj! Vat. Hipotezė: guoliai kokie nors šūdą mala. Nu irgi nieko gero, aišku, bet bent jau ne variklis. O kol kas važinėjau, nes vis vien tvarkyt reiks jau, o kažką blogiau padaryt sunku (ir gal nepadarysiu). Trauka, bėgių perjungimas OK. Vienintelis minusas – garsas. Jokių kitų pašalinių dalykų nėr. Su Einimo leidimu automobiliu važinėjau. Aišku, stengiaus kuo mažiau, kiek tik reikia. Ir po Gretos gimtadienio bevažiuojant namo, automobilis prarado trauką, krito greitis, į greičio pedalą nebereagavo ir teko stot į šalikelę. Pavyko dariedėt iki įvažiavimo į kiemą Viršuliškėse. Mindaugas padėjo man, atvažiavo ir nutempė iki garažiuko. Ten automobilis stovėjo kažkiek dienų, nes man visiškai nebuvo motyvacijos kažką ir bedaryt. Kažkaip buvo pasitarta su Mantu, šiaip pamąsčiau ir nusprendėm, kad dėžę nusiimsim patys. Taip norėjau sutaupyt pinigų (ir pavyko). Pasiskolinom garažą iš Matusevičiaus ir pradėjom darbus. Užtrukom visą dieną, kol viską atsukom, atjungėm, nuėmėm pavarų dėžę… Ir ką ten pamatėm? Nulūžo visi 6 smagratį prie alkūninio veleno prilaikantys varžtai! Būtent jie ir kėlė barškantį garsą. Varžtai buvo perveržti, o tai darė garažiukas. Automobilį palikom nakčiai prie garažo. Kapoto nepavyko uždaryt dėl to, kad reikėjo kažkaip gi variklį laikyt, nes be dėžės jis neiškabos. Ką radom grįžę? Bomžai kažkokie blyn nupjovė akumuliatoriaus klemus. Tai reikėjo laidus iš naujo pravedinėt. Blyn, papildomas išlaidos ir dar labai sunervino tai. Automobilis vėliau buvo nutemptas garažiukui, jie sutvarkė problemas su smagračiu. Tada vėl tempiau automobilį į kitą servisiuką pas elektrikus, kurie jau ten sutvarkė laidus ir signalizaciją. Užsivedžiau šiaip ne taip. Tik kartais starteris nereaguodavo. Jau pradėjau jausti, kad reikės ir su starteriu kažką daryt. Bet anksčiau nei starteris, numirė mano akumuliatorius. Nu blyn, tai ir akumą teko naują pirkti! Vėl išlaidos, jeckau kleckau. Pravažiavau 300 km, tai numirė ir starteris. Daaar išlaidų. 100 litukų išėjo neatsisveikinę. Bet tai buvo paskutinis dalykas, kuris sukėlė man problemų. Šiom dienom, kai lauke šalčiau nei -20 laipsnių, automobilis užsiveda net ir po 5 dienų stovėjimo. Reikia tikėtis, kad bėdų virtinė galų gale užsibaigė.

Šiandien man teko migruot tarp dviejų poliklinikų (vaikų ir suaugusių, kurios yra yra šalia viena kitos Karoliniškėse). Nuėjau į S, ten laukiau pusvalandį. Tada mane nusiuntė į V. Ten laukiau dar pusvalandį. Tada vėl grįžau į S, kur teko laukt tik 15 minučių. Ir tada vėl nuėjau į V polikliniką. Kažkaip taip ir praėjo dvi valandos. Ai tiesa, kiekvieną kartą, kai reikėdavo migruot, eidavau į rūbinę, imdavau paltą, apsirengdavau tam, kad nuėjęs į kitą polikliniką, jau toj rūbinėj nusiimčiau jį, vėl pakabinčiau ir taip toliau, ir panašiai. Kaip ir normalu, juk šalta lauke. Aha! Bet aš visai nepagalvojau, kad poliklinikos sujungtos tarpusavy! Tiesiog ilgas ilgas koridorius yra… Ot žioplys.

Dar atidaviau Gib’ui vienratį, kuris sandėliuke pratūnojo turbūt daugiau nei metus! Och, net nežinau, kaip čia taip nutiko. Laikas greit bėga, eina nafik.

Ir nuvažiavau į Peugeot klubo susitikimą. Oi gerai Agotos gryčioj pasisėdėjom. Pasirodo, ten gamina didžiausius Vilniuje cepelinus. Ir išties, užsisakius vieną (kainuoja 8,9 lt berods) galima sočiai pavalgyti (ir skaniai). Viena klubietė, kuri šturmanauja ralyje, labai daug papasakojo apie vidinį ralio gyvenimą. Vieno iš dalyvių Subaru Impreza koviniu rėžimu suvalgo 80l benzino 100km! O norint šturmanauti, šturmanas turi sumokėti apie 5000 litų už vieną etapą!!! Nemoka tik tais atvejais, jei šturmanauja giminės ir panašiai ar šiaip labai pasiseka prasisukt ir tampi labai geras ir norimas šturmanas. Bet 5000 litų… Nu tai man smegenis neišnešė. Negana to, kad šturmanavimas yra juk darbas, tai dar turi sumokėt pinigų, kad leistų dirbti! Ai nu dar pasakojo, kad kai kurie kitokias sąlygas nustato – 1500 litų ir per pusę kuras. Lyg ir normalesnės sąlygos. BET čia sąlygos nesibaigia – sudaužius automobilį, taip pat remonto kaina dalinama per pusę. Vienžo, košmaras.