2013 12 mėnesio įrašai

Tarakonaz

#169 – Strangers on a Train (1951)

Nepažįstamieji traukinyjeTreilerisInfo. Gerbiamasis ir nuostabusis Alfredas Hitchcockas. Taip sunku žiūrėt senus filmus man. Bet po truputį daros vis lengviau. Labiausiai, kas užkabino šiame filme – būtent psicho personažo iškelta idėja. Iš dalies genialu – nepažįstamasis padaro paslaugą nepažįstamajam. Nužudai žmogų be jokio motyvo, be jokių sąsajų, be nieko, kas galėtų susiet nusikaltėlį su jo auka ir pačiu nusikaltimu. Žavinga idėja. Pist pist ir keliai išsiskiria – niekas nieko nematė, negirdėjo, nieko neprikabins. Seniems filmams reikia turėt gerą idėją, kad sugebėtų pakovot su šiuolaikinių filmų operatoriais, montuotojais ir specialųjų efektų specialistais. Nesakau, kad naujuose filmuose scenarijai, siužetai nieko verti, bet filmo grožis ir vaizdas nemažai prideda, ypač kalbant būtent apie fantastinius filmus. Citata: My theory is that everyone is a potential murderer.

Tarakonaz

Being John Malkovich (1999)

Būti Džonu MalkovičiumiTreilerisInfo. Tai yra vienas keisčiausių filmų, kokius esu matęs. Nu jis toks nurautas, toks nesąmoningas. Bet jis buvo kažkada top’e… Ir Malkovičius… Kiek daug skirtingų vaidmenų jis įkūnijo. Įdomus pažiūrėt, bet pažiūrėjus skatina nusiprunkšti kaip arkliui iš viso to absurdiškumo. Nors ir sukelia minčių. Ką reiškia pažiūrėjimas į gyvenimą kito akimis? Ir kodėl taip įdomu pažiūrėt žymaus žmogaus akimis? Tik tam, kad suprastum, kad jie tokie pat paprasti, kad jie irgi žmonės iš mažosios “ž”. Absurdas. Ai, ir šiaip kokia juokinga, bet labai žavinga, Cameron Diaz šiame filme. Kas ją vėliau sugadino? Bet visas filmas tai vis tiek neapibūdinamas žodžiais. Nebent tik žodžiu “absurdas”. Citata: Who the fuck is John Malkovich?

Tarakonaz

#43 – Spirited Away (2001)

Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyjeTreilerisInfo. Tai antras anime, kurį bandau žiūrėt. Aišku, vėl H. Miyazakio. Kadangi nesu anime stiliaus mylėtojas, bijau bandyt kitus režisierius. Bet šiaip OK, įdomu ir gražu žiūrėt. Va “multikus” žiūrint turbūt labai svarbus dalykas yra tas, kad būtų gražu žiūrėt. Daug svarbesnė estetinė pusė nei vaidybiniuose filmuose (nu čia gal šią minutę man tik taip atrodo). Bet kas negerai – nu po tam tikro laiko pažiūrėjus šį filmą, nelabai kas lieka atminty. Jis greičiau pasimirštą nei tikrai savo siužetu įdomūs filmai. Čia tai tipo žiūri žiūri, nu gražu, nu įdomu visai, nu nebloga potekstė va ką tik buvo, va čia irgi protingai ir gerai padarė. Ir viskas tik tol, kol žiūri. Paklaustų manęs apie ką šis filmas ir reiktų trumpai nupasakot veiksmo liniją, tai būtų “em… nuuu apie dvasių pasaulį”. Citata: Welcome the rich man, he’s hard for you to miss. His butt keeps getting bigger, so there’s plenty there to kiss!

Tarakonaz

#114 – Inglourious Basterds (2009)

Negarbingi šunsnukiaiTreilerisInfo. Tipinis Q. Tarantino stiliaus filmas. Ir tai geras dalykas. Smagus, užkabinantis, žavingas, įdomus. Brad Pitto akcentas irgi labai smagiai susiklausė. Gerai, gal filmas ir nelabai atspindi tikrus istorinius įvykius, bet kam tai rūpi? Tai nebloga kitokios pabaigos interpretacija. Išties čia nėra tas filmas, kuriame reikia daug kažką galvot – ne mindfuckas. Čia filmas, kai atsisėdi savo fotelyje su alumi, čipsais ir gal (nebūtinai) keliais draugais ir žiūri besimėgaudamas ir nesukdamas smegenų. O kai pažiūri, atsikeli ir pasakai “blet, geras buvo” (jo, būtinai su keiksmažodžiu). Ir šypsais dar. Ir kartoji kelias paprastas frazes taip parodydamas, kaip stipriai patiko filmas. Gerai tas Tarantino yra! Citata: When you join my command, you take on debit. A debit you owe me personally. Each and every man under my command owes me one hundred Nazi scalps. And I want my scalps. And all y’all will git me one hundred Nazi scalps, taken from the heads of one hundred dead Nazis. Or you will die tryin’.

Tarakonaz

Kostiumčikai

Aš neseniai pagalvojau, kad tikrai norėčiau užsidėt kostiumą ir “prasinešt” pro miestą. Nieko ypatingo nedaryt, tik kvailai pašokinėt, pasimaivyt, dar kokį pokštą padaryt, tuo pačiu pralinksminant ir aplinkinius. Esmė tai ne pokštų kretime ar pasilinksminime. Esmė – būtent neatpažįstamumas. Pati buvimo viešoj vietoj neatskleidžiant veido idėja žavinga. Namuose visi galim pabūt savimi (nors gyvenant pirmame aukšte vis tiek reikia pagalvot apie veiksmus). Bet viešoj vietoj… Prieš visus rimtus, sukaustytus veidus sunkiau būti ir nuoširdžiam. Visa atmosfera nuteikia būt santūriam. Ir nepavyksta pasipriešinti.

O bet tačiau, kiek to nuoširdumo yra ir tarp savo pažįstamų rato? Nekalbant apie gerus draugus. Nu chujnia, visada tie patys pasišypsojimai, panašios temos. Su vienu pažįstamu tik keliomis temomis gali pagalbėt, su kitu kitomis. Ir viskas apsiriboja tomis keliomis temomis. Kai per jas pavyksta persilaužt, gal tada jau pradedi pažįstamą vadinti draugu. Na, tiksliau, tai tik vienas iš kelių žingsnių į “paaukštinimą pareigose”.

Nu ir ko aš noriu? Nu gi nenoriu, kad visi iškart taptų draugais ar dar kažko ypatingo. Aš noriu, kad man pačiam neberūpėtų aplinkiniai nepažįstami ir kad jiems nerūpėtų aplinkinis nepažįstamasis aš. Ir neateis niekas, nepadarys kad BAM taip ir bus. Čia man pačiam turbūt ir reikia kažką pa(si)keist. O kaip? Nu ir lieku tame užsuktame rate, kuriame nei aš bandau keistis, nei kitų prašau ko nors. Arba aš tiesiog noriu savo bloge apie ką nors man svarbaus parašyt ir tiek. Jokių permainų gal ir nereikia.