2012 10 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Būsiu, bet ne šiandien

GAL ir būsiu aš laimingas. Bet ne šiandien. Šiandien ant krūtinės jaučiu svorį – tokį nemalonų, nepatogų, diskomfortą keliantį. Kažkas negerai. Keista ramybė tarsi tvyro aplink, bet ji išties nėra rami, kažkur slepiasi įtampa, kažkas. Nu niekaip nesuprantu, kas daros. Trūksta motyvacijos judėt kažkur ar kažką daryt, kažkuo užsiimt. “Pasiimk knygą, paskaityk”, “atsisėsk prie blogo, baik rašyt kelionės įspūdžius”, “pasidomėk kursinio tema, juk ji tau išties įdomi”, “galų gale pažaisk su Play Stationu”. Nei viena iš šių minčių neprivertė manęs ko nors daryt. Pratupėjau prie Skype, internetų (tikrindamas tuos pačius puslapius vėl ir vėl), dabar pritupau čia. Net nėr stumiančios jėgos nueit į virtuvę atsigert, nors burnoj troškulį jaučiu. “Bet tikrai, būtų visai nieko daugiau apie gyvenimą, Edgarai” – visgi kažką motyvuojančio ir skatinančio atradau, kad jau nutariau parašyt. Postūmis šiokis tokis. Hm. Aš noriu gero pabendravimo su žmonėmis. Bet tokio, kai šneki su kažkuo vienu ar keliais visą vakarą, nors aplink dar 10 žmonių, bet su jais net nesinori šnekėt. Ir tada džiaugies bendraudamas, šnekėdamas ir taip gera.

Kai buvau penktadienį ar šeštadienį darbe, kalbėjau vėl su elektriku. Prieš porą mėnesių jis nusipirko Passat B3 ir džiaugėsi, kad jame yra xenonai, nes su jais daug geriau kelias matyti. Aš aišku palaikiau kitą pusę – savo – ir sakiau, kad xenonai spigina tokius kaip aš. Jis tada tik pasidžiaugė, kaip jam gerai ir pasijuokė iš tokių kaip aš. Sakė, kad jam būna labai linksma, kai tokie pikti vairuotojai įjungia tolimuosius žibintus, taip neva jį mokydami. Kodėl linksma? O todėl, kad jo akys dėl jo turimų xenonų pripratusios prie ryškios šviesos ir jo tie tolimieji žibintai vistiek neakina. Dievaž, koks jis dėl to laimingas buvo, ir kaip už durnius laikė kitus vairuotojus. Ką jūs galvojat? Elektrikas pasikeitė lemputes į normalias ir dėl to “kaltas” aš. Mat jis pamąstė apie tai, ką aš pasakiau (aš nebepamenu ką tiksliai, bet kažką tokio, kad nu nereikia vien savanaudiškai galvot, reikia ir apie kitus pagalvot, nepaisant to, kad tie kiti žmonės visai nepažįstami) ir tai jį privertė pakeist savo nuomonę. Kaip gerai pasijutau. Bet temos apie gyvenimo tikslus neužvedinėjau.

Tarakonaz

GAL aš būsiu laimingas

Ne paslaptis daug kam, ypatingai mano draugams, kad na, esu materialistas. Aš pats nemanau, kad esu LABAI didelis materialistas, bet negaliu paneigti, kad finansinė gerovė, pinigai ir kitas materialinis turtas man yra svarbu…

Ir va paskutinius mėnesius mane išties neramina, kad mano materialinė ateitis bus nekokia. Na, ok, gal dabar ir neblogai gyvenu, kai ir darbą turiu, ir pas tėvus gyvenu, ir nieko netrūksta. Dabartine padėtimi esu patenkintas, tikrai (dar ne toks godus esu). Bet dėl ateities tikrai nesu tikras.

Nupiešiu: esu jau ketvirtakursis ir jau turėsiu bakalauro diplomą. Aišku, kol ieškosiu su specialybe susijusios profesijos, dar liksiu dirbti dabartiniame darbe. O čia dabar kelios dilemos…
1. Su specialybe susiję darbai nėra gerai apmokami, bet aš sutikčiau gaut kažkiek mažesnį atlyginimą vien dėl to, kad nereiktų blyn dirbt to užknisančio fizinio darbo. Bet kiek ilgai aš taikstysiuos su alga nesiekiančia 2000??? Ir jei taip visą gyvenimą (na, gal ir gausiu kada nors daugiau už 2k, bet tik dėl infliacijos), tai nu nafik. Taip ir mirsiu neįgyvendinęs savo materialinių svajonių (viena iš jų – turėt rimtai sportui paruoštą automobilį, su kuriuo dalyvaučiau varžybose). Pragyvensiu vidutinio lietuvio gyvenimą. Nenoriu aš taip, gi gyveni vieną kartą, kažką reikšmingo tikrai reikia padaryt.
2. Klausimas ar rasiu su specialybe susijusį darbą. Visi burba, kad nėra darbo niekur (nors aš asmeniškai kol kas esu visai kitokios nuomonės – nuo pat pilnamestytės pradžios man darbo nestinga – tai ten, tai šen pakliūdavau, niekada nebuvau patekęs į neviltį). Tai tada liksiu tame sušiktame darbe, kuriame intelektiniai gebėjimai bunka, o nuotaika smunka. Arba neliksiu. Ir tada neturėsiu pinigų arba nueisiu į kitą fizinį darbą.

Variantas studijuot magistrantūrą. Bet į ją dar reiks įkišt 20k litų, beje, nes į finansuojamą vietą nepapulsiu tikrai. Ir dar klausimas, ar su magistro diplomu aš kažką pasieksiu. Na tikrai nesijaučiu atsidavęs ar susižavėjęs savo studijuojama specialybe. Na, taip, man įdomu. Bet aš nemirštu dėl jos ir nekalbu apie ją spindinčiomis akimis. Tai ar toks žmogus gali tapti srities, kurios nedievina, specialistu??? Ir išvis ar ką nors toje srityje galima pasiekti? Ypač, kai psichologo specialybė reikalauja domėtis, atnaujinti žinias ir panašiai. Aš abejoju savo gebėjimais.

Tad ką aš darysiu? Kodėl aš dar nesu numatęs savo gyvenimo kelio, kaip kad pažįstami architektai, medikai, finansų ir draudimo matematikai. Jų specialybės gerai apmokamos, perspektyvios, tai bent dėl materialinės padėties jie galės būt užtikrinti, jei neapsileis.

Tokie dalykai neramino mane iki vieno vakaro. Ketvirtadienį vėlai vakare važiavau iš kaimo paskui tėvo automobilį. Žvyrkelis šalia laukų, aplink jokio apšvietimo. Ir staiga, pievoje dešinėj pusėj pamačiau bėgantį zuikį! Jis bėgo tokiu pat greičiu kaip kad mes važiavome ir jis buvo apšviestas mano tėvo automobilio šviesų. Taip gal kokį 100 metrų. Tada sustojo, pakilo/atsistojo/atsisėdo ant savo galinių letenų ir atsisuko į kelio pusę. Kol pravažiavom, taip ir tupėjo. Ir šis vaizdas sukėlė toookį džiaugsmą, tokią šypseną. Nors turbūt nuskambės debiliškai, bet kaip vaikas pradėjau juoktis, džiaugtis tuo zuikiu. Su šypsena grįžau iki pat namų. Ir mane aplankė mintis, kad nors ir nebūsiu pasiturintis, nors ir neturėsiu rimto sportui ruošto automobilio, bet gal bent būsiu laimingas. GAL turėsiu kitų dalykų, kurie mane džiugins ir dėl ko bus gera gyventi. Ir man net užtenka to “gal”, nes juk gali būt ir taip, kad neturėsiu nei pinigų, nei šeimos, nei sveikatos, nei nieko kito ir nebūsiu laimingas, nesidžiaugsiu gyvenimu. Bet GAL aš būsiu laimingas. Ir kai bus sunku finansiškai ir liūdna, kad pvz. šeimai negaliu nupirkt normalaus maisto, man tereiks prisiminti, kad aš bent turiu šeimą, bent esu gyvas ir sveikas.

Įrašo pabaiga kažkokia saldžiai banaliai durna.

Tarakonaz

Project 365+1 – trečias šimtas

Oi, liko tik 66 šių metų dienos – trys šimtai dienų jau praėjo (netoli ir pasaulio pabaiga, kaip šneka žmonės). Nuotraukų jau daaauuug, bet paskutiniame šimte net tris kartus pamiršau ką nors nufotkinti!!! Gėda. Didesnės nuotraukos albume, pirmasis šimtas čia, o antrasis šimtas čia.

Tarakonaz

Grįžta sapnavimas

Labai ilgą laiką nesapnavau, bet štai jau paskutinėmis naktimis sapnuot pradėjau. Ir visai tokius įdomios (na, tik man) sapnus.
1. Sužinojau, kad tėvas nusipirko dar vieną butą kitapus gatvės. Ir nors tai visiškai netoli, bet ten visiškai kitoks rajonas sapne buvo. Ir nusikalstamumas didesnis, ir šiaip baisiau. Atvariau apsižiūrėt. Laiptinėse voliojosi visokios šiukšlės, stiklo šukės, celofanai ir popieriai. Nu ok, čia dar būtų nieko, bet voliojosi kažkokios raudonos masės. Atrodė, kad ten sumaltos, sutrintos smegenys ar kitos kūno dalys. Nu ir dar sumaišytos su želatina or smth. Tą masę eidamas buto link apėjau dideliu ratu (kiek galėjau tuo pačiu nesiliesdamas prie sienos). Įeinu į butą, o ten visai tvarkinga. Tėvas dar sienas lygino, dar kažką darė. Bet kaimynai triukšmą kėlė. Pradėjau klaust ar nebaisu su narkomanais visokiais gyvent ir panašiai, bet lyg ir nieko neatsakė. Vėliau kažkur išėjom, lipom į mašiną ir važiavom. Buvom maždaug prie BIG’o, bet pats rajonas buvo atsidūręs jau arčiau Naujininkų nei realiai. Aš kažką pasakiau vėl dėl to buto, kad ten smegenys visur voliojas ir tėvas supykęs mane išmetė iš mašinos. Jie su broliu nuvažiavo (nežinau iš kur tas staiga atsirado), o mane paliko vidury gatvės. Kadangi savo mašiną buvau palikęs prie tėvo namu, turėjau dar pareit jos pasiimt. Pagalvojau, kad netoli gi ir tikrai rasiu. Einu einu per kiemus, išlindau prie kažkokios tai upės, už kurios tik lūšnos visokios. Žiūrėjau ir nesupratau, kaip taip gali būt. Atsidūriau kažkur už Vilniaus tikrai! Bandžiau dar eit, bet pradėjo šunys iš kažkur lot. Bandžiau prisiskambint tėvui, bet ryšio nebuvo. Tai tada pradėjau bėgt… Ir nubudau.
2. Buvau kažkokiame auto renginy ir atlikau fotografo vaidmenį. Įlipau į kažkokį medį, nes pagalvojau, kad iš ten tikrai įdomus kadras gali gautis. Jau nusitaikyt bandau ir žiūriu, kad ant kito medžio tupi kitas fotografas – TaT. Pasakiau, kad nejudėtų, nes jau buvo bepradedantis leistis žemyn. Jis palypėjo dar aukščiau ir nufotkinau tada. Abu nusileidom ir apie kažką pradėjom šnekėt. Ir nežinau kaip ten kas ėjosi ir panašiai, bet viskas baigėsi tuo, kad aš pradėjau leistis narkotikus į veną. Dar ten kažko privartojau. Ir atrodė kaip visai normalus elgesys. Vėliau kitą dieną namuose su mama žiūrėjau kažkokį vaizdelį iš lenktynių. Ir parodė mane! Besileidžiantį narkotikus! Tai buvo TaT susuktas filmukas. Aš pradėjau teisintis, kad čia viskas suvaidinta, netikra ir vien dėl filmuko. Gerai, kad manimi patikėjo… Bet tada vėl nubudau.
3. Lietuva turėjo bendrą pasienį su Meksika. Aš aišku važiavau apsižvalgyt. Pravažiavęs muitinę prisiparkavau kažkur prie įtartinai atrodančių kioskų. Ir išlipęs pradėjau vaikščiot po kaimelį. Meksikiečiai visur aplink, parduotuvės meksikietiškos… Ir staiga pradėjo kaukti pavojaus sirena. Pamatėm artėjančias milžiniškas bangas, kurios su trenksmu šlavė viską, kas joms maišėsi. Vanduo po truputį apsėmė kulkšnis ir visi puolė bėgt. Bebėgdamas šalia kažkokio vandens telkinio pamačiau į jį panardintą tinklą. Ėmiau ir ištraukiau. O jame radau daug susuktų į vieną kitą vilnonių kojinių. Šiaip ne taip išnarpliojau ir paskutinėj iš jų buvo celofaniniai maišeliai su tabletėmis. Nu tai aišku, kad narkotikai – juk Meksikoj buvau. Išmečiau tuos maišelius, bet tada supratau, kad pirštų antspaudus palikau. Pakėliau ir iškračiau tabletes, o maišelius susikišau į kišenes. Einu jau link mašinos, sėdu į ją ir bandau užkurt. Jokios reakcijos – visai nesuka starterio, lyg nebūtų akumuliatoriaus. Atsidarau kapotą ir akurat! Akumuliatoriaus nėra, o vietoj – kartono lapas su tekstu raudonomis raidėmis. Kažkas panašaus į “užsukit į mūsų automobilių dalių parduotuvę”… Jau buvau bepradedantis juos keikti, bet nubudau.