Žalio Tarakono blogas

Žinot, kartais užvaldo TOKS jausmas. Net nežinau kaip šį jausmą galima įvardinti. Tarsi tai kažkoks noras pasiekti barjerą. Bet tas barjeras nu nėra kaip barjeras, tai greičiau noras em… pastatyti tą “barjerą” toliau ir jo siekti, bet neįveikti. Nes mano vadinamas barjeras šiuo atveju nėra kam nors trukdanti kliūtis or smth. Velniava, tiek daug kartų pavartojau šį žodį, kad jis pradeda prarast prasmę. Bet kol dar nepamečiau savo pagrindinės minties gijos, reikia pabandyt ją išreikšti kuo suprantamiau, bet ir tiksliau. Tas jausmas, tas noras… na, jis ateina prieš pat pat pat lūžio tašką, kai kažką reikšmingo padarai. Tas jausmas, jis… gal net galima pavartot žodį “palaima”. Ir tipo jautiesi lyg iš visų pusių ir ypatingai virš galvos tave nušviečia saulės spinduliai. Taip, tai yra palaima, kind of. You feel special. Tu jauti, kad nusipelnei to nuoširdžiai. Ir svarbu, kad ir aplinkiniai pastebėtų ir suprastų kokio masto dalykas tai yra. Net akimirkos pagarbos ir pripažinimo reiktų. O tada šilta ir gera viduj, nesinori, kad ši akimirka pasibaigtų. Bet tai niekada netrunka ilgai.

Tad aš noriu šito jausmo. Ta rutina, apskritai visos pareigos, įsipareigojimai… Jie taip atsibodę, taip norisi naujo, nepatirto iššūkio, bet pasirinkimo ir ryžto  nėra. Ir ką daryt? Norėčiau, kad tai nebūtų retorinis klausimas, bet kadangi atsakymo į šį klausimą nėra, jam lemta būt retoriniu.

Dar dažnai galvoju ar elgiuosi tinkamai. Kalbu apie santykius su šeima, draugais, kolegomis, bendradarbiais ir kitais socialiniais ryšiais. Ar bendravimo pobūdis geras? Tiksliau, ar mano bendravimo sugebėjimai tinkami? Nu tipo žinau biškutį žmonių, kuriems nepatinku ir veikiausiai nepatinka mano bendravimo manieros. Bet jeigu tokių žmonių dauguma, tiesiog ne visi pasako, jie susitaiko ir panašiai? Aš gal nemoku su žmonėmis bendraut, visiškai. Taip pat neramina ir veiksmai vienų ar kitų atžvilgiu, ne tik pats bendravimas. Galų gale pasirinkimai ir sprendimai. Ar jie tinkami? Ar jie greičiau kvaili, neapgalvoti, neracionalūs?

Kodėl žmonės taip greit paleidžia kitus? Čia jau ne apie save kalbėsiu, bet apie žmogų, kuris ne kartą buvo linksniuojamas. Kaip galima apsimesti, kad nieko nebuvo? Kaip pamiršti visas  geras emocijas, išgyvenimus ir leisti jas pakeisti viena ar keliomis blogomis (net jei jos labai blogos). Praeities bet kuriuo atveju neištrinsi, tad kam kelti įtampą sau ir kitiems ir bandyti tai pamiršti. Reikia neleisti blogiems dalykams užgožti gerų. Jei tik nori būt laimingas gyvenime. Jei nenori, čia jau kitas klausimas.

Ir kodėl aš staiga prarandu susidomėjimą mergina? Negi aš tikrai esu iš tų apkalbamų vyrų, kuriems smagu pasiekt ir užkariaut, o kai tai pavyksta, motyvacija ir VISKAS dingsta ir belieka ieškot naujos aukos? O dar baisiau, kai auka pasiekiama lengvai – tada dar greičiau išgaruoja noras ir visi kiti fiziniai bei emociniai troškimai. Nu negi tai tikrai tiesa, kad į merginas žiūriu kaip em… į misijas ir achievementus? Negi mano “to do list” taip atrodytų…

Tiek daug klausimų man šiąnakt kyla.

Nors aš dar jaunas ir nepatyręs, bet turiu sukaupęs tiek daug pykčio ir nepasitenkinimo Lietuvos vairuotojais kaip žilstelėjęs senelis, kuris rėksmingais plakatais prie valdžios institucijų prašo padidinti pensiją, kad galėtų nupirkti anūkams saldainių, kurių jie seniai nebevalgo. Ir nežinau kur reikia viską išliet, kad bent dalis žmonių tai išgirstų, o išgirdę gal net ir susiprotėtų! Todėl aš rašau čia. Vairuoju neseniai, neturiu daug patirties, bet stengiuos ne tik žinoti, bet ir kuo geriau išmanyti kelių eismo, mandagaus elgesio kelyje taisykles. Jaučiu tarsi “kaifą” ir azartą tai darydamas. Gerai, aš neslėpsiu, kad kartais manyje tūnantis jaunuolis paguldo tachometro rodyklę iki raudonos padalos pajudant nuo šviesoforo, tačiau didžiąją dalį šios energijos palieku slalomo varžybose. Visą kitą laiką – aš paprastas ir ramus vairuotojas. Ir kuo gi aš piktinuosi? Mumis. Lietuviais, kuriems rūpi krepšinis ir alus, merginos ir vokiški automobiliai, bet kuriems visiškai nusispjauti ant pagarbos kitiems senų automobilių užkištose duobėtose gatvėse. Mes, nuostabi tauta, mes važiuojam per geltoną, lendam į sankryžos vidurį nepaisydami to, kad ten ir taip jau ji užkišta kitais Audi ir BMW automobiliais, taip pat dažniausiai nesivarginam sustoti prie pėsčiųjų perėjų, nes tai padaryti yra be galo sunku, o pėstysis peršlapęs nuo lietaus ir be skėčio gali ir dar palaukti. O pačius geriausius gabumus mes atskleidžiame žiedinėse sankryžose. Oi, kaip mes, lietuviai, jas mėgstame! Juk taip smagu užkišti savo vokiško automobilio galą kitiems, važiuoti pirma juosta visą ratą, kai to daryti ženklai neleidžia, o labiausiai savimi didžiuojamės, kai įvažiuodami į žiedą mes sąžiningai ir mandagiai rodome posūkį į kairę (nors to daryti nereikia). Po tokių pasivažinėjimų mieste piko metu, norisi pailsėti prie televizoriaus pasidarius skanią karštą vakarienę, tad prieš grįžtant namo, visi nuvažiuojame į Maximą. Ir tada prieš akis prabėga visas gyvenimas, nes avarinių situacijų skaičius parduotuvių aikštelėse turbūt didžiausias. Tautiečiai išpūstomis akimis vienas į kitą spokso, lemendami žodžius “taigi aš važiavau tiesiai”, nes šis argumentas užmuša dešinės rankos taisyklę. Tokie argumentai užmuša ir mane, mano kantrybę. Bet savo aiškinimais vairuotojams nieko įrodyti nepavyksta, viskas visada baigiasi taip pat – nuovargiu ir atodūsiu galų gale sudribus į sofą. Tad labai viliuosi, kad į visas mintis bus atkreiptas dėmesys ir vairavimas Lietuvos keliuose nekels tiek daug vargo ir streso…

Naktis iš sausio 5 į sausio 6. Nuėjau miegot tarp 18:00 ir 19:00 – truputį ankstokai, ne? Atsibudau 1h ir į diktofoną pasipasakojau pirmą sapną, kad ryte nepamirščiau. Vėl smigau iki 7:00. Antrąjį sapną taip pat įsirašiau į diktofoną. Nors ir be diktofono pavyko atsiminti!

1. Turėjau vykti į kažkokią kelionę su Pežuku. Žinau, kad tai buvo baisiai tolima, didelio masto kelionė, bet kur tiksliai, tai nepasakysiu. Galbūt po Europą! Bet prieš keliaujant turėjau dar vieną dieną darbe atbūti. Pasiėmiau ir brolį, kad nereiktų vien dėl jo važiuot atgal į miestą, nes ir jis su manimi keliaus į tą keliooonę. O pasirodo, bendradarbiai, sumąstė mane išlydėti. Kažką padainavo ar tai palinkėjo, nežinau. O tada pasakė, kad įvažiuočiau su Pežuku į vidų. Sukrovė jie man ant stogo stiklus lenktus vitrinoms, kuriuos aš darbe profiliuoju dažnai, apvyniojo viską automobilį ir stiklus pakavimo pleve ir ant jos viršaus pavarė su dažais. Nupiešė kitokį automobilį! Geltoną dar. Nu bet įsėsti kadangi nepavyko, o ir nenorėjau aš taip keliaut baisiai (su pusantro metro aukščio kroviniu ant stogo ir dar tokiu trapiu), tai pradėjau su peiliu tą plevelę pjaustyt. Atėjo bosas, sako “nu bet stiklus juk vis vien nuveši kam nors į užsienį”. Ir ką jam atsakyt? Nu reikėjo sutikt. Bet jau akimirksniu sugalvojau, kad reiks kur nors išmesti. Bet stiklus su nupjaustytos plevelės liekanomis pririšau dar prie automobilio, kad šiaip ne taip laikytųsi. Tada man pasakė įvažiuot į liftą (turim mes ten tokį didelį, Pežukas laisvai tilptų). Įvažiavau (stiklai nuo stogo staiga kažkur dingo jau), užkėlė mane į antrą aukštą, išlaipino ir pasakė, kad viskas bus OK. Tada išėjau ant kažkokios pakylos kalbėt su bosu ir dar viena darbuotoja iš ofiso (ji man realiai vienintelė graži ten dirbanti moteris). O mano brolis stovėjo šalia. Kol toji gražioji darbuotoja kažką kalbėjo, linkėjo man, brolis maivėsi mėgdžiodamas tą gražuolę. Aš jį kažkaip griežtai subariau, aprėkiau ir jis nuėjo į lauką nukabinęs nosį. O darbuotoja ryškiai man pelnė palankumą už tokį “žygdarbį”. Neva nepastebėta atsistojo arčiau manęs ir bešnekant uždėjo savo ranką man ant užpakalio. Ir lyg niekur nieko, tipo nesimato, kalbėjo toliau. Bendradarbiai pradėjo švilpaut, stūgaut pamatę kaip mes stovim, bet nekreipiau dėmesio (juk nenorėjau aš tos rankos nubaidyt, kuri dar ir spustelėti pradėjo). O tada nuo konvejerio nuriedėjo mano Pežukas. Taip ir nesupratau, ką jam padarė. Sakė, kad nuplovė, pakeitė tepalus ir filtrus, bet automobilis atrodė toks pat apdulkėjęs, jei ne dar labiau. Pasakė, kad užvesčiau. Nu tai tą ir padariau. Oi, kaip gražiai dirbo variklis – malonumas ausiai! Nei stuksi, nei kala ten kas. Išlipau toliau pakalbėt su bosu. O va tada pajutau tą kvapą. Atsisukau – dega pežukas!!! Aš greit gesint, bet neišeina, jau kiti skuba vandenį nešt, o aš įsėdau į vidų Pežuko užgesint, kad vandeniu neužpilčiau ten kokių nors žvakių. Jau tik noriu sukt raktelį, o čia lyg iš po žemių išdygo Kasiulynas blyn ir sako “negesink, atmintis varikliui išliks ir po to teks jį išmest”. Pažiūrėjau, nesupratau, kokia dar atmintis čia yr ir užgesinau. Anas kad pradėjo keiktis, durniumi vadint… O man tai visiškai nerūpėjo, nes Pežukas tai vis dar degė. Vandenį tik neša, jau kad neša. Uch, pavyko visą liepsną suvaldyt ir tik gal keliose vietose dūmelis rūko. Tada kol kalbėjau su bosu vėl (daug kažkaip sapne su juo kalbėjau, tik neįsivaizduoju visiškai apie ką), atėjo bendradarbis ir panašiai kaip tą moteris iš ofiso, uždėjo man ranką ant užpakalio. Suprask, čia bajeris toks. Kiti bendradarbiai pro kambariuko langą (realiai tokio kambariuko nėr) jau žvengia, dar labiau švilpia. Bet ir šitos rankos netraukiau, nenorėjau taip lengvai pasiduot jų bajeriui. Tada mes išėjom su broliu į lauką Pežuko link (kažkokiu būdu jis jau buvo ten nuvarytas). Beeidami pamatėme keistą Audi, tikriausiai ruoštą sportui. Nes padangos buvo slikai, bet jos buvo neužmontuotos, o užlydytos. Ta prasme, į jas nereikia pūsti oro, jos pilnavidurės, daug gumos. O ratlankis irgi lygus (toji dalis, kuri nesimato užmontavus padangą). Kad ir koks įdomus eksponatas tai buvo, nuėjom toliau. Tada užsivedžiau Pežuką (nors ir apdegusį) ir su broliu išvažiavau išpiešdamas dar vieną saulutę (kad ir kaip tai pavyko padaryt).

2. Vėl buvau darbe. Nebuvo detalių, dėl ko nebuvo ir ką veikt. Stovėjom, kalbėjom visi. Bet kažkas perspėjo, kad ateina šefai. Vienas bendradarbis pasislėpė už spintelių, kur smulkesnes detales dedam, o aš užlindau tarp kartoninių dėžių. Net ant viršaus užsimečiau. Bet pro plyšį mačiau bendradarbį, kuris prie spintelių buvo. Bet tai jau buvo ne bendradarbis, o Miciukas! Juokėsi jis iš manęs, man ir pačiam juokinga buvo. Šefai pradėjo eiti manęs link, kaip supratau. Jau net girdėjau balsus. Ir jie jau visi šalia manęs stovėjo, mažiau nei už metro. Pagalvojau, kad jei jie mane pastebės taip besislepiantį, tai nu tikrai išmes iš darbo. Žiauriai peršikau. O tada staigiai veiksmas peršoko į senus mano namus Viršuliškėse. Buvau mamos kambary ir Robertas (labai senas draugas) pasakojo man apie tai, kaip pasaulyje visi žudosi vardan išlikimo vieninteliais žemėj! Prigąsdino, kad ypatingai stiprūs ir negailestingi yra dvyniai kaimynai (Ramūnas ir Šarūnas). Ir su tais žodžiais į mano duris stipriai kažkas pradėjo belsti. Pažiūrėjau pro akutę. Taip, tai JIE. Robertas bandė išsigelbėt šokdamas pro langą ant beržo (jis augo iki pat 8 aukšto), bet jo nepasiekė ir šlioptelėjo pilvu žemyn ant žemės. Tada aš pradėjau treniruotis (kaip Rocky filmuose, kur daužo visokias mėsas ir panašiai). Buvau pasiryžęs stot į lemtingą kovą prieš juos abu. Tada kažkaip išlindau į laiptinę (toks jausmas, kad jie ten gyveno). Jie įbėgo į mano kambarį, tiksliau vienas jų. Mes sustojom prieš vienas kitą. Ir tada pradėjom juokingai strakaliot, tai visiškai nebuvo panašu į muštynes, veikiau cirkas. Absurdiškas.